Problema ar signalas?
„Tikrai neskubėčiau dėl kiekvieno taisyklių pažeidimų klijuoti etiketės „blogas elgesys“ arba dar blogiau – „blogas vaikas, paauglys, mokinys“. Manau, kad svarbiausias klausimas tokiose situacijose – kas nutiko, kad vaikas pasirinko pažeisti mokyklos taisyklę ar taisykles?“ – teigia Asmens sveikatos klinikos medicinos psichologė Karolina Kančiauskytė-Beigė.
Pasak jos, pirmiausia svarbu suprasti situacijos kontekstą, vaiko poreikius ir tuo metu kilusias jo mintis, emocijas, ko jis ar ji siekė tokiu elgesiu. Galbūt tai buvo neišpildyti emociniai ar socialiniai poreikiai: dėmesio siekimas, bandymas įtvirtinti tapatybę, įtampos išraiška ar nuovargis. Kitaip tariant, pirmiausia siekiame suprasti, o ne vertinti, teisti, smerkti, galvoti, kap nubausti.
„Kartais paaugliai gali jaustis tarsi įstrigę situacijoje, kai jiems tenka rinktis mažesnę blogybę iš dviejų, pavyzdžiui, ar pabėgti iš pamokų, ar būti moksliuku bendraamžių akyse. Nors tai ir nepateisinama, ir mes suprantame, kad tie bendraamžiai, turbūt, nėra tikri paauglio draugai, bet paaugliui tuo metu gali būti itin svarbu pritapti prie bendraamžių ir dėl to jie sulaužo taisyklę“, – aiškina psichologė.
Ji pažymi, kad bendraamžių spaudimas, tiek tiesioginis, tiek netiesioginis (kai paauglys žino, kad daug kas taip daro), gali būti vienas iš dažnesnių motyvų laužyti tam tikras taisykles.
Taip pat kaip priežastį specialistė įvardija paauglio savijautą: galbūt jis jaučiasi prislėgtas, pavargęs, galbūt piktas ar nesuprastas, dėl to pradeda laužyti taisykles, kad sau padėtų ar kad galėtų paleisti tam tikras emocijas.
K. Kančiauskytė-Beigė atkreipia dėmesį, kad priežasčių gali būti įvairių, kartais netgi sunku jas atrasti, nes taisyklės pažeidžiamos spontaniškai, kai taip elgtis paskatina kokia nors emocija ar impulsas ir net pats paauglys sunkiai gali paaiškinti savo elgesį.
„Bet kuriuo atveju svarbu bandyti tai suprasti, pažvelgti į situaciją paauglio akimis ir tuomet, jei reikia, spręsti dėl atitinkamų, adekvačių nuobaudų“, – akcentuoja psichologė.
Ji atkreipia dėmesį, kad taisyklių pažeidimo motyvai skiriasi priklausomai nuo vaiko raidos tarpsnių. Pavyzdžiui, pradinukai dažniausiai laužo taisykles dėl impulsyvumo, dėmesio stokos ar nesupratimo, kaip kitaip spręsti konfliktus.
Paaugliai (12–15 metų) tai daro siekdami autonomijos, pripažinimo tarp bendraamžių arba išbandydami ribas. Šiame amžiuje itin svarbūs ir daug įtakos turi draugai. Tokio amžiaus paaugliui gali būti didžiulis išbandymas nesulaužyti kokios nors taisyklės, jeigu bendraamžiai ją sulaužo (pavyzdžiui, pabėga iš pamokos).
17–18 metų jaunuoliai dažniau protestuoja prieš tai, kas jiems atrodo neteisinga, jei taisyklė ribojanti ar neadekvati. Jų elgesys labiau susijęs su tapatybės paieška ir savarankiškumo įtvirtinimu.
Reaguoti supratimu, o ne bausme
„Kaip į taisyklių pažeidimą reaguos tėvai, tikrai yra labai svarbu. Ne tik todėl, kad nuo to gali priklausyti tolesni paauglio veiksmai, bet ir todėl, kad tai gali paveikti tolesnius vaiko ir tėvų santykius“, – pabrėžia K. Kančiauskytė-Beigė.
Ji pažymi, kad jeigu vaikas ar paauglys jaučia, jog tėvai jo nebando suprasti, neišklauso, kaltina, griebiasi stiprių bausmių, jis pyksta, jaučiasi vienišas ir nesuprastas, todėl gali silpnėti pasitikėjimas tėvais. Ateityje tai gali kelti riziką, kad vaikas ar paauglys tiesiog stengsis labiau nuslėpti, jeigu vėl kas nors negero nutiks, stengdamasis išvengti piktos tėvų reakcijos, bausmių.
Tyrinėjanti, į pokalbį kviečianti tėvų reakcija kuria pasitikėjimu grįstą aplinką, kur svarbiausias tikslas – suprasti, kodėl vaikas taip pasielgė. „Tik tuomet, jei jaučiama, kad to reikia, susitariama dėl padarinių (atsiprašyti, atitaisyti žalą, atlikti papildomų užduočių). Aiškiai nubrėžiamos ribos ir paaiškinama, kodėl toks elgesys netinkamas, ypač jei vaikui taisyklė atrodo nesuprantama ar kelia sunkumų (pavyzdžiui, pyktį)“, – aiškina Asmens sveikatos klinikos specialistė.
Ji pataria neskubėti imtis bausmių. Tėvai dažnai jų griebiasi patys apimti stiprių emocijų (pykčio, nuostabos, baimės, nerimo dėl vaiko). „Bausmės be supratimo kuria atstumą ir priešiškumą. Padariniai turėtų būti logiški ir susiję su elgesiu, pavyzdžiui, jei vaikas pavėlavo pareiti, trumpiname buvimo pas draugus laiką kitą kartą“, – sako psichologė.
Be to, specialistė primena, kad tiek pozityvaus, tiek negatyvaus elgesio mes mokomės stebėdami aplinką. Jei namuose taisyklės nuolat laužomos, ignoruojamos emocijos arba konfliktai sprendžiami agresija, vaikas gali atkartoti tai mokykloje.
Ne barimas, o dialogas
K. Kančiauskytė-Beigė akcentuoja, kad kalbėdamiesi su vaiku tėvai turi išlikti racionalūs, nes paaugliui dėl savo raidos ypatumų dažnai būna sudėtinga (kartais net neįmanoma) emociškai reikšmingose situacijose išlikti ramiam, racionaliam, apgalvojančiam.
„Jei tėvams sunku išlikti ramiems, svarbu pirmiausia pasirūpinti savitvarda – skirti laiko nusiraminti tiek, kiek reikia, arba perduoti spręsti situaciją kitam suaugusiajam (pavyzdžiui, jei mama reaguoja emocingai, su vaiku kalbasi tėtis, ir atvirkščiai). Pokalbį verta pradėti taip: „Papasakok, kaip viskas atrodė tavo akimis.“ Pirmiausia svarbu pripažinti vaiko emocijas („Suprantu, kad buvai supykęs“), o tik tuomet aptarti ribas ir lūkesčius“, – pataria psichologė.
Tėvų užduotis – kurti aplinką, kurioje sakyti tiesą būtų saugiau, nei meluoti. Svarbu išlikti ramiems ir nesureikšminti klaidų, kad vaikas nepradėtų dar labiau slėptis.
Taip pat ji siūlo kalbant apie nuobaudas už taisyklių pažeidimą įtraukti patį vaiką: „Leiskite vaikui pačiam pasiūlyti galimus padarinius: „Kas būtų teisinga šioje situacijoje?“, „Tu supranti, kad sulaužei taisyklę, kaip manai, kokia nuobauda būtų sąžininga?”, „Ką galime padaryti, kad tau padėtume taip nebesielgti?” Apie tai galima kalbėti dar prieš nutikimus, jeigu tokios situacijos vis pasikartoja (pavyzdžiui, vaikas vis neatlieka namų darbų). Taip jis įsitraukia į procesą ir jaučiasi atsakingas, o ne valdomas.“
Psichologė pabrėžia, kad padariniai turi būti logiški, aiškūs ir iš anksto žinomi. Kai vaikas dalyvauja juos nustatant, jis labiau supranta ryšį tarp veiksmų ir atsakomybės.
Ką reiškia vaiko melas
„Melavimas, kaip ir bet koks kitas elgesio modelis, vaikui turi teigiamų padarinių, vadinasi, jis kažko siekia išvengti, jeigu tuo naudojasi“, – pabrėžia specialistė.
Pasak jos, melo priežasčių yra ne viena. „Galbūt vaikas meluoja, nes nori išsisukti nuo padarinio ar bausmės, galbūt anksčiau juo nebuvo patikėta ir dabar jam pikta, neramu arba jis jaučiasi nusivylęs, galbūt anksčiau buvo apkaltintas neteisingai ir dabar nepasitiki. Kartais vaikai bijo, nerimauja, gėdijasi tėvų reakcijos, pavyzdžiui, mano, kad tėvai juo nusivils“, – vardija psichologė.
Ji taip pat pastebi, kad kartais vaikai mokosi meluoti ir iš savo aplinkos, ypač tėvų, jeigu pajunta, kad tėvai meluoja, ką nors nuslepia. Tai irgi mažina vaikų pasitikėjimą jais.
Tokiose situacijose, pasak jos, ypač svarbus abipusis sąžiningumas ir nuoširdumas, atviras, priimantis pokalbis apie pasitikėjimą ir tai, kaip melas gali pakenkti santykiams. Vaikas turi jausti, kad gali kreiptis į tėvus su bet kokia tiesa – net jei ji nemaloni – ir už tai, kad pats pasidalijo, nesulauks vien pykčio, o bus priimtas, suprastas.
„Tėvų užduotis – kurti aplinką, kurioje sakyti tiesą būtų saugiau, nei meluoti. Svarbu išlikti ramiems ir nesureikšminti klaidų, kad vaikas nepradėtų dar labiau slėptis“, – sako specialistė.
Kaip neprarasti ryšio
Pasak K. Kančiauskytės-Beigės, labai natūralu, kad tėvai, siekdami vaikui padėti (pavyzdžiui, nerimaudami, kad vaiką dėl pasikartojančių mokyklos taisyklių laužymo pašalins iš mokyklos), gali griebtis ir didelių bausmių ar pernelyg stiprios kontrolės.
Specialistė pabrėžia, kad kiekviena situacija yra unikali, todėl nėra vieno universalaus konflikto sprendimo būdo. Pagrindinis veiksnys – mokyklos ir šeimos bendradarbiavimas: „Jei viena pusė nesilaiko susitarimų, neįsitraukia ar neprisiima atsakomybės, o tik kaltina kitą, konfliktą labai sunku išspręsti.“
Be to, psichologė išskiria būtinybę palaikyti, o kartais ir atkurti santykius tarp tėvų ir vaiko, neskubėti teisti, o bandyti suprasti: „Dažnai tėvų klausiu, kaip elgtųsi jie tokioje situacijoje, jeigu būtų savo vaiko amžiaus, arba kaip elgdavosi ir jausdavosi panašiose situacijose praeityje.“
K. Kančiauskytė-Beigė pabrėžia, kad svarbu, jog ribos ir taisyklės būtų aiškios ir nuosekliai taikomos, o nuobaudos dėl taisyklių laužymo įgyvendinamos. Jei situacija tampa pernelyg sudėtinga, atrodo, kad niekas neveikia, arba jaučiamas poreikis pasitarti (tiek tėvams, tiek vaikui), verta kreiptis pagalbos į specialistus, pavyzdžiui, psichologą.
Naujausi komentarai