Kaip atsakingai rinktis ir kokių priedų vengti, atsakė VU Medicinos fakulteto Sveikatos mokslų instituto direktorius Rimantas Stukas.

– Kodėl maistas su visokiausiais priedais yra gaminamas vaikams?

– Maisto sudėtyje galime rasti įvairių komponentų. Labai svarbu, kad vartotojai skaitytų produktų etiketes, nes jose pateikiama visa informacija: produkto sudėtis, sudedamosios dalys, išvardytos mažėjimo tvarka, taip pat gali būti sveikatinimo ar įspėjamieji teiginiai bei specialūs ženklai, suteikiantys papildomos informacijos.

– Ar įvairūs skonio stiprikliai yra blogai ar gerai? 

– Visi sintetiniai maisto priedai, kaip substancija, gali būti potencialūs kancerogenai, kurie gali sukelti vėžį, mutagenai gali provokuoti mutacijas, taip pat jie gali veikti ambirotoksiškai, tai reiškia – kelti blogumą nėščiosioms. Bet mes matome, jog maiste yra tų medžiagų, kurios faktiškai atstovauja gamintojo interesams. Didžioji dalis jų yra dedamos dėl technologinių tikslų. Nors nustatytos leistinos jų normos, jos neatsižvelgia į rizikos grupes – vaikus, pagyvenusius žmones ar sergančius medžiagų apykaitos ligomis. Be to, ant saldumynų pakuočių dažniausiai nėra nurodyta, kad jie skirti vaikams, nors jų sudėtyje gali būti nerekomenduojamų sintetinių maisto priedų.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Yra saldainių ant kurių parašyta, jog juose yra 50 proc. natūralių sulčių, o gale mažomis raidelėmis parašyta, kad produktas gali neigiamai paveikti vaikų aktyvumą. Jeigu sudėtyje randame tokius prierašus, ar galima po vieną saldainiuką duoti vaikams? 

Vartotojai turi suprasti, kad jų pasirinkimai daro įtaką rinkai – jei žmonės nepirks tokios produkcijos, gamintojai bus priversti keisti sudėtį.

– Nerekomenduočiau. Kartais net vienas saldainis gali sukelti nepageidaujamą reakciją. Pavyzdžiui, alergijos gali pasireikšti net nuo menkiausio alergeno kiekio. Sintetinių maisto priedų poveikis pasireiškia ne iš karto – šiandien ar rytoj galime nieko nepastebėti, tačiau ilgainiui gali iškilti sveikatos problemų, kurių priežastį nustatyti bus sudėtinga.

– Kokių dar priedų reikėtų vengti? 

– Pirmiausia – sintetinių. Pavyzdžiui, jei produktas dažytas natūraliu burokėlių ekstraktu ar karamele, tai nekelia didelės rizikos. Tačiau jei spalva itin ryški ir nenatūrali, tikėtina, kad produkte yra sintetinių dažiklių, kurių geriau vengti. Vartotojai turi suprasti, kad jų pasirinkimai daro įtaką rinkai – jei žmonės nepirks tokios produkcijos, gamintojai bus priversti keisti sudėtį.

– Ar įmanoma yra švariai, sveikai maitintis ir vis tik patenkinti savo potraukį, pavyzdžiui, saldumynams?

– Tikrai taip, nes pasirinkimų yra daug. Tačiau žmonės dažnai renkasi tai, kas atrodo patraukliai, skaniai kvepia ar turi malonią tekstūrą. Pavyzdžiui, traškučiai gaminami taip, kad sukeltų priklausomybę ir norą jų valgyti daugiau. Jei juos vartosime retai – kartą per mėnesį – nieko blogo nenutiks. Tačiau jei vaikas kasdien ar kas antrą dieną po mokyklos nusiperka traškučių, tai jau problema. Be to, etiketėse ne visada nurodoma viskas, kas susidaro gamybos metu – pavyzdžiui, traškučiuose gali atsirasti didelė akrilamido koncentracija, kuri, kaip įrodyta, dideliais kiekiais gali sukelti vėžį. Todėl tokie produktai neturėtų būti vartojami dažnai.