Kirba naujos idėjos

„Psichologinės ar fizinės anomalijos tegul ne sustabdo, o spiria daryti įdomesnius dalykus, tampa stipria motyvacija siekti daugiau, pranokti aplinkinius“, – ragina kitus kaunietis D. Narauskas.

Šiuo metu vaikino gyvenime – tarsi štilis. Daug patyręs, daug supratęs, atradęs naujų gyvenimo spalvų, šiandien jis gali būti pavyzdžiu kitiems, kaip nepasiduoti bėdoms, sunkumams ir rinktis svajones, darbus.

„Dabar gyvenu muzika ir kitais darbais. Yra naujų grandiozinių idėjų, bet užima laiko jas išgryninti, susidėlioti planą. Laiko reikia ir morališkai tam pasiruošti. Skuboti sprendimai gali daug kainuoti ir ne tik finansiškai. Noriu pratęsti pažintį su pasauliu, bet jį pamatyti ne turisto, o vietinio akimis. Tačiau nelabai norėčiau plačiau pasakoti, nes kuo daugiau kalbu apie planus, tuo vėlesniam laikui jie nusikelia“, –  šypsosi D. Narauskas.

D. Narausko asmeninio archyvo nuotr.

Riedlente per JAV

Paauglystėje Danielius yra tranzavęs po Lietuvą, vėliau šį keliavimo būdą išbandė ir Estijoje, Latvijoje, Skandinavijoje.

„Buvo įdomu, bet trūko kažko stipresnio, ekstremalesnio. Supratau, kad aiškiausiai save patirsiu eidamas takais, kurie nėra praminti. Aišku, du kartus į tą pačią upę neįbrisi, bet manau, kad man reikia nusitiesti savo kelią“, – dėsto pašnekovas.

Į pirmąją ekstremalesnę kelionę jis leidosi būdamas devyniolikos. Tuomet ilgąja riedlente (angl. long board) pervažiavo JAV. „Nežinojau, kaip bus sunku. Mano naivumas ir padėjo, ir pakišo koją. Na, gal nepakišo, nes gyvas likau. Jaunatviškas entuziazmas ir naivumas padėjo apskritai imtis šios idėjos. Svajoti gali apie daug ką, bet imti ir padaryti…“ – nebando nieko pagražinti kūrėjas ir keliautojas.

Tuomet tikslas buvo iš San Francisko pasiekti Niujorką ir įveikti tarp jų esančius 4 tūkst. km. „Po valandos kelionės sustojau ir galvoju: man nepavyks, aš jau pavargęs. Kaip grįžti namo? Jeigu tada būčiau buvęs Lenkijoje ar kažkur kitur arčiau namų, iš kur galėčiau sėsti į autobusą ar partranzuoti, o ne už vandenyno, būčiau tikrai grįžęs“, – neslepia jau kelionės pradžioje užgriuvusių minčių ir išgaravusio užsidegimo.

Iš kito žemyno grįžti Kaunan buvo sunkoka. Tik dėl to ir nemetė visko beveik iš karto. „Supratau, kad tai buvo didelis pliusas – įmesti save į situaciją, kur yra kelias atgal, bet jis labai sudėtingas. Mesti viską būtų beveik taip pat sudėtinga, kaip ir tęsti kelionę. Tai kodėl netęsti? Po to žiūri, kad dienos eina, kilometrai dėliojasi. Visąlaik bus didesnių ar mažesnių kliūčių. Niekada nebūsi užtikrintas iki galo. Belieka šiek tiek ignoruoti tas mintis, kurios sako sustoti, ir viskas“, – tokie D. Narausko dialogai su savimi jam padeda gyventi ir kasdienėse situacijose, kurios turintiems OKS anaiptol nėra kasdienės.

D. Narausko asmeninio archyvo nuotr.

Sugipsuota ranka

Svetimoje šalyje atsidūrus vienam, su tokiu transportu ir vėjavaikišku nuotykių troškimu, streso netrūktų visiems, kaip ir nemalonių netikėtumų, o gal net ir numatytų nesklandumų. Kaip visa tai sekėsi kauniečiui?

Visų pirma, ar nebuvo iššūkių, susijusių su sveikata? Kurgi ne! Žinoma, buvo. Tik nenuspėsite kokių. „Juk važiavau sugipsuota ranka. Vis pamirštu šitą dalyką, bet svarstau, kad tai šioje kelionėje gal net ir buvo kertinis elementas“, – mįslingai užsimena D. Narauskas. Ir paaiškina: galbūt dėl šios traumos sulaukė didesnio, nei tikėjosi, vietinių gyventojų dėmesio ir pagalbos. Juk reikėjo pasirūpinti nakvyne, maistu, savo saugumu, stogu virš galvos poilsiui.

Iš kur gipsas? Ranką susižalojo iki kelionės likus dešimčiai dienų. Skilo vienas kairės rankos kaulų. Nusprendė planų nekeisti. Kelionės neatidėjo – važiavo sugipsuota ir parišta ranka.

„Esu pusiau dešiniarankis, pusiau kairiarankis. Rašau kaire, bet daug dalykų darau dešine ranka. Kai viena ranka gipse – negali net batų normaliai užsirišti“, – paaiškina vaikinas, kad būtų lengviau įsivaizduoti, kam ryžosi.

JAV vyko ir jo reabilitacija. Kai buvo nuimtas gipsas, turėjo skirti laiko rankos mobilumo atstatymui. Kairioji, nuėmus gipsą, iš pradžių tik šiek tiek lankstėsi. Gavęs patarimų per pertraukėles važiavimo su riedlente vis mankštinosi. Ranka atsistatė.

„Tai va toks buvo sveikatos iššūkis, nepaisant kojų, nugaros maudimo ir bendro nuovargio“, – apibendrina vaikinas.

D. Narausko asmeninio archyvo nuotr.

Susirgo anoreksija

O kaip anoreksija, OKS? Jie niekur nebuvo dingę, važiavo kartu.

„Kelionėje man nebuvo sveikatos problemų piko. Kitaip nebūčiau leidęsis į tokį kelią. Būčiau natūraliai to nenorėjęs. Anoreksija toks dalykas… JAV nebuvo bėdų dėl mitybos“, – nedaugžodžiauja D. Narauskas, iki tol neturėjęs įpročio gerti kavos ar pagurkšnoti alaus. Tačiau JAV to išvengti nepavyko: kur beužsukdavo, visur vaišindavo kava ir alumi. „Būdavo nemandagu atsisakyti“, – įspūdžiais dalijasi pašnekovas.

Su valgymo sutrikimais, kiek pamena, susidūrė būdamas trylikos metų. Piką įvardija ties 14–15 metų amžiumi. Viskas prasidėjo, kai išsiskyrė tėvai ir jis su mama persikėlė į Ežerėlį.

„Ten jaučiausi socialiai izoliuotas. Nebuvau toks, kaip kiti vietiniai paaugliai. Iš manęs pradėjo tyčiotis, vadino storu. Užsidariau savyje. Daug gilinausi į save, bet tuo pačiu ir ėmiau mažiau valgyti. Tai tapo nevaldoma ir tęsėsi trejus metus“, – suskaičiuoja pašnekovas.

Situaciją pakeitė ligoninė ir perkėlimas į kitą mokyklą, nors... „Viskas taip buvo įsivažiavę, kad to traukinio nebuvo įmanoma greitai ir lengvai sustabdyti“, – prisipažįsta Danielius.

Ką reiškia „buvo įsivažiavę“? „Buvo tapę normalu nemėgti savo kūno. Nevalgydavau net po kelias dienas iš eilės. Mažiausiai, kiek pamenu, svėriau 49 kg“, – į praeitį nusikelia vaikinas.

Kai buvo pikas, žinojimas, kad nevalgydamas per dieną numes vieną kilogramą, nebetenkino. Pereidavo prie plano, kad nevalgydamas ir negerdamas numes du kilogramus.

„Jėgų man kažkaip dar pakako, tad buvo keista girdėti, kad per dieną reikia valgyti bent triskart. Supratau, kad kiekvienam maisto reikia skirtingai, priklausomai, ką veiki, koks tavo streso lygis ir t. t., bet tada negalvojau, kad žaloju savo kūną“, – sako D. Narauskas.

Vis tik jis nelinkęs svarstyti, kas būtų, jeigu būtų, gailėtis savęs. „Jeigu būčiau turėjęs kitokią paauglystę, dabar nebūčiau toks, kokiu tapau. Pasaulis yra paradoksalus. Neretai per didelis komfortas yra ne į naudą, o sunkumai būna į gerą“, – konstatuoja vaikinas.

D. Narausko asmeninio archyvo nuotr.

Prireikė medikų

Tėvai sunerimo dėl vis labiau mažėjančio sūnaus svorio. Prasidėjo maratonas per medikus. Apie tai, kad nevalgo, vaikinas niekam neprasitarė nė žodeliu. Nei tėvams, nei medikams. Ir vis tiek nevalgė?

„Aišku, nevalgiau. Galvojau, esu gudresnis už visus“, – pasakojo kaunietis. Nervinei anoreksijai būdingas sutrikęs savo kūno formos suvokimas, sąmoningas savo kūno svorio mažinimas, ypač atkaklus ir ryžtingas pasipriešinimas gydymui.

Bėgimas buvo labai sunkus, bet pūslės viską pasunkino dešimt kartų. Buvo sudėtinga su jomis tvarkytis. Neturėjau prabangos laukti kelias savaites, kol jos užgis.

„Įtarė ir tuberkuliozę, ir kitas ligas. Nieko nerado. Galvojau, kad esu gudresnis už gydytojus. Tačiau viskas buvo taip pažengę, kad prireikė ligoninės. Tėtis mane vežė daryti kardiogramos, buvom apsipykę, nes pavėlavau. Tačiau tyrimai parodė, kad spaudimas ne pakilęs, o atvirkščiai – širdis dirba labai lėtai, nors emocijos ką tik kunkuliavo. Pasirodo, man buvo reikalinga skubi pagalba“, – pasakoja D. Narauskas.

Po ligoninės, kaip teigė, jam atsivėrė protas. Pradėjo šiek tiek daugiau valgyti. Bent kartą per dieną vietoje ankstesnio grafiko „Maistas kas tris dienas“.

„Mano skrandis buvo mažesnis už žvirblio. Kartą, jau po ligoninės, suvalgiau du sumuštinius ir išgėriau sulčių, ir man buvo labai bloga – persivalgiau. Supratau, kad po truputį reikia platinti skrandį. Nenorėjau daugiau valgyti, bet gyvenimas mane stūmė tą daryti“, – ramiu tonu savo praeitį narsto vaikinas.

Po metų nutiko dar geresni pokyčiai. Jie atėjo pradėjus lankyti kitą mokyklą. „Kauno „Aušros“ gimnazijoje į mane kreipdavosi vardu. Čia radau bendraminčių. Čia mokėsi ir menininkų. Dėl socialinės aplinkos pagerėjo savijauta. Atsirado apetitas gyvenimui. Liūdėti anksčiau buvo natūrali mano būsena, mano identitetas“, – pasakoja kaunietis.

D. Narausko asmeninio archyvo nuotr.

Bėgte per Aliaską

Baigęs gimnaziją, iš inercijos įstojo mokytis grafinio dizaino, bet suprato, kad tai ne jam. Pasiėmęs akademinių atostogų leidosi į jau minėtą kelionę po JAV su ilgąja riedlente.

„Ši kelionė mane nustebino: gyvenimas gali būti geras, žmonės nebūtinai turi būti skausmo šaltinis. Man ten tiek nepažįstamų žmonių ištiesė pagalbos ranką! Pasirodo, pasaulyje yra visko: ne tik blogo, bet ir gero”, – dėsto D. Narauskas.

Dar po kelerių metų atrado bėgimą. Pradėjo daryti šalčio praktikas ir taip atsidūrė Aliaskoje.

„OKS man visai nepasireiškė, kol buvau Aliaskoje. Kodėl? Ten nebuvo streso. Buvo, bet jis ten kitoks. Buvo labai aiški rutina. Nebuvo įtampos, kad kažkokių darbų iki galo nepadariau, kad galbūt kažkam neperskambinau, neatrašiau ir t. t. Niekada nebūčiau pagalvojęs, koks gali apimti geras, išlaisvinantis jausmas, kai neturi kišenėje raktų. Prieš kelionę nutraukiau buto nuomos sutartį, nebereikėjo mokėti nuomos ir kitų mokesčių“, – pateikia pavyzdžių keliautojas.

Bėgo 46 dienas. Vidutiniškai per dieną įveikdavo apie 30 km, tačiau buvo dienų, kai sukardavo dvigubai tiek. Pati kelionė su pertraukėlėmis truko 76 dienas. Įveikti 1,5 tūkst. kilometrų. Aliaskos ilgis apie 700 km, plotis 10–170 km.

Šypsojosi, kad žmogus turi būti pakankamai kvailas, kad ryžtųsi tokiai kelionei, bet pakankamai protingas, kad suvoktų, kokie slypi pavojai, ir jiems kaip įmanoma labiau pasiruoštų ir fiziškai, ir mentaliai.

„Pirmas dvi savaites Aliaskoje negalėjau normaliai miegoti, pabusdavau nuo menkiausio šnaresio, lįsdavau iš palapinės žiūrėti, ar neateina lokys“, – prisiminė vaikinas. Jo ir lokių keliai, laimei, nesusikirto, bet tokia pažintis dažniausiai baigiasi mirtimi. Ne lokio. Vis tik, po kelių savaičių Danielius save pagavo, kad pradėjo mėgautis gamta.

Kūnas per kelionę buvo tiek pripratęs prie pastovaus didelio fizinio krūvio, kad pirmąją naktį po finišo buvo sunku užmigti – buvo emocijų ir energijos perteklius.

„Bėgimas buvo labai sunkus, bet pūslės viską pasunkino dešimt kartų. Buvo sudėtinga su jomis tvarkytis. Neturėjau prabangos laukti kelias savaites, kol jos užgis. Geriausiu atveju poilsiui imdavau dieną. Paskui bėgdavau per skausmą. Sunkumai per laiką nublanko. Koks tikslas kalbėti, kaip buvo blogai. Jeigu nemiriau, reiškia, viskas gerai“, – sunkumų nesureikšmina D. Narauskas. Reikėjo gal poros savaičių, kol kūnas aprimo.

Apžvelgdamas savo keliones Danielius neabejodamas pabrėžia, kad didžiausias turtas yra sutikti geri žmonės, ir dar kartą dėkoja visiems jam padėjusiems.

D. Narausko asmeninio archyvo nuotr.

Kaip pasireiškia OKS?

D. Narauskas pamena, kad kai dar gyveno su tėvais, turėdavo tris kartus pakartoti labanakt, vis turėdavo patrypčioti prie slenksčio. Jis mano, kad OKS būdingi pasikartojantys veiksmai yra jo būdas tvarkytis su stresu.

Patys savo sutrikimus neretai sureikšminame labiau nei aplinkiniai. Daugumai yra nesvarbu, kad tu kitoks.

„Kelionės man padėjo suvokti, kad visada bus veiksnių, kurie nuo manęs nepriklauso, ir tai visiškai normalu. Aišku, būna visokių dienų. Vakar buvo ganėtinai sunku išeiti iš namų. Reikėjo ritualus atlikti. Man atrodė, kad būtinai turiu apeiti stalą per kairę pusę, tam tikrą skaičių kartų pažiūrėti į veidrodį, tam tikrą skaičių kartų išeiti pro duris ir grįžti, atidaryti ir uždaryti duris. Kartojau penkis ar septynis kartus. Klausiau savęs, dėl ko aš nerimauju. Įsivardinus galimas priežastis lengviau jas analizuoti, į jas koncentruotis ir išspręsti“, – aiškino vaikinas.

„Stengiuosi dirbti su savimi. Kai kada apsieinu ir be ritualų. Pradedu anksčiau ruoštis išeiti. Dažnai būna, kad jau būnu pasiruošęs išeiti anksčiau, nei kiti susiruošia, jeigu ne vienas išeinu. Jeigu būsiu paskutinis, man gali kilti stresas ir tada dar ilgiau viskas užtruks. Tai jau geriau pirmas susitvarkau“, – dėsto kaunietis.

OKS – tai sutrikimas, kurio metu žmogus susiduria su nevaldomomis, įkyriomis, dažnai pasikartojančiomis mintimis (obsesijomis) ir pasikartojančiais veiksmais (kompulsijomis), kuriuos jaučia būtinybę atlikti.

Neretas žmogus supranta, kad jį aplankančios obsesijos ir kompulsijos yra visiškai beprasmės, tačiau jam nepavyksta jų ignoruoti ir neatlikti tokių veiksmų. Pasitaiko, pavyzdžiui, tokių kompulsijų kaip perdėtas valymas, prausimasis, šukavimasis, daiktų padėjimas ir išdėstymas tam tikra, savo nustatyta, tvarka, precizišku būdu. Imama nuolat tikrinti, ar užrakintos durys, ar išjungti virtuvės prietaisai, ar uždarytas langas, ar išjungta šviesa, ar užsuktas vandens čiaupas ir t. t. Nuolatinis veiksmų skaičiavimas iki tam tikro nustatyto skaičiaus, tam tikro daikto palietimas kelis kartus, išėjimas ir grįžimas pro duris kelis kartus – tai šio sveikatos sutrikimo požymiai.

D. Narausko asmeninio archyvo nuotr.

Jokio savęs gailėjimosi

„Supratau, kad visi esame skirtingi, kad idealių žmonių nėra. Daug kas turi visokių sutrikimų, išskirtinumų. Svarbu savęs netraktuoti auka. Labai lengva imti savęs gailėtis. Ir nereikia slėpti nuo kitų. Aišku, nereikia ir ant kaktos ar ant marškinėlių užsirašyti, pavyzdžiui, OCD (angliškas OKS trumpinys). Labai nuvertiname aplinkinius, artimuosius. Atsiverti yra sunku, bet nuoširdumas, bent mano gyvenime, tikrai pasiteisina. Nuoširdumas yra raktas į laisvę ir išgijimą. Tokių paslapčių turėjimas prideda papildomo bereikalingo streso“, – atvirauja D. Narauskas.

„Iš kitos pusės, reikia suvokti, – tęsia vaikinas, – kad patys savo sutrikimus neretai sureikšminame labiau nei aplinkiniai. Daugumai yra nesvarbu, kad tu kitoks. Nereikia sau užsidėti etiketės ir akcentuoti savo sutrikimų. Prisitaikai ir gyveni. Aš noriu etiketės „Muzikantas“.“

Muzika Danielių domina nuo pat vaikystės, bet ją buvo nurašęs, negalvojo, kad pavyks iš jos gyventi. Šiuo metu muzika yra pagrindinis vaikino pajamų šaltinis. Kuria elektroninę muziką, prisistatydamas Narovski pseudonimu. Jo kūrybos paklausyti galite „Spotify“, „Apple Music“ platformose. Vaikinas taip pat moko groti afrikietiškais būgnais. Vis daugiau savo gyvenimo nori sieti su muzika, aišku, nepamirštant ir kelionių.