„Už atliekų, kurios susidaro dėl tam tikrų produktų naudojimo, sutvarkymą turi mokėti pirminis atliekų darytojas, t.y. pakuotę gaminanti ar importuojanti organizacija. Taškas. Jokių diskusijų. Už pakuotės sutvarkymą vartotojai sumoka pirkdami prekę, todėl versti juos mokėti už pakuotės sutvarkymą antrą kartą yra nesąžininga. Matydama aplinkos ministro Simono Gentvilo nesąžiningus ir galbūt neteisėtus veiksmus įsakymu keičiant įstatymų nuostatas, kreipiausi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą“, – sako L. Girskienė. 

Atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“. Tai reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas reikiamai atliekų tvarkymo infrastruktūrai įrengti ir eksploatuoti, turi apmokėti pirminis atliekų darytojas, gamintojas ar importuotojas. Būtent pakuočių gamintojai ir importuotojai yra atsakingi už vidaus rinkai teikiamų gaminių ir pakuočių poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo, įskaitant surinkimo, vežimo, perdirbimo, naudojimo ir šalinimo sistemos organizavimą ir finansavimą.

„Aplinkos ministrui S. Gentvilui ir jo komandai šios įstatymo nuostatos turi būti žinomos. Tačiau ministras nusprendė pelnyti pakuočių tvarkytojų palankumą savo įsakymu pakeisdamas Atliekų tvarkymo įstatymo, Savivaldos įstatymo ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas taip, kad pakuočių importuotojams ir tvarkytojams išlaidos už šios prievolės vykdymą sumažėtų net 10 procentų“, – sako L. Girskienė.

Parlamentarė primena, kad balandžio 29 d. buvo priimtas aplinkos ministro įsakymas, kuriuo nustatoma, kad nuo 2024 m. sausio 1 d. 90 proc. pakuočių tvarkymo, surinkimo ir pan. paslaugų išlaidų finansuojama pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licencijas turinčių gamintojų ir importuotojų organizacijų lėšomis ir 10 proc. šių paslaugų išlaidų finansuojama komunalinių atliekų turėtojų sumokėtų vietinių rinkliavų ar kitų įmokų už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą lėšomis.

„Šios įsakymo nuostatos priimtos ne tik neturint įgaliojimų, savavališkai pernelyg išplečiant aplinkos ministro kompetenciją, bet ir neturint teisės nustatyti pareigą savivaldybėms mokėti 10 proc. išlaidų, susidarančių dėl pakuočių atliekų ir antrinių žaliavų rūšiuojamojo surinkimo. Pažymėtina, kad poįstatyminiu teisės aktu negali būti keičiamos įstatymo nuostatos. Manytina, kad aplinkos ministro įsakymas yra neteisėtas, nes prieštarauja Konstitucinio Teismo nutarimams, Teisėkūros pagrindų įstatymui, Viešojo administravimo įstatymui, Vietos savivaldos įstatymui, Atliekų tvarkymo įstatymui, Rinkliavų įstatymui“, – sako L. Girskienė.

Pareiškimu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašoma ištirti, ar minėtas aplinkos ministro įsakymas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintam įstatymo viršenybės bei nepiktnaudžiavimo valdžia principams, Atliekų tvarkymo įstatyme, EP ir tarybos 2004/35/EB direktyvoje įtvirtintam „teršėjas moka“ principui, Vietos savivaldos, Rinkliavų, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymams.