Banko paspęsti spąstai ar pernelyg didelis jo klientų noras praturtėti? Į šį klausimą teks atsakyti teismui, į kurį žada kreiptis milijonus "DnB Nord" bankui likę skolingi investuotojai.

Paskolos statyboms negavo

Suvilioti, suklaidinti ir įstumti į milžiniškus nuostolius – taip jaučiasi trys dešimtys banko "DnB Nord" klientų, kurie prieš trejus metus įsigijo šios finansų institucijos platintų obligacijų.

Vilnietis Aleksandras Kožemiačenko 2007 m. gegužę susidomėjo per radiją skelbiama "DnB Nord" banko reklama. Bankininkai tautiečius ragino "įdarbinti savo nekilnojamąjį turtą".

"Žmonėms, neturintiems laisvų lėšų, bet turintiems nekilnojamojo turto, siūlyta galimybė jį įkeisti bankui ir gauti kelis kartus didesnę nei turto vertė paskolą. Už skolintas lėšas buvo galima pirkti su pasaulio akcijomis susietų obligacijų. Šis produktas pristatytas kaip labai saugus ir garantuojantis nemažą grąžą – mažiausiai 10–12 proc. per metus", – dienraščiui pasakojo banko klientas.

Toks pasiūlymas skambėjo itin viliojamai, juolab kad vyras suko galvą, kur gauti papildomų pajamų.

"Tuo metu turėjau individualiąją įmonę, kuri didelių dividendų nedavė. Man buvo jau 47 metai. Galvojau ieškotis samdomo darbo, kad atsirastų galimybė gauti bankuose paskolas. Norėjau užbaigti nuosavo namo statybas, nes mano septynių asmenų šeima gyveno trijų kambarių bute", – teigė A.Kožemiačenko ir prisiminė, kad tuo metu nė vienas bankas jam pinigų neskolino.

Taigi atrodė, kad "DnB Nord" banko pasiūlymas padės gana greitai išspręsti visas finansines problemas. Verslininkas 2007 m. liepą trejiems metams iš banko pasiskolino 172 tūkst. eurų (593 tūkst. litų) ir įsigijo obligacijų, susietų su akcijomis. Už paskolą vyras įsipareigojo bankui mokėti 5,17 proc. metinių palūkanų ir įkeitė nebaigtą statyti 130 kv. m gyvenamąjį namą bei du žemės sklypus (iš viso apie 15 arų).

Patikėjo grafikais

Kaune gyvenantis verslininkas Alvydas Augaitis taip pat susigundė "įdarbinti" savo nekilnojamąjį turtą – namą. Šis buvo įvertintas 650 tūkst. litų, ir vyras iš banko 2007 m. gruodžio viduryje pasiskolino 1,3 mln. litų.

"Banke man garantavo, kad jokios rizikos nėra, o pelno, blogiausiu atveju, gausiu bent 5 proc. Pribraižė man daugybę grafikų ir mane įtikino. Bankininkai juk nėra kokie verteivos, todėl jų žodžiais pasitikėjau. Apie galimus nuostolius nebuvo net kalbos", – prisiminė A.Augaitis, kuriam tai buvo pirmoji investavimo patirtis.

Tiesa, pasirašydamas sutartį kaunietis šiek tiek suabejojo banko pasiūlytomis palūkanomis: "Jos svyravo apie 7 proc., tačiau banko konsultantė mane ramino, kad obligacijų grąža tikrai sieks 10–12 proc., todėl man tikrai nekils sunkumų atiduoti palūkanas ir dar per metus uždirbti bent 5 proc."

A.Augaičiui nekilo mintis bent pasidomėti, ar tokios garantijos bus raštu užfiksuotos sutartyje. Jų, žinoma, nebuvo.

Ramino ir garantavo

Abu verslininkai iš pradžių buvo visiškai ramūs dėl savo investicijų, nes banko darbuotojai jiems esą žadėjo, kad po trejų metų pardavę obligacijas, net jeigu rinkos kris, investuotojai gaus garantuotą solidžią grąžą. Kad šie žodžiai nėra laužti iš piršto, liudijo įvairi banko platinta reklaminė medžiaga. Viename 2007 m. liepą banko išleistame lankstinuke, kuriame reklamuojamos obligacijos, juodu ant balto parašyta: "investicijos istorinė grąža 7–9 proc., garantuotas prieaugis – net 6 proc. Obligacijų išpirkimo metu gausite visas savo investuotas lėšas ir prieaugį, kuris priklausys nuo padidėjusios akcijų vertės. Jei indeksų krepšelio vertė nukris – Jums garantuojamas ne mažesnis kaip 6 proc. prieaugis. Garantija, kad neprarasite investuotų lėšų."

Tais pačiais metais rugsėjį banko išleistame laikraštyje su akcijomis susietos obligacijos vadinamos "saugiu ir tuo pačiu gana didelę grąžą galinčiu uždirbti produktu". Net jei akcijų kainos kristų, investuota suma nebūtų prarandama. Tiesa, cituojami ir tokie Tado Ratkevičiaus, "DnB Nord" banko Privačios bankininkystės skyriaus vadovo, žodžiai: "Tokiu atveju klientas praranda tik palūkanas, kurios susikaups per investuotą laikotarpį nuo išduotos investuoti skirtos skolintos sumos."

Po kelių sakinių dar akcentuojama: "Jeigu obligacijų pelningumas būtų nulinis arba mažesnis nei palūkanos, klientas turi savo lėšomis padengti palūkanas."

O kitoje pastraipoje klientai nuraminami: "Tačiau, T.Ratkevičiaus teigimu, įsivaizduoti situaciją, kad obligacijos nieko neuždirbtų, gana sunku. Juolab kad šiandien klientai gali įsigyti ir obligacijų su aktyviai valdomu indeksų krepšeliu, kurios leidžia uždirbti tiek rinkoms kylant, tiek joms smunkant."

Skaičiavo pelną

Tik apie garantuotą investicijų grąžą tikino girdėjusi ir Ilona Stankevičienė, kuri banko "DnB Nord" pasiūlymą investuoti į obligacijas, susietas su akcijomis, sužinojo 2008 m. pradžioje. Juo susidomėjo pirmiausia todėl, kad siūlymas esą buvo teikiamas išskirtiniams klientams.

"Banku pasitikėjau, todėl buvau praradusi budrumą. Tuo metu net negalėjau pagalvoti, kad vienas iš didžiausių bankų Skandinavijos ir Baltijos šalyse gali užsiimti tokiais dalykais – siekdamas sau naudos sąmoningai nutylėti svarbią informaciją ar, kai kuriais atvejais, net klaidinti klientus jiems prisiimant itin didelę riziką ir atsakomybę", – gūžčiojo pečiais banko klientė.

Jai taip pat buvo žinoma, kad bankas kviesdavo žmones, kurie nėra profesionalūs investuotojai, į specialias konferencijas ir jiems aiškindavo, jog ši investicija – garantuota. Mat už paskolas bankui teks mokėti 5 proc. palūkanas, o garantuota obligacijų grąža – 6 proc., net jeigu rinkose nebus fiksuotas pakilimas.

"Nemažai žmonių susigundė, drąsiai skolinosi ir investavo milijonus, nes tikėjosi garantuotos 1 proc. grąžos per metus. Kuo daugiau nekilnojamojo turto įkeiti, tuo didesnę sumą investuoji, tuo daugiau uždirbi", – investuotojų veiksmus linkusi pateisinti I.Stankevičienė.

Palūkanų našta

Vis dėlto, kaip vėliau paaiškėjo, "DnB Nord" banko darbuotojai buvo pernelyg dideli optimistai. Kaip ir jais pasikliovę banko klientai.

Akcijoms nusiritus žemyn, investuotojai sužinojo vietoj žadėto pelno turėsią prisiimti nuostolius – sumokėti palūkanas už investicijoms paskolintas sumas. Kai šių metų gruodį bankas išpirks obligacijas, A.Augaitis jam liks skolingas 300 tūkst. litų – tiek palūkanų prikapsėjo per trejus metus.

A.Kožemiačenko bandymas investuoti skolintas lėšas įvertintas 94 tūkst. litų skola. Vyras įrodinėjo, kad "DnB Nord" bankas nesutiko išpirkti iš jo obligacijų net ir su 6 proc. grąža, kuri buvo žadėta po trejų metų investavimo periodo. Beje, kad toks prieaugis garantuojamas ne kasmet, o tik po trejų metų, investuotojai tikino sužinoję tik šiam terminui einant į pabaigą.

"Tai apgavystė. Kai kalbama apie palūkanų normą, priimta laikyti, kad tai – metinis dydis. O žmonėms, prisiimantiems milžiniškus įsipareigojimus, bankas neakcentavo, kad šiuo atveju banko sąlygos skiriasi nuo įprastų ir visiems suprantamų", – įsitikinusi I.Stankevičienė.

Kadangi garantuota 6 proc. obligacijų grąža yra ne metinė, o viso obligacijų laikotarpio – trejų metų – grąža, nekilnojamąjį turtą įkeitusių ir milijonines sumas pasiskolinusių žmonių garantuotas 1 proc. per metus uždarbis tapo 3 proc. nuostoliu per metus.

Būstą pervertino

I.Stankevičienės istorija labai panaši į jau aprašytas, tik jos patirti nuostoliai – gerokai mažesni ir siekia apie 70 tūkst. litų.

"Iš tiesų nei man, nei kitiems žmonėms bankas jokių realių pinigų neskolino, nes šis produktas – išvestinė finansinė priemonė. Rinkoje sunku surasti banką, kuris finansuotų projektą ar nekilnojamojo turto pirkimą visu 100 proc., o "DnB Nord" bankas suteikdavo paskolą savo išleistoms obligacijoms įsigyti, 3–5 kartais didesnę už įkeičiamo nekilnojamojo turto vertę. Tai rodo, kad bankas buvo suinteresuotas skolinti kuo didesnes sumas ir turėjo kitų motyvų nei gauti pajamas iš įprastinės kreditavimo veiklos", – įsitikinusi pašnekovė.

Dabar, prisimindama dvejų metų įvykius, ji atkreipė dėmesį į kai kuriuos jau tąkart abejonių kėlusius banko veiksmus. I.Stankevičienės įkeičiamą butą tam pačiam bankui priklausanti nekilnojamojo turto bendrovė įvertino 260 tūkst. litų, nors kaimynystėje identišką ir tuo pačiu metu parduodamą butą nepriklausomas nekilnojamojo turto vertintojas realiam pirkimo–pardavimo sandoriui įkainojo 200 tūkst. litų.

"Kodėl bankas "pūtė" ir daugino nekilnojamojo turto vertę? Nes perėmus iš milžiniško dydžio palūkanų neįgalinčių susimokėti klientų nekilnojamąjį turtą ir jį pardavus net ir likvidacine verte, būtų visiškai padengtos tos pačios palūkanos, t. y. bankas ant kliento pečių perkėlė jam visai nesuvokiamą riziką, o pats sau užsitikrino garantuotas pajamas", – teigė pašnekovė.

Sutarčių neperrašė

A.Kožemiačenko ir A.Augaitis aiškino anksčiau siekę išvengti galimų nuostolių, tačiau bankas esą liko kurčias jų pasiūlymams.

"Investavimo termino viduryje pateikiau prašymą keisti investavimo kryptį iš obligacijų į Vyriausybės vertybinius popierius (VVP) su 8,5 ar 9 proc. metinių palūkanų. Bankas pasiūlė sumokėti susikaupusių palūkanų dalį ir tik tada investuoti lėšas į VVP. Tiesa, man iš banko atėjo ne vienas pasiūlymas įsigyti VVP, juk aš buvau įtrauktas į banko duomenų bazę kaip asmuo, investavęs daugiau kaip pusę milijono litų. Mačiau, kad mano obligacijos sėdusios duobėj, o jie lyg tyčiodamiesi iš manęs ir siūlė dar investuoti", – apmaudo neslėpė A.Kožemiačenko.

A.Augaitis taip pat bergždžiai mėgino pakeisti investavimo kryptį. Kaunietis tikino praėjus metams kreipęsis į banką ir prašęs perrašyti sutartį, pakeisti paskolos valiutą iš litų į eurus ir taip sumažinti palūkanas, tačiau sulaukė neigiamo atsakymo.

Reikia šūsnies dokumentų

"Aš ne specialistas, bet kodėl bankas, jeigu jis realiai suinteresuotas sumažinti mano skolą, anksčiau nerestruktūrizavo mano skolos ir nenukreipė lėšų į VVP ar kitus pelningus produktus? Susidaro įspūdis, kad bankas iš anksčiau turėjo tikslą – perimti iš manęs nekilnojamojo turto nuosavybės teises arba pasodinti mane į skolų duobę. Tai ir padarė. Į mano prašymą pasilikti užstatą ir investavimo teminą pratęsti dar keliolika metų su tomis pačiomis obligacijomis bankas irgi atsakė neigiamai", – dėstė A.Kožemiačenko.

Dabar siūlomos banko alternatyvos pašnekovą ne itin žavi. Vilnietis svarsto, kad gali tekti arba atiduoti įkeistą namą bankui, arba imti paskolą keliolikai metų ir už ją pakloti nemažas palūkanas – per mėnesį mokėti po 700–800 litų.

"Tik kai iki investavimo pabaigos termino liko visai nedaug laiko, bankas pasiūlė man restruktūrizuoti susikaupusią skolą. Matyt, bankui dabar, kai mano skola pakankamai išaugo, pasirodė, kad jau apsimoka ją restruktūrizuoti", – ironizavo pašnekovas.

Kaunietis A.Augaitis tvirtina nežinantis, kaip reikės atsiskaityti su banku: "Turėsiu arba kraustytis iš namo, arba visą likusį gyvenimą dirbti tik bankui."

Bankas jau pasiūlė kauniečiui suteikti 300 tūkst. litų paskolą su 5 proc. metinių palūkanų. Vyras apskaičiavo, kad per keliolika metų jam teks pakloti 500 tūkst. litų.

I.Stankevičienę taip pat stebina banko abejingumas, neva demonstruojamas į keblią padėtį patekusiems klientams. Kai buvo kreiptasi į banką su prašymu perfinansuoti susidariusią skolą, pateiktos sąlygos nemaloniai nustebino.

Paaiškėjo, kad norint gauti "DnB Nord" paskolą susidariusioms palūkanoms sumokėti, reikia surinkti šūsnis dokumentų ir pagrįsti gaunamas pajamas, nors perkant banko obligacijas už to paties banko skolintas lėšas visai nebuvo vertinamos klientų galimybės mokėti palūkanas – pakako tik įkeisti nekilnojamąjį turtą. Taip, anot pašnekovės, banko obligacijas už milžiniškas sumas buvo suvilioti pirkti ir bedarbiai, ir vyresnio amžiaus ar mažas pajamas gaunantys žmonės.

Dabar suprato, kiek prarado

Nukentėjusiais save vadinančių investuotojų pretenzijos ne naujiena "DnB Nord" bankui. Investicinės bankininkystės departamento direktorius Andrius Načajus teigė, kad iš viso obligacijų, susietų akcijomis, įsigijo apie 10 tūkst. banko klientų, o pretenzijas reiškia apie 30 asmenų, kurie šiuos vertybinius popierius pirko už skolintas lėšas. Visus priekaištus, kad bankas esą netinkamai klientus informavo apie gresiančią riziką, jis vadina nepagrįstais.

"Klientai apie riziką buvo informuoti taip, kaip reikalauja įstatymai ir dar daugiau", – kalbėjo A.Načajus ir vardijo, jog pirmiausia būsimi investuotojai savo parašais patvirtino, kad buvo supažindinti su produkto prospektu, su bendromis sąlygomis, vėliau pasirašė obligacijų įsigijimo sutartį. Visuose dokumentuose klientai esą įspėjami apie gresiančią riziką.

Jeigu sutartys buvo pasirašomos po 2007 m. lapkričio, kai įsigaliojo į visų ES šalių nacionalinę teisę perkeltos ES finansinių priemonių rinkų direktyvos (MiFiD) nuostatos, sugriežtinusios neprofesionalių investuotojų apsaugą, klientai raštu buvo įspėti, kad šis produktas investuotojams gali būti pernelyg rizikingas. Be to, riziką, anot A.Načajaus, klientams išaiškino ir notarai, kurie tvirtino nekilnojamojo turto įkeitimo bankui dokumentus.

"Žmonės rizikavo ir tik dabar suprato, kad prarado daug pinigų. Prarasti pinigus niekam nemalonu. Veiksmai, kurių ėmėsi nepatenkinti klientai, rodo jų taktiką. Jeigu tu jautiesi teisus, tai eini į teismą ir laimi. Dalis to nedaro. O tie, kurie kreipėsi, teismuose pralaimėjo", – kalbėjo banko atstovas.

Nuostolių nepatyrė

Bankas, anot A.Načajaus, klientams siūlo pirmiausia ateiti ir pasikalbėti apie finansines problemas. Jeigu asmeniui sunku sumokėti palūkanas, siūloma jų mokėjimą išdėstyti. Tačiau ne už dyką. Skolą performinus į paskolą vėl reikia mokėti palūkanas.

Tiesa, dėl nuvertėjusių obligacijų pats "DnB Nord" bankas nuostolių nepatyrė. "Tačiau bankas dabar patiria netiesioginę žalą, nes panašūs ginčai su klientais, vieši komentarai ir pareiškimai bankui tikrai nenaudingi. Tai supranta ir save nukentėjusiaisiais vadinantys asmenys, kurie siekia daryti spaudimą per viešąją erdvę", – teigė Investicinės bankininkystės departamento direktorius.

Jis tvirtino, kad skolintų lėšų investavimas nėra lietuvių išradimas – jis žinomas ir kitose užsienio šalyse: Norvegijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje.

Bankininkas pakartojo, kad obligacijos, susietos su akcijomis, iš tiesų yra labai saugus produktas, populiarus visame pasaulyje ir ypač tinkantis pradedantiems investuotojams. Ginčas susijęs su tais asmenimis, kurie esą norėjo didesnės grąžos ir skolinosi nemažas sumas. O skolinimasis, anot pašnekovo, visada susijęs su didesne rizika, nes palūkanas reikės mokėti net ir tuo atveju, jeigu investicija neduos tokios grąžos, kokios tikėtasi.

Žaidimas didelėmis sumomis

Tai kodėl pats bankas eiliniams tautiečiams taip primygtinai siūlė "įdarbinti nekilnojamąjį turtą" – skolintis, investuoti ir prisiimti tokią didelę riziką?

"Tai yra kliento noras uždirbti iš tam tikro turto. Yra dvi alternatyvos: jeigu klientas turi investicinio nekilnojamojo turto, gali dalį jo parduoti, o lėšas investuoti. Tačiau kai kurie klientai linkę pasilikti turimą turtą, tačiau sutinka jį įkeisti, skolintis ir taip mėgina uždirbti. Blogiausiu atveju, jeigu uždirbti nepavyks, jie sumokės palūkanas savo lėšomis arba parduos įkeistą nekilnojamąjį turtą", – aiškino A.Načajus.

Jis tikino, kad šiuo metu pretenzijas reiškia turtingi žmonės, verslininkai, turintys ne vieną ir ne du nekilnojamojo turto objektus: "Jie žaidė didelėmis sumomis ir smarkiai rizikavo. Dabar jiems gresia dideli praradimai. Žinoma, kai jie sulaukia pasiūlymo prisijungti prie buriamos grupės, pasiginčyti, dauguma sutinka galvodami, kodėl turėtų bankui mokėti tokia didelę sumą."

"Nenorėjome pralobti"

Ar lengvo atlygio tikėjęsi investuotojai nėra viso labo patiklūs spekuliantai, dabar nenorintys susimokėti už savo godumą? Šį klausimą išgirdę kalbinti "DnB Nord" banko klientai vis dėlto linkę save vadinti suklaidintomis aukomis.

"Reklama buvo labai agresyvi. Susidarė įspūdis, kad bankininkai sakė: "Ko jūs miegat? Pinigai patys į kišenę teka. Tereikia palaukti trejus metus ir garantuotai gausit pelną." Kaip tokiu pasiūlymu nepasinaudoti? – savo kaltės neįžvelgė A.Kožemiačenko. – Jeigu bankas duoda tokius pažadus ir nereikalauja investuoti savo lėšų, kurių aš ir neturėjau, iš šono tai atrodo labai rimta. Čia gi bankas, o ne koks "uabas", kaip EBSW. Apie riziką net nebuvo kalbos, tik klausimas, kiek uždirbsi – minimalią sumą ar daugiau."

"Jeigu bankas siūlo produktą su garantuota grąža, tai natūralu, kad žmonės juo susigundo. Dėl to jie nekalti. Jeigu tokį produktą ir garantijas žadėtų kioskas turguje, niekas netikėtų. Bet banku žmonės pasitikėjo – juk tai oficiali kredito institucija. Nukentėjusių žmonių istorijos rodo, kad tai galėjo atsitikti ir naiviam, ir nenaiviam žmogui", – tvirtino I.Stankevičienė.

A.Augaitis žmonių tikslą siekti pelno vadino natūraliu noru: "Bet mes nenorėjome pralobti. Na, būtume uždirbę 30, gal 50 tūkst. litų per metus – tai nėra daug, tai normalus antras atlyginimas. Aš esu atsargus žmogus. Tiesiog nemaniau, kad taip gali apgauti tarptautinis bankas, su kuriuo man iki šiol nebuvo kilę jokių bėdų."

Nors obligacijų įsigijimas buvo pirmoji kauniečio investavimo patirtis, jis su niekuo daugiau nesikonsultavo. "Pasitikėjau banku. Nemaniau, kad reikėjo papildomai domėtis jo platinamu produktu. Jeigu jau šalies centrinis bankas, žinodamas apie banko platinamus produktus, neturėjo priekaištų, tai ir man abejonių nekilo", – atsiduso pašnekovas.

Ruošiasi teismui

Dienraščio kalbinti asmenys nėra vieninteliai, kurie tikina nukentėję nuo banko. Tokių neprofesionalių investuotojų jau priskaičiuojama trys dešimtys. Kai kurių jų skolos bankui siekia milijonus litų.

Investuotojams atstovaujančios verslo teisės advokatų profesinės bendrijos "Adlex" advokato padėjėjas Gediminas Juknevičius teigė, kad birželio 8 d. "DnB Nord" bankui nuo investuotojų grupės įteiktas reikalavimas, kuriame nurodyti banko esą padaryti Finansinių priemonių rinkų įstatymo ir kitų teisės aktų pažeidimai.

Taip pat nurodyta, kad "DnB Nord" bankas išimtinai veikė savo, o ne investuotojų naudai. Tačiau visa rizika buvo perkelta ant investuotojų pečių, nors patys investuotojai apie tai informuoti nebuvo. "Šia pretenzija reikalaujama, kad būtų pakeistos skolinimo obligacijoms apmokėti sutartys, numatant, kad paskolos obligacijoms įsigyti suteikiamos neatlygintinai. Taip investuotojai išvengtų galimos žalos, kuri gali pasireikšti kelis šimtus tūkstančių litų siekiančių palūkanų sumokėjimu. Tokių pinigų investuotojai neturi. O užtikrinant, kad būtų sumokėtos šios palūkanos, įkeistas turtas kai kuriems yra vienintelis šeimos būstas", – dienraščiui teigė G.Juknevičius.

Anot pašnekovo, su akcijomis susietos obligacijos, kai į jas investuojama skolintomis lėšomis, priešingai nei tvirtina bankininkai, yra viena rizikingiausių investavimo priemonių, todėl jų bankas net negalėjo rekomenduoti neprofesionaliems investuotojams.

Kaip dar vieną argumentą investuotojų gynėjai ketina pateikti 2005 m. Didžiojoje Britanijoje nagrinėtą panašų skundą teisme, kuris savo nutartimi patenkino investuotojų pretenzijas.

"Šios šalies teismas akcentavo, kad nors klientai buvo pasirašę sutartis ir dokumentus, tačiau tai nereiškia, jog neprofesionalūs investuotojai iš tiesų suvokė ir įvertino gresiančią riziką. Jiems tokie rizikingi finansiniai produktai apskritai net negali būti siūlomi", – apie užsienio teismų praktiką kalbėjo G.Juknevičius.

Tiesa, teisininkas nesiryžo prognozuoti, kokią įtaką mūsų šalies teismams gali turėti minėta nutartis, tačiau, anot G.Juknevičiaus, bet kokiu atveju į ją turi būti atsižvelgiama, nes ir Lietuva, ir Didžioji Britanija priklauso ES, kurios direktyvos galioja abiejų šalių finansų institucijoms.

Komentarai

Lina Lankė

Vertybinių popierių komisijos narė

Komisija gavo 12-os "DnB Nord" banko klientų, investavusių skolintas lėšas, skundų. Juos vertinti reiktų atskirai nagrinėjant kiekvieną atvejį, jie yra skirtingi. Vieni asmenys skundžiasi nebuvę įspėti dėl didelės investicijų rizikos. Tačiau yra ir tokių, kurie suprato, ką daro. 2009 m. balandžio 30 d. uždarame posėdyje Vertybinių popierių komisija skyrė 15 tūkst. litų baudą "DnB Nord" bankui už tai, kad jis keturiems savo klientams, mūsų nuomone, tinkamai nesuteikė visos informacijos, reikalingos jų pagrįstiems investiciniams sprendimams priimti. Už tai paskirta 15 tūkst. litų bauda. Kai bankas kreipėsi į teismą, pirmosios instancijos teismas ją panaikino, tačiau komisija įteikė skundą Vyriausiajam administraciniam teismui. Šiuo metu laukiame, kada bus paskirtas bylos nagrinėjimas. Mes taip pat prašėme teismo, kad jis kreiptųsi į Europos Teisingumo Teismą dėl išvados, nes ši byla susijusi su ES finansinių priemonių rinkų direktyva (MiFiD), su kurios reikalavimais sietini banko galbūt padaryti pažeidimai.

Tiesa, sutarčių, kurios sudarytos iki 2007 m. lapkričio 1 d., kai dar nebuvo MiFiD, reikalavimai gana išplaukę. Tirdama šiuos atvejus komisija didžiausią dėmesį skiria tam, ar bankas tinkamai informavo investuotojus apie riziką. Turime atvejų, kai, mūsų požiūriu, bankas netinkamai informavo apie rizikas. Tačiau yra atvejų, kai bankas tinkamai informavo savo klientus.

Nagrinėjant sutartis, sudarytas po lapkričio 1 d., būtina ne tik įsitikinti, kad klientas būtų tinkamai informuotas, bet bankas turi būti tikras, kad konkreti rizikinga priemonė tinka konkrečiam klientui. Šiems asmenims, manau, būtų lengviau savo interesus ginti teisme.

Tačiau Didžiojoje Britanijoje esama kelių bylų, nagrinėtų 2003, 2005 m., kai galiojo ankstesnės direktyvos reikalavimai. Nors tais atvejais asmenys buvo pasirašę sutartis, lyg ir liudijančias, kad klientai tinkamai informuoti apie rizikas, tačiau jie vėliau teisme įrodinėjo, kad banko darbuotojai suteikė visai kitą informaciją, negu buvo nurodyta sutartyse. Taigi žmonės buvo suklaidinti ir įsigijo produktą, nors jo nebūtų pirkę, jeigu būtų žinoję visas aplinkybes ir rizikas. Banko sprendimas finansinę priemonę platinusiai tarpininko įmonei buvo nepalankus.

Daiva Rakauskaitė

Finansų analitikų asociacijos prezidentė

Nemanau, kad gyventojams skolinęs ir šias lėšas į obligacijas investavęs bankas siekė apgauti investuotojus. 2007-aisiais, ekonomikos pakilimo metais, kai akcijų rinkos kilo aukštyn, visi tikėjosi investuodami gauti didelę grąžą. Tuo metu tokios didelės krizės, kuri ištiko pasaulį, buvo sunku tikėtis. Prieš trejus metus žmonių norą investuoti ir rizikuoti buvo galima suprasti – daugeliui kilo minčių: "Jei mano kaimynui pavyksta uždirbti įspūdingas sumas, kodėl nepabandžius ir man?" O iš kur paimti pinigų? Ogi skolintis, juolab jeigu tokia galimybė plačiai reklamuojama. Tačiau investuodamas skolintas lėšas žmogus visada turi prisiimti didesnę riziką nei tas, kuris investuoja santaupas. O tokia rizika nebuvo įvertinta.

Situaciją, kai vietoj lauktos grąžos investuotojas turi atlyginti nuostolius ir jam gresia netekti įkeisto būsto, galima vadinti blogąja investavimo patirtimi. Tokių pavyzdžių iki šiol nebuvo labai daug, nes Lietuvos gyventojai apskritai neturėjo daug investavimo patirties. Lieka tikėtis, kad ateityje žmonės bus protingesni.