– Santaros klinikų kolektyvas, tęsdamas prieš trejus metus pradėtą tradiciją Medikų dieną apdovanoti labiausiai pasižymėjusius kolegas, šiais metais jus išrinko Vaikų numylėtiniu. Jūs gydote lūžusius vaikų kaulus, operuojate, siuvate žaizdas. Visa tai – skausminga. Tad už ką jus vaikai taip myli?

– Čia kolegos mano, kad vaikai mane labai myli. Kaip yra iš tiesų – nežinau. Bet aš tikrai vaikus myliu – ne be reikalo pasirinkau tokią profesiją. Esu baigęs suaugusiųjų ortopedijos-traumatologijos rezidentūros studijas, bet gyvenimas taip susiklostė, kad dirbu su vaikais. Ir dėl to tikrai nesigailiu.

– Gydyti vaikus sunkiau nei suaugusiuosius?

– Jautriau, daugiau kantrybės reikia. Vaikus reikia emociškai suvaldyti, kad duotųsi apžiūrimi, su tėvais labai daug reikia bendrauti. Kad konsultacijos metu viskas vyktų sklandžiai ir visi liktų patenkinti, reikia nemažai laiko. Tėvai šiais laikais apsiskaitę, ateina su vienokia ar kitokia nuomone, ir blogiausia, jei jie gauna nepakankamai informacijos. Tada ir kyla konfliktai – staiga tampi "nemylimas".

– Kaip jums pavyksta susišnekėti su vaikais?

– Vaikai pas mus patenka įvairaus amžiaus – nuo kūdikių iki 18 metų. Jei vaikas mažametis, bendrauji daugiau su tėvais, o jam pateikiama tik bendro pobūdžio informacija – kad čia bus daroma kažkas, kad bus gipsiukas, dabar darysiu tą, dabar aną, dabar tave paliesiu. Su vyresniais, kurie jau supranta, bendrauji kitaip – jiems paaiškini, kas ir kaip bus. Paaugliai turi žinoti.

– Ar šiuolaikinis vaikų gyvenimo būdas smarkiai lemia vaikų sveikatą?

– Vaikai dabar daug laiko praleidžia prie kompiuterių, tad yra mažiau aktyvūs, mažiau judrūs, mažiau būna lauke. Tad vis dažniau diagnozuojame plokščiapėdystę. Dėl tos pačios priežasties dažniau pastebime laikysenos sutrikimų. Tendencijos tokios, kad vis daugiau vaikų turi sąnarių hipermobiliumą ir per mažą raumenų tonusą – vadinamieji "minkšti vaikai". Tiesa, tai yra įgimti dalykai, nors tai gali sąlygoti ir vitamino D trūkumas.

Anksčiau būdavo – daktaras pasakė, ir viskas. O dabar vis dažniau klausia: "kodėl?"

Išskirčiau ir tėvus – ne tik vaikai, bet ir tėvai dabar yra kitokie. Anksčiau būdavo – daktaras pasakė, ir viskas. O dabar vis dažniau klausia: "kodėl?" Jie apsiskaitę, jiems kyla daug klausimų, su jais reikia diskutuoti – ne gydytojo monologas vyksta, o diskusija.

– Jei vaikai dabar mažiau aktyvūs, tai gal ir traumų jie patiria mažiau?

– Deja, traumų išlieka daug, tik pastebimas jų sezoniškumas. Pavasario pabaiga, vasara mums – pats darbymetis. Per parą sulaukiame apie 100 traumas patyrusių vaikų. Vasarą net ir mažiau aktyvūs vaikai eina į lauką, daugiau ar mažiau juda, ir patiria traumų.

– Kokios traumos vasarą dažniausios?

– Dažnos traumos, kurios patiriamos šokinėjant ant batutų – batutas yra vienas didesnių rizikos faktorių vaikui patirti traumą, net, sakyčiau, lyderis. Gana dažnai traumos patiriamos vaikams važinėjantis riedučiais, riedlentėmis, dviračiais.

Traumos patiriamos dėl įvairių priežasčių. Vieni netaisyklingai kažką daro, kiti nenaudoja tinkamos apsaugos. Tad tėvai turėtų atkreipti dėmesį – jei vaikas eina važinėtis riedučiais ar dviračiu, turėtų būti imtasi visų atsargumo priemonių. Atrodo, nedidelį atstumą vaikas planuoja nuvažiuoti, bet traumos, jei ji įvyksta, pasekmės gali būti labai rimtos. Blogiausia, kas gali atsitikti – patirta galvos trauma, antroje vietoje – kaulų lūžiai, taip pat patempimai, sumušimai.

– Jei vaikas patiria traumą, kas dėl to kaltas – vaikas ar tėvai?

– Tai priklauso nuo situacijos. Kažkokioje psichologijos knygoje skaičiau, jog tėvai daro klaidą sakydami vaikui: "Būk atsargus." Tai neturi prasmės. Vaikas turi tam tikrų įgimtų savisaugos instinktų, jis specialiai juk negriūna. Tačiau būna tam tikrų situacijų, kai kartu su draugų kompanija daro netinkamus dalykus, nors žino, kad negalima. Tėvai turi kalbėtis su vaiku, aiškinti, kas vienu ar kitu atveju gali atsitikti, kodėl nereikia kažkur lipti, lįsti, kur tikrai žinai, kad negalima.

Tačiau dėl kai kurių nelaimingų nutikimų niekas nekaltas ir niekas nuo jų neapsaugotas.

– Ką tėvai gali padaryti, kad neatsitiktų vasarą nelaimė?

– Vasarą ypač svarbus vaikų fizinis aktyvumas. Reikėtų skatinti vaikus kuo daugiau judėti, ir tėvai turėtų daryti tai savo pavyzdžiu.

Užsiimant kokia nors aktyvia veikla, sportuojant suaugusieji turėtų instruktuoti vaikus, kaip elgtis saugiai, imtis visų prevencinių priemonių – uždėti apsaugas, šalmą. Jei vaikai eina šokinėti ant batuto, ten jų neturėtų būti daugiau nei du, nes kuo daugiau vaikų sulipa, tuo labiau didėja traumos tikimybė.

Jei leidžiate vaikus į batutų centrus, kurie dabar labai populiarūs, atkreipkite dėmesį, ar saugiai jie įrengti, kiek ten yra suaugusiųjų, prižiūrinčių vaikus. Batutų parko darbuotojų užduotis suvaldyti srautą, kad vaikai nešokinėtų vienas ant kito ir nepatirtų traumų.

Giedrius Bernotavičius

– Jūs pats savo vaikus leidžiate į batutų parkus?

Nė vienas tėvas nepajėgs būti šalia vaiko visą laiką ir kaskart jam griūnant pagalvę pakišti.

– Kadangi mano tokia profesija – ortopedas-traumatologas, kai vaikai pradėjo vaikščioti, man psichologiškai buvo labai sunku paleisti juos vienus, norėjosi visur kartu su jais eiti, vesti už rankos. Tačiau suvokiau, kad turiu vaikus paleisti. Jie turi turėti savisaugos instinktą ir turi patys pradėti mąstyti. Kiekvienas turi "susirinkti" savo nubrozdinimus. Nė vienas tėvas nepajėgs būti šalia vaiko visą laiką ir kaskart jam griūnant pagalvę pakišti. Tą tėvai turi suprasti ir priešmokyklinio, pradinio mokyklinio amžiaus vaikus "paleisti", kad jie taptų savarankiški.

Aš pats buvau judrus, sportiškas vaikas, man kiemas, laukas, visi tie sportiniai žaidimai buvo pats geriausias užsiėmimas, tad visus savo nubrozdinimus aš tikrai susirinkau.

– Ar visada vaikui patyrus traumą būtina vežti jį pas medikus?

– Ne visada. Aš sakau taip – jeigu tikrai tėvai jaučia, kad traumą patyrusį vaiką reikia parodyti gydytojui, tegu veža ir rodo. Nes tėvų yra kelios kategorijos – vieni dėl bet kokios smulkmenos važiuoja, kiti net ir vaikui patyrus rimtesnę traumą lieka namie, o į medikus kreipiasi po dviejų, trijų ar keturių dienų, nors vaikas būna patyręs lūžį ar žaizdą, kurią reikėjo siūti. Kaip elgtis geriau, ko gero, vienos taisyklės nėra – jeigu tikrai įtaria, kad trauma galėjo būti rimta, geriau jau tegu kreipiasi į medikus, nei ką nors pražiopso.

Sakyčiau taip – jei traumą patiria mažas vaikas, tačiau praėjus valandai ar dviem jis vėl laksto lyg nieko nebūtų buvę, tikrai pasvarstykite, ar verta važiuoti į ligoninę. Juk ir traumatologai visų pirma vertina tai, kaip vaikas šiuo metu atrodo ir jaučiasi. Jei jis yra aktyvus, žvalus, bėgioja, matyt, trauma ar sumušimas nebuvo didelis. Bet jei vaikas nenusiramina, net po kelių valandų verkia, neleidžia prisiliesti ar po galvos traumos pradeda vemti – skubėkite pas medikus.

– Kai buvo priimtas vadinamasis vaiko nemušimo įstatymas, buvo baiminamasi, kad tėvai vengs vaikus vežti pas medikus, net jei tai reikalinga, kad nebūtų apkaltini nepriežiūra. Ar to neatsitiko?

– Nemanau. Tėvai, kurie rūpinasi savo vaiku, tokių baimių neturi. Kitas dalykas – patirties turintys traumatologai mato tėvus, žino traumos mechanizmą. Jeigu yra, tarkime, diagnozuotas šlaunikaulio lūžis ar kūnas nusėtas mėlynėmis, o tėvai šneka kažką, kas su tokiomis traumomis nieko bendro neturi, kyla daug klausimų. Tokiais atvejais vaikui suteikiame pagalbą, guldome į ligoninę, net jei jokio rimto sužalojimo ir nėra, o apie įtarimus pranešame socialiniams darbuotojams, kad situacija šeimose būtų išsiaiškinta nuodugniau. Tačiau taip atsitinka labai retai.