Europa taupo
Užimtumo tarnyba (UžT) pranešė, kad šiemet keturios siuvimo įmonės jau paskelbė atsisveikinančios su 205 darbuotojais. Anot tarnybos, tai vienas didžiausių drabužių siuvimo sektoriaus darbuotojų atleidimų per penkerius metus.
Pasak Kauno prekybos pramonės ir amatų (PPA) rūmų viceprezidento, bendrovės „Omniteksas“ valdybos nario Vydo Damalako, tokią situaciją formuoja keli esminiai faktoriai: ekonomikos neužtikrintumas Europoje ir smukusi motyvacija. „Todėl jau trejus metus Europos rinka yra vangi. Žmonės atsargiau perka“, – sako V. Damalakas.
Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad bazinių palūkanų normų šuoliai privertė įmones įvairiose Europos šalyse mažinti kreditavimo apimtį, todėl verslas paprasčiausiai pradėjo taupyti, mažinti, siaurinti asortimentą, tuštinti sandėlius. Visa tai atsirito iki gamintojų. „Jeigu prekės ženklas nori į parduotuvę tiekti nebe šešių spalvų gaminį, o tik keturių, jeigu nori nebe dešimties modelių, o tik šešių, bando išparduoti sandėliuose esančius likučius, suprantama, kad tokias bendroves aptarnaujantys Lietuvos siuvėjai, trikotažininkai ir tekstilės įmonės jaučia įtampą“, – teigia V. Damalakas.
Anot jo, pasikeitė užsakymų struktūra, pernai kone visos siuvimo įmonės susidūrė su užsakymų smukimu. „Tačiau tai nieko naujo. Prieš 10–15 metų buvo tas pats, tik, kai pinigai atpigo, visi pasileido kasas ir atrodė, kad visą gyvenimą taip ir bus“, – prisimena V. Damalakas.
Greta drabužių siuvimo sektoriaus negandų kaltininkų jis mato ir spartų jų minimalios mėnesinės algos kilimą, kuris neišvengiamai daro įtaką ir kitų atlyginimų augimui. „Tekstilės, drabužių gamybos, siuvimo įmonės nekonkuruoja su Vokietijos, Švedijos, Norvegijos ar Šveicarijos gamintojais. Mes konkuruojame su bulgarais, rumunais, turkais, Tolimųjų Rytų gamintojais. Suprantama, kai tokiais tempais reikia didinti atlyginimus, daraisi nekonkurencingas. Pavyzdžiui, mes patys, gamindami nuo siūlo, nuo verpalo iki galutinio gaminio, šiek tiek lengviau galime paslėpti sąnaudas kituose produktuose“, – apie bendrovės „Omniteksas“ situaciją lengvinančias aplinkybes pasakoja V. Damalakas.
„Tačiau jeigu įmonė teikia tik siuvimo paslaugas, logiška, kad, pakėlus atlyginimus, produkto kaina tiesiog šuoliais šoka į viršų ir staiga tokios įmonės buvusiems pirkėjams darosi nepatogios. Tuo labiau kad dėl užsakymų sumažėjimo yra laisvesnių pajėgumų Bulgarijoje, Rumunijoje, įsitraukia Armėnija, Moldova, Makedonija, Bosnija ir Hercegovina, visos kitos buvusios Jugoslavijos šalys. Visa tai kuria įtampą“, – teigia jis.
Pasigenda pastovumo
Panašiai situaciją mato ir Kauno PPA rūmų viceprezidentas, bendrovės „Baltija Cutmakesew“ savininkas Vidas Butkus. Jis pasigenda Vyriausybės pozicijos pastovumo. „Kasmetis ir nuolatinis darbo užmokesčio augimas ir visų kitų mokesčių didinimas sektoriui kelia įtampą. Taip pat norėčiau akcentuoti, kad Lietuvoje tokia pramonės šaka kaip siuvimas dėl darbo užmokesčio didėjimo tampa brangiausia ES šalimi siuvimui, palyginti su tokiomis šalimis kaip Portugalija, Italija, Ispanija. Mūsų įmonėje darbo užmokestis sudaro 77 proc. pastoviųjų kaštų, o iš tiesų našumas metai iš metų mažėja“, – pabrėžia jis.
V. Butkus kalba ir apie kapitalo neprieinamumą. „Kaip pavyzdį galiu paminėti, kad ILTE skelbia naujoms, iki trejų metų amžiaus, įmonėms, verslams pagalbą, tačiau, pateikus paraišką, atsakymas būna, kad suteikti paskolą yra neįmanoma, kadangi pirmi metai buvo nuostolingi. Na, verslas pirmus metus turi labai daug išlaidų ir galbūt negali būti iš karto pelningas. Apskritai, Lietuvoje praktiškai neįmanoma gauti finansavimo šaltinių“, – atkreipia dėmesį jis.
Koją kiša ir tai, kad tarptautinės draudimo bendrovės dėl aukšto rizikos lygio šiuo metu nedraudžia siuvimo pramonės produkcijos Lietuvoje. „Vadinasi, turime reikalauti išankstinių apmokėjimų iš klientų, o tai mažina mūsų kaip šalies konkurencingumą“, – aiškina V. Butkus.
Jis primena, kad Lietuva vis dar priskiriama prie potencialios karo grėsmių zonos, o tai mažina valstybės patrauklumą užsienio verslui. „Be to, Lietuva skelbia nepaprastąją padėtį ir tokiu atveju yra straipsnis, numatantis, kaip įmonėms pasinaudoti prastovų kompensavimu. Tačiau mūsų Vyriausybė jo neįgalina, o kitos šalys tai daro, todėl ir čia prarandamas konkurencingumas“, – akcentuoja V. Butkus.
Trūksta siuvėjų
Nors UžT skelbia apie didelius atleidimus, tarnyba taip pat teigia, kad laisvų darbo vietų siuvėjams skelbia du kartus daugiau, nei įregistruoja šio darbo ieškančių žmonių. Vadinasi, siuvėjų paklausa rinkoje išlieka. Šiemet daugiausia siuvėjų ieškota Kaune – beveik 400.
V. Damalakas sako, kad bendrovė „Omniteksas“ šiuo metu irgi ieško 20–30 darbuotojų, tačiau sudėtinga jų prisikviesti, kai darbo netekusiam žmogui sudaromos galimybės devynis mėnesius rinktis solidžias išmokas. „Štai dairomės Raseiniuose, siuvimo įmonė „Šatrija“ stoja. Gavome duomenų, kad tik šeši žmonės iš daugiau nei 100 dairysis darbo. Visi kiti eina į UžT, pasiima pašalpą, o tik paskui, kai praeis devyni mėnesiai, galbūt ką nors ir darys“, – pasakoja V. Damalakas.
Didelės siuvyklos jau yra praeitis ir norintiems dar pamatyti, kaip jos atrodo, reikia paskubėti, nes didesnių, kuriose dirbtų daugiau nei 50 žmonių, vargiai rasi.
„Šiandien tikrai yra siuvėjų, neturinčių darbo, bet gyvenimas jų neverčia ateiti ir dirbti. Mes važiuojame į Moldovą, Ukrainą, nes neturime žmonių, ir esame priversti siūti drabužius ten“, – atvirauja verslininkas.
Anot jo, retas siuvėjas po devynių mėnesių pertraukos grįžta į gamybos sektorių – verčiau renkasi ieškoti lengvesnių darbų. „Tuo labiau kad daugeliu atvejų tai vyresni žmonės, jaunimas seniai siuvimo specialybės nesirenka“, – akcentuoja V. Damalakas.
Pasak V. Butkaus iš dalies taip yra dėl nusistovėjusios visuomenės nuomonės ir žiniasklaidos dėmesio, nes, eskaluojant bet kokius sunkumus pramonėje, paprastai išskiriamas ir minimas būtent siuvimas. Tai atrodo kaip nebepatrauli specialybė.
„Jeigu būtų ruošiami tikrai perspektyvūs siuvėjai ir tekstilės pramonė būtų įvardijama kaip perspektyvi pramonės šaka, kad tai nėra džiunglės, o naudojami naujausi įrengimai ir tai įdomi sritis, galbūt atsirastų jaunų žmonių, kurie norėtų dirbti, – svarsto V. Butkus. – Be pokyčių tikrai neaišku, kaip toli nueisime.“
Siuvėjų trūkumui šalyje didelę įtaką daro jų amžėjimas. Anot V. Butkaus, visos siuvimo įmonės ieško naujų kvalifikuotų, našių siuvėjų. „Pats kalbuosi su siuvėjais, klausiu, kas nutiko, nes prieš septynerius metus kuo puikiausiai dirbo. Sako, kad sensta, jų spartumas mažėja. Reikia sutikti su tuo. Galbūt reikėtų Vyriausybės programos, paramos, kaip išlaikyti tuos žmones, kadangi, jiems senstant, jų našumas tik mažėja. Iš esmės jie patys sau net neuždirba minimalių atlyginimų, o juos atleidus, jie nepersikvalifikuos, kad galėtų dirbti kitose darbo vietose“, – įsitikinęs V. Butkus.
Pasak jo, pastaruoju metu darbuotojų mėnesinis našumas siekia tik apie 65 proc. „Jeigu dirbtų aukštos kvalifikacijos darbuotojai, našumas siektų bent 90 proc.“, – tikina V. Butkus.
„Matome galimybę atsivežti siuvėjų iš kitų šalių, tačiau susiduriame su migracijos tarnybų keliamais reikalavimais ir apibrėžtumo nebuvimu. Yra daug pavyzdžių, kad darbuotoją atsivežti iš kitos šalies ir įdarbinti gali užtrukti iki vienų metų“, – teigia jis.
„Didžiausia problema, kad nėra sąrašo valstybių, iš kurių laukiami atvažiuojantys darbuotojai. Manau, tai tikrai palengvintų situaciją“, – pabrėžia verslininkas.
Žmogaus rankų nepakeis
Robotizacija, mechanizacija, dirbtinis intelektas (DI) kai kuriose pramonės šakose gali pakeisti darbuotojus, tačiau ne siuvimo sektoriuje, tikina V. Damalakas. „Mašininis darbas siuvimo įmonėse kol kas mažai pritaikomas, nebent tai džinsai, klasikiniai švarkai, vyriški marškiniai – apykaklės, kišenės, kai kurie kiti elementai siuvami mašinomis. Tačiau tai tik maža dalis. Pavyzdžiui, siuvant iš trikotažo, kai medžiagos elastingos, tamprios, audinys susiuvamas iš kelių medžiagų struktūrų, deja, nerandama sprendimų ir be žmogaus rankų gaminio pagaminti neįmanoma“, – dėsto jis.
V. Butkus pasakoja, kad savo įmonėje pritaikė naujausias technologijas, kurios leido labiau automatizuoti darbą. Tai lekalų dauginimo programos, braižų automatinis išdėstymas, automatinis sukirpimas. „Tačiau mes negalime automatizuoti savo gamybos siuvimo linijų, nes daugiausia gaminame vienetinius modelius, tai nėra masinė gamyba“, – sako jis.
V. Damalakas gana užtikrintai sako, kad DI į siuvėjų darbo vietas nesikėsina. „Prieš penkiolika metų sakė, kad spausdinsime drabužius, dabar jau spausdinimą visi užmiršo ir sako, kad DI viską ims ir padarys. Galbūt technologo darbą jis iš dalies ir atliks, jeigu jam suformuluosime užduotį, bet tą užduotį kas nors turi tinkamai suformuluoti, vadinasi, technologas vis tiek reikalingas“, – teigia jis.
Kam labiausiai sekasi?
Sunkumų spaudžiamas siuvimo sektorius ieško būdų, kaip prisitaikyti prie pokyčių. Pasak V. Butkaus, šiandien labiau sekasi toms įmonėms, kurios siuva sporto aprangos gamintojams, nes užsienio rinkose auga tokių drabužių poreikis.
„Daug gamintojų vykdo gamybą netgi Baltarusijoje, Ukrainoje, Moldovoje. Gamyba ten duoda didesnę piniginę naudą, jiems galbūt irgi turėtų geriau sektis, – atkreipia dėmesį jis. – Taip pat lengviau turėtų sektis tiems, kurie patys gaminasi audinius, žaliavas. Na, o sunkiau turbūt tiems, kurie gamina platų asortimentą ir neturi konkrečios specializacijos.“
Tradicinė pramonė sukuria 96 proc. Lietuvos BVP, bet visas skatinimas skiriamas naujoms technologijoms steigti, robotizuoti.
Kaip teigia V. Damalakas, kone 99 proc. Lietuvos siuvimo įmonių produkcijos eksportuojama. Pavyzdžiui, bendrovė „Omniteksas“ gamina produktus prekių ženklui „Termowave“, tačiau tik labai maža dalis šios produkcijos lieka Lietuvoje.
„Labai didelę dalį Lietuvos eksporto rinkos sudaro Skandinavija. Mūsų atveju – dėl to, kad skandinavų prekių ženklai stiprūs gamindami žiemos sporto sektoriaus gaminius. Mums jie yra geri užsakovai, gali daugiau sumokėti“, – dalijasi V. Damalakas.
„Kitų įmonių užsakovai yra ir danai, nes jie turi senų tradicijų aptarnauti Europos prekių ženklus, jiems gaminti. Jie, kaip gamybos organizatoriai, ieško siuvimo įmonių ir, pas mus jų radę, pateikia užsakymų, – pasakoja jis. – Pamažu mes tą darbą atliekame, bandome panaudoti danų praktiką, vežame siūti į Ukrainą, Moldovą, Rumuniją, Latviją, šiek tiek siuvimo galimybių yra Estijoje. Tačiau tam reikia daug metų.“
Bendrovė „Baltija Cutmakesew“ eksportuoja kone 100 proc. savo produkcijos. Įmonė gamina itin sudėtingus gaminius tokiems prabangiems pasauliniams prekių ženklams kaip „Balenciaga“, „Casablanca“, „Courreges“, „Awake“, „Liberty“ ir daug kitų.
„Kai jie neranda, kas kitas gali pagaminti tokių produktų, kreipiasi į mus. Geopolitiškai žiūrint į siuvimo situaciją, visoje Europoje siuvimas traukiasi. Aplink mažėja siuvimo fabrikų, galbūt tuos, kurie išliks, ateityje lydės sėkmė, – svarsto V. Butkus. – Taip yra dėl didinamo darbo užmokesčio. Lietuva tampa brangesnė už Šveicariją. Lietuvoje išliks tik labai turtingi gamintojai, prekių ženklai.“
Keičiasi ir nišinių rinkų, kurios aktualios Lietuvos siuvimo įmonėms, poreikiai. „Vis mažiau nišinių rinkų atranda proginiai drabužiai, paklausesni laisvalaikio, gatvės stiliaus – šiandien priimtinas drabužių pritaikomumas dėvėti nuo ryto iki vakaro“, – pastebi V. Butkus.
Prabangių prekių ženklų kūrėjai labai vertina ilgaamžiškumą ir tvarumą. „Pavyzdžiui, džinsai gaminami iš panaudotų drabužių: persiuvame, sukuriame naujus modelius. Prabangesni prekių ženklai dabar skiria labai daug dėmesio drabužio ilgaamžiškumui“, – sako jis.
„Yra tendencija, kad žmonės ateityje pirks gaminį, kuris gali būti tvaresnis, ilgiau tarnauti. Taip, jis bus brangesnis, bet kokybiškas drabužis turi būti pagamintas iš kokybiško audinio, priedų, tai kelia gaminio kainą. Tačiau jo tarnavimas, tikėtina, atsiperka labiau nei nusipirkus kelis pigius ir po kelių savaičių susidėvinčius drabužius, kuriuos tenka išmesti“, – sako V. Butkus.
Kas toliau?
V. Damalakas iš esmės antrina V. Buktui: jo manymu, Lietuvoje didelių siuvimo fabrikų jau nebebus. „Tačiau siuvimas tikrai neišnyks, tuo labiau kad populiarėja vieno–trijų žmonių siuvyklėlės, siuvančios ateljė principu. Žmonės nori išskirtinumo, jie siuvasi pagal individualius užsakymus“, – pastebi jis.
„Be to, Lietuvoje liks tekstilės, medžiagų, linų, pamušalų, vilnos audinių pramonės fabrikai. Audinių, trikotažinių gaminių gamybai mažiau įtakos daro darbo jėga, o energetika Europoje visur panaši, todėl tokie fabrikai tikrai dirbs, – neabejoja V. Damalakas. – Tačiau didelės siuvyklos jau yra praeitis ir norintiems dar pamatyti, kaip jos atrodo, reikia paskubėti, nes didesnių, kuriose dirbtų daugiau nei po 50 žmonių, vargiai rasi. Ši gamybos dalis tikrai nueis į užmarštį ir su tuo reikia susitaikyti.“
V. Butkus norėtų atkreipti Vyriausybės dėmesį, kad ne tik naujos pramonės šakos, bet ir tradicinė pramonė kuria vertę: „Tradicinė pramonė sukuria 96 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP), bet visas skatinimas skiriamas naujoms technologijoms steigti, robotizuoti ir t. t., o tai sukuria tik 4 proc. BVP.“
„Yra skatinamas naujų darbo vietų kūrimas, skiriamas finansavimas, bet daugiausia jį gauna iš užsienio ateinančios kompanijos, steigiančios naujas darbo vietas. Iš tiesų jie atima darbuotojus iš seniai įkurtų įmonių, kurios daug metų investuoja į darbuotojų parengimą, jų kvalifikacijos kėlimą. Taip nukenčia seniau įsikūręs verslas. Finansavimu pasinaudojęs naujas verslas dažnai po kelerių metų išsikrausto į kitas šalis naudotis jų lengvatomis“, – teigia V. Butkus.
„Reikėtų apsvarstyti, kaip segmentuoti tas šakas, kurioms reikalinga pagalba. Pavyzdžiui, portugalai daug metų skatino savo siuvimo pramonę, tikrai daug kompensavo ir pagelbėjo rengiant parodas, įsigyjant naują įrangą – visur, kur tik įmanoma. Ši pramonė prieš dešimt metų Portugalijoje buvo ant žlugimo slenksčio, bet dabar ji visiškai atsigavusi“, – sako verslininkas.
Naujausi komentarai