Jau penkis mėnesius nuo ryto iki ryto Vilniaus Santariškių klinikose su sūneliu Alantu praleidžianti kaunietė Ingrida Lisinskienė viliasi, kad už kelių savaičių prasidės kelias namo. Ketvirtą gyvenimo dieną pirmą kartą operuotas ir dar nė keturių mėnesių neturėdamas patyręs širdies transplantaciją Alantas yra jauniausias Baltijos šalių gyventojas, kuriam atlikta tokia operacija.

Širdis – kariniame sraigtasparnyje

„Yra potencialus donoras. Jei sutaps kraujo grupės, visi reikalingi tyrimų duomenys, ryžtamės širdies transplantacijai?“ – birželio 26-osios vidudienį kauniečiai Ingrida ir Arūnas Lisinskai išgirdo viltingą ir bauginantį Santariškių klinikų širdies chirurgo Virgilijaus Taručio klausimą.

Vaikelio tėvai prisipažįsta patyrę lengvą šoką, bet ilgai galvoti nebuvo kada, reikėjo skubėti.

„Žinojome, kad tokio amžiaus vaikeliui rasti širdies donorą tikimybė labai labai maža. Ir medikai mums neteikė didelių vilčių“, – tų akimirkų niekada nepamirš tuomet jau daugiau nei tris mėnesius Santariškėse su sūneliu gyvenusi I.Lisinskienė.

Vos dešimčia minučių anksčiau, kai Alanto tėvai išgirdo V.Taručio klausimą, Nacionalinis transplantacijos biuras sulaukė Rygos Stradinos klinikinės ligoninės „BaltTransplant“ Latvijos skyriaus vadovo Sergejaus Truškovo skambučio.

Apie galimybę vykti eksplantuoti donoro širdies koordinatorė Asta Lukošiūtė informavo kardiochirurgus, į pagalbą buvo pakviesta sraigtasparnio įgula.

Laikas transplantologijoje yra ypač svarbus, nes trukmė, kai širdis turi priglusti kitoje krūtinėje, nerekomenduojama ilgesnė kaip 3 valandos.

Tą pačią naktį Karinių oro pajėgų sraigtasparnio Mi-8 įgula iš Rygos tarptautinio oro uosto į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas perskraidino svarbiausią gyvybės organą – širdį.

Darbo praktikoje to nebuvo

„Maži vaikai tokiomis širdies ligomis serga retai, bet kartu yra tikimybė jiems rasti donorą, – aiškino sėkmingai transplantacijos operaciją atlikęs patyręs profesionalas – daktaras V.Tarutis. – Tokiais atvejais svarbu, kad atitiktų ne žmogaus amžius, bet širdies tūris ir kiti rodikliai.“

Ar vaikeliui dar buvo kokia nors galimybė išgyventi be širdies transplantacijos? Daktaras V.Tarutis atviras: „Ne. Ir laikas būtų skaičiuojamas dienomis. Ilgiausiai jis išgyventų apie pusmetį.“

Vos keturis kilogramus sveriančiam Alantui birželio 27 d., apie 0.30 val., prasidėjo širdies transplantacijos operacija.

Tuo metu, kai Latvijoje kažkas dar raudojo ir gedėjo sūnaus, bet sutiko jo širdį paaukoti gelbėjant kito vaikelio gyvybę.

Tuo metu, kai dar vieną bemiegę naktį palatoje rąžė rankas ir vilties ašaras liejo Alanto mama Ingrida bei vietos neradęs, ją guodęs, skausmą tramdęs ir apie sūnų svajojęs berniuko tėvas Arūnas.

„Darbo praktikoje širdies persodinimo niekada anksčiau neteko atlikti tokio amžiaus pacientui. Mūsų centre operuojami įvairiausią, sudėtingiausią patologiją turintys vaikai, tačiau toks atvejis – pirmas. Šiam kūdikiui buvo labai anksti diagnozuotas ketvirto laipsnio širdies nepakankamumas“, – vėliau pasakys transplantacijai vadovavęs V.Tarutis, kuris 2.30 val. perkėlė širdį, o apie 4.30 val. su medikų komanda baigęs sunkų darbą apie sėkmingai atliktą operaciją pats pranešė tėvams.

Kokia buvo tėvų reakcija, išgirdus šią žinią, spėti nesunku: visai medikų komandai, ypač V.Taručiui ir vaikų kardiologei Ritai Sudikienei, dėkingi vyras su žmona iš laimės apsikabino ir apsiverkė.

Susapnavo vaiko vardą

Alantas – antrasis vaikas Ingridos ir Arūno Lisinskų šeimoje: pirmajam, dukrelei, penkeri metai.

Per antrąjį nėštumą Ingrida jautėsi gerai. Iki 32 savaitės gydytoja ginekologė teigė, kad vaikelis sveikas.

„Taip įvyko, kad, nuėjus pas kitą ginekologę, per eilinę apžiūrą ji pastebėjo: vaisius turi širdies defektą, – pasakojo I.Lisinskienė. – Iš Kauno klinikų nuvykome į Santariškes, kur patvirtino kompleksinę širdies ligą – nepakankamumą, blogai dirbantį mitralinį vožtuvą, fibroelastozę ir kitas blogybes.“

Iš pradžių tėvai ketino vaikui duoti Raivydo vardą. Likus porai dienų iki gimdymo, mama susapnavo, kad jos sūnelis prašėsi jį pavadinti Alantu.

Jau vėliau, naršydama internete ir ieškodama vardo kilmės, sužinojo, kad yra upelis Alantas Plungės rajone, kairysis Minijos intakas, ir upelis Molėtų rajone.

Krikštynos ligoninėje

Širdies ligomis niekada nesirgę Ingrida ir Arūnas sūnaus gimimo laukė su nerimu. Jie žinojo, kad Alantui reikės širdies transplantacijos.

Vaikelis gimė lengvai, natūraliu būdu, tačiau dėl širdies ligos mama su juo taip ir liko ligoninėje nuo tada, kovo 2-osios.

Alanto gyvybė reanimacijos skyriuje buvo palaikoma vaistais. Ir jau po keturių dienų kūdikis patyrė pirmąją operaciją: bandyta koreguoti vožtuvus, tačiau tai nepagelbėjo.

Naujagimio krikštynos kovo 27 d. Santariškių klinikose buvo liūdnos ir spindėjo viltimi.

Alantui nuolat reikėjo vaistų, jis duso, birželio 1 d. buvo atliktas zondavimas – praplėsta aorta, bet tai padėjo tik laikinai.

Tėvai savo sūnui mielai būtų paaukoję savo širdis, bet galėjo tik viltis medikų paguoda ir laukti stebuklo.

Pamiega po 4 valandas

„Nurimk, mažuti, nurimk...“ – kalbantis mamos akys ir širdis visą laiką buvo su sūnumi.

Santariškių klinikose moteris nuo ryto iki ryto niekur neišeidama gyvena greta sūnaus ir sūnumi jau penkis mėnesius. Labai dažnai po darbų atvyksta ir Arūnas.

„Alantui girdomi ir leidžiami vaistai. Jam slopinama imuninė sistema, nes baiminamasi širdies atmetimo reakcijos, – aiškino jūras ašarų išliejusi Ingrida. – Praėjusią savaitę jam išėmė kateterį. Tikimės, kad per artimiausias dvi savaites pagaliau prasidės kelias namo.“

Per parą maždaug po keturias valandas pamieganti moteris neslepia, kad šis skaudus gyvenimo įvykis privertė perkainoti daug vertybių.

„Kitaip vertiname gyvenimą, branginame kiekvieną akimirką, nes rytoj sūnus gali ir nepabusti, – tramdydama emocijas prisipažįsta mama, bet netrukus pagyvėjusi ir tarsi sau teigia: – Žinau, kad viskas bus gerai. Buvo ir pranašingų sapnų...“

Prie Alanto upelio Ingrida ir Arūnas dar nebuvo. Ten dar nuvažiuos. Ir būtinai nusiveš jau paaugusį sūnų Alantą.

„Labai tikiuosi, kad tai įvyks...“ – mamos akyse sublizgėjo ašaros.

Operatyvus ir koordinuotas darbas

Birželio 26-osios naktį VUL Santariškių klinikose buvo atlikta širdies transplantacija vos 4 kilogramus sveriančiam 3 mėnesių kūdikiui.

Ši transplantacija yra išskirtinė dėl daugelio aspektų. Pirmą kartą Lietuvos transplantologijos istorijoje širdis gauta iš kaimyninės šalies. Pirmą kartą mūsų chirurgai vyko į kaimyninę šalį eksplantuoti (išimti) širdies.

Išskirtinis šis atvejis dar ir todėl, kad kūdikio širdelė nuo gimimo nepajėgė visaverčiai dirbti ir transplantacija buvo vienintelis jo gyvybės išgelbėjimas. Vilčių greitai sulaukti donoro nebuvo. Patyrę gydytojai savo praktikoje sunkiai gali rasti panašią istoriją, kai kūdikiui donoro organo sulaukiama greitai. Tai galima vadinti stebuklu ar Dievo dovana.

Nacionalinis transplantacijos biuras yra pasirašęs sutartį su Krašto apsaugos ministerija, pagal kurią kariniai sraigtasparniai talkina perskraidinant donoro organus. Į pagalbą kviečiami ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos sraigtasparniai bei policija.

Operatyviai ir sklandžiai donoro organą transportavo Kaune, Antrajame paieškos ir gelbėjimo poste, budėjusi įgula, vadovaujama kapitono Laimio Aleknavičiaus.

Biuro koordinatoriams tenka ypatingos svarbos darbas – sureguliuoti sklandų, sinchronišką visų tarnybų darbą, nes operacijos tokiais atvejais yra pradedamos dviejose ligoninėse – operuojamas donoras ir recipientas. Koordinatorių darbas buvo atliktas nepriekaištingai.

Transplantacijai vadovavo Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centro širdies chirurgas dr. V.Tarutis.

Dabar mažasis pacientas gydomas Santariškių klinikų Vaikų anesteziologijos ir reanimacijos skyriuje. Šio skyriaus vedėjas dr. Kęstutis Versockas sako, kad, nors ir viskas praėjo sklandžiai, galutinai pasveikti dabar reikia ne tik profesionalios priežiūros, bet ir laiko.

Lietuvoje šiuo metu širdies transplantacijos laukia 3 vaikai. Žmonėms, kurie netenka savo atžalų, dovanoti jų organus kitų gyvybei gelbėti yra nepaprastai sunku.

Širdies transplantacijoje yra svarbi žmogaus kūno masė, ūgis. Parinkti širdelę vaikui keblu dėl to, kad donorų būna mažai. Lietuvos vaikų transplantologijos istorijoje iki šiol širdies persodinimo operacijos atliktos 2 vaikams iki trejų metų.

Mūsų šalis – vienintelė iš trijų Baltijos šalių, kurioje tokios operacijos atliekamos.