Pusplikiai vaikai vėjuotu oru ir apsimuturiavusi kūno kultūros mokytoja – tokį vaizdą stebėjęs buvęs sporto medicinos gydytojas mano, kad dabartinėms kūno kultūros pamokoms reikėtų naujų vėjų.

Šokiravo vaikų apranga

Buvęs ilgametis sporto gydytojas ir profesionalus sportininkas Valdemaras Anužis kasdien per pietų pertrauką nueina 5 tūkst. žingsnių – rekomenduojamą dienos normą fiziniam aktyvumui pagerinti.

Kasdieniame pasivaikščiojimų maršrute pasitaiko mokyklos bei jų aikštynai, kur jam tenka stebėti stadionuose sportuojančius vaikus.

Kartą taip vaikštinėjant V.Anužiui teko stebėti vaizdelį, kaip vėjuotą dieną šiltai apsirengusi, užsidėjusi gobtuvą mokytoja ant asfaltuoto tako liepė sportuoti pusplikiams vaikams. Tądien termometro stulpelis rodė vos 3 laipsnius šilumos, pūtė šiaurės vakarų vėjas, gūsiais siekiantis iki 17 m/s.

Nuo tokio grūdinimo pakraupęs gydytojas mano, kad sportuojančių mokinių apranga turėtų atitikti ne kalendorinį laiką, o faktines aplinkybes. Jis įsitikinęs, kad kitą dieną pusė šios klasės penktokų susirgo.

V.Anužio manymu, šis pavyzdys tik atspindi mokykloje dėstomos kūno kultūros spragas, kai vaikai labiau žalojami nei fiziškai lavinami. Tad reikėtų keisti požiūrį į šias pamokas, jeigu norime užauginti sveiką jaunąją kartą.

Tik švaistomos lėšos

Pasak pašnekovo, mityba, fizinis aktyvumas ir švari galva – trys pagrindiniai banginiai, ant kurių laikosi sveikata. Tačiau nors valstybė skiria nemažas lėšas fizinio lavinimo programoms mokyklose, jos norimo rezultato neatneša, nes vaikų sveikata kasmet prastėja.

Dabartinėse kūno kultūros pamokose siūlomi pratimai ir sporto šakos labiau yra skirti visapusiškai treniruotam vaikui, kuris daug sportuoja ir nemažai laiko praleidžia lauke. Tuo tarpu realybė kiek kitokia – vaikai mieliau renkasi kompiuterį, o į lauką kartais tėvų net neišleidžiami saugumo sumetimais.

V.Anužis sutinka, kad žaidimai suteikia daug emocijų, bet juos geriausia būtų žaisti po pamokų. Kūno kultūrą jis taip pat siūlytų padaryti paskutine pamoka.

Mat po intensyvaus fizinio krūvio daugumos širdies ritmas atsikuria po dviejų ar keturių valandų, priklausomai nuo organizmo. Aktyviai pasportavusiam mokiniui kitoje pamokoje jau būna sunku susikaupti.

Kaip ydingą dalyką pašnekovas nurodė ir vertinimą pažymiu per kūno kultūros pamokas. Jo manymu, svarbiausias turėtų būti darbas ir lankomumas, o ne rezultatas.

Krepšinį ir futbolą – išbraukti

„Dauguma sporto šakų ir žaidimų yra žalojantys ir neatneša jokios naudos. Pavyzdžiui, krepšinis, futbolas. Šios sporto šakos neatitinka žmogaus fiziologijos ir anatomijos, nes kietas gruntas, staigūs stabdymai neišvengiamai traumuoja sąnarius“, – savo požiūrį dėstė buvęs ilgametis sporto gydytojas.

V.Anužio manymu, kūno kultūros pamokos turėtų būti nukreiptos į bazinių, visą gyvenimą reikalingų savybių ugdymą. Tad jau nuo darželio vaikus reikėtų mokyti kvėpavimo, raumenų tempimo, sąnarius atpalaiduojančių bei jų lankstumą išsaugančių pratimų.

Tai esą garantuoja 90 proc. sveikatos, o ir didelių investicijų tam nereikia – tik kilimėlio ir lazdos.

Gydytojas atkreipė dėmesį, kad nelankstūs sąnariai ateityje prišaukia stuburo, klubo sąnarių ir viso organizmo problemas. O štai rytietiškos praktikos yra vienintelės, geriausiai atitinkančios mūsų fiziologinius ir anatominius poreikius.

Orientuojasi tik į rezultatą

Pats profesionaliai užsiiminėjęs daugeliu sporto šakų, V.Anužis prisipažįsta: jeigu būtų suteikta galimybė viską pradėti iš naujo, nė vienai jų neskirtų dėmesio.

„Tai vienpusiškas ugdymas, sukeliantis nemažai sveikatos problemų“, – pridūrė jis.

Pavyzdžiui, dviratininkui nuo intensyvaus krūvio pasikeičia laikysena, ištempiami kaklo raumenys, prasideda įvairios stuburo ir kelio sąnarių problemos.

Tad gydytojo nestebina, kad dalis vaikų, kurį laiką lankę sporto būrelius, vėliau priversti jų atsisakyti dėl sušlubavusios sveikatos. Tam įtakos esą turi ir keistas mūsų kultūros fenomenas.

„Vienas nori nugalėti, o kitas – paruošti nugalėtoją, o kaina visada ta pati – sveikata. Visas šiuolaikinis sportas orientuojasi į rezultatą, šlovę. Didžiuliai pinigai išmetami tam, kad vienas sportuotų, o milijonai žiūrėtų – tai klinikinis idiotizmas“, – sakė pašnekovas.

Pasak V.Anužio, kita bėda, kad nemažai trenerių patys yra buvę sportininkai, niekur nesimokę. Tad jie vaikus moko klaidingų dalykų, ką ir patys darė neteisingai.

Aprangą „pamiršta“

Kūno kultūros mokytoja Ilona Malakauskienė dėl sportavimo lauke kartais pastebi atvirkštinę situaciją – mokytojai mieliau renkasi pamokas sporto salėje nei lauke.

Ji pati mokinius vestis į lauką pradėjo dar kovo mėnesį, priklausomai nuo oro temperatūros. Kaip buvusi profesionali bėgikė I.Malakauskienė žino, kad bėgioti galima bet kokiu oru, tik reikia tinkamos aprangos.

„Kartais taip nutinka, kad pati lauke stoviu pusplikė, nes savo drabužius išdaliju per plonai apsirengusiems vaikams“, – šypteli ji.

I.Malakauskienė nevengia bėgioti kartu su mokiniais, taip juos įkvėpdama savo asmeniniu pavyzdžiu. Nors pripažįsta, kad taip sportuoti septynias pamokas per dieną – gana sudėtinga.

Priklauso nuo tėvų požiūrio

Mokytoja suabejojo, ar kvėpavimo pratimai per kūno kultūros pamokas atneštų trokštamą naudą. Mat vienoje sporto salėje dažniausiai sportuoja dvi klasės. Jeigu viena jų mokytųsi taisyklingo kvėpavimo, o kita mėtytų kamuolius, vaikai prisikvėpuotų tik alergenų.

Be to, vienas mokytojas nepajėgtų sužiūrėti 30 mokinių, kad šie pratimus atliktų kokybiškai.

Pasak I.Malakauskienės, jau dabar sudėtinga taisyklingai išmokyti tam tikroms raumenų grupėms skirtų pratimų, nes mokiniams dažnai pritrūksta motyvacijos juos atlikti teisingai.

Pašnekovė pastebi, kad vaiko požiūris į kūno kultūros pamokas priklauso nuo tėvų. Jeigu jie skiepija nuomonę, kad šis dalykas nėra svarbus, atitinkamos pozicijos laikosi ir mokinys.

Riboja finansinės galimybės

Mokytoja atkreipė dėmesį, kad mokiniai dabar vertinami už darbą ir pastangas pamokų metu, o ne įvykdomas rungčių normas ar rezultatus.

I.Malakauskienė pasakojo, kad anksčiau įgyvendintas eksperimentas atsisakyti vertinimo pažymiais nepasitvirtino. Patys mokiniai norėjo, kad būtų rašomas pažymys – taip jie esą labiau motyvuojami.

Metodinio būrelio pirmininkė pati dalyvavo rengiant naujas kūno kultūros pamokas. Ji atkreipė dėmesį, kad ne visada mokykla pajėgi pritaikyti kai kuriuos pasiūlymus vien dėl ribotų finansinių galimybių.

Dabartinės programos mokytojui per pamokas suteikia pakankamai laisvės, tik nurodomi tam tikros amžiaus grupės mokinių gebėjimai.

Tad ar vaikas noriai lanko kūno kultūros pamokas, I.Malakauskienės įsitikinimu, priklauso ir nuo paties mokytojo.

Sulaukia tėvų priekaištų

Pasak pedagogės, dabar daug metų berniukai ir mergaitės dirba kartu, nors jų fizinis išsivystymas, interesai, pomėgiai yra skirtingi. Tačiau pedagogas nėra pajėgus vienu metu su jais dirbti atskirai.

Mokytoja pastebi, kad kvėpavimo pratimai nėra toji veikla, kuri būtų įdomi vaikinams. Tokie užsiėmimai patrauklūs būtų nebent merginoms.

„Vaikai mėgsta žaidimus. Jie taip atsipalaiduoja, tad nelabai įsivaizduoju, kaip galėčiau per pamoką atsisakyti žaidimų“, – suabejojo pašnekovė.

Po pamokos moksleiviai išleidžiami penkiomis minutėmis anksčiau, kad spėtų persirengti ir atsikvėpti. Pasak I.Malakauskienės, per tą laiką pulsas tikrai atsikuria.

Nors kartais mokytoja iš tėvų sulaukia priekaištų, kad per kūno kultūros pamokas krūvis yra per didelis net vaikui, kuris lanko šokius ar krepšinį. Tačiau ji pati mano, kad per šias pamokas veikla nėra tokia intensyvi – ji labiau skirta raumenų tonusui palaikyti.

I.Malakauskienė prisiminė, kad anksčiau vos vienas kitas mokinys dėl sveikatos bėdų negalėdavo lankyti kūno kultūros pamokų, o dabar tokių būna tikrai daug.

„Nesuprantu, ar gydytojai taip nori apsisaugoti, ar dabartiniai vaikai yra tokie silpni“, – svarstė pašnekovė.

Mokytoja atkreipia dėmesį, kad kūno kultūros pamokos skirtos ne tik fizinei parengčiai gerinti, bet ir skatinti vaiko pasitikėjimą savimi, padedamos įveikti tam tikros baimės ir mokoma nebijoti iššūkių.