„Didieji pagrindinių ekonomikos centrų centriniai bankai turi vieną rodyklę kompase – kainų stabilumas ir infliacija turi reikšmingai nenukrypti nuo 2 proc., kad tiek ECB, tiek anapus Atlanto esantis Federalinių rezervų sistema (FED) galėtų kvėpuoti ramiau ir atitinkamai imtis neutralizuoti savo pinigų politikos priemones. Kol kas jie – tiek ECB, tiek FED – elgiasi vanagiškai, palūkanų normas didina, nes nuogąstauja, kad infliaciniai procesai ekonomikose yra užsisukę ir taip greitai neišsikvėps, kaip manyta anksčiau“, – sakė ekonomistė.

– Kol tie pinigų politikos vanagai, kaip jūs sakote, ramiai kvėpuoja, ekonomika yra dusinama. Ar nereikėtų atsižvelgti į šlubuojančią ekonomiką ir pagal tai tvarkytis reikalus?

–  Iš tikrųjų labai nemažai yra klausimų dėl to. Šie klausimai labai opūs ypač ES, euro zonai, nes euro zonoje išties nevienareikšmė ekonomikos sveikata yra atskirose valstybėse, kai kurios jos vystosi dinamiškiau ir turi gerokai daugiau tos vidinės energijos, lengviau prisitaiko prie pasikeitusių aplinkybių, taipogi jas gerokai mažiau veikia ir tas pats palūkanų normų didinimas. Pavyzdžiui, Lietuvoje įsiskolinimo lygis, tiek kalbant apie verslą, tiek apie gyventojus, yra santykinai labai nedidelis. Vakarų valstybėse tiek įmonės, tiek gyventojai yra gerokai stipriau prasiskolinę ir palūkanų normų didėjimas juos veikia tikrai labai stipriai. ECB, žinoma, stebi daugybę rodiklių ir, matyt, reaguoja į tai, kokią įtaką aukštesnės palūkanos daro tiek kreditavimo srautams, tiek ir pačiam ekonomikos pulsui. Visgi, kaip minėjau, pagrindinis centrinių bankų tikslas yra būtent kainų stabilumas, tad aukštesnė nei 2 proc. infliacija vis dar yra  opiausia problema ir stengiamasi būtent ją pažaboti.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

– Ar keldami palūkanas nepasieksime tokios ribos, po kurios reikės ne gaivinti, o reanimuoti ekonomiką tiesiogine žodžio prasme?

– Taip, iš tikrųjų labai panašia citata dalijausi gal prieš pusmetį, nes, kaip jau minėjau, visas pasaulis, ypač brandžios valstybės, pastarąjį dešimtmetį buvo labai stipriai pripratusios būtent prie reanimacijos instrumentų, prie itin žemų palūkanų normų ribos ir kiekybinio skatinimo, kurį vykdė centriniai bankai. Yra tikrai daug nerimo, kad tas staigiai užtrauktas rankinis stabdis gali sukelti reikšmingų padarinių ekonomikoms. Tačiau centriniai bankai kol kas tos grėsmės neįžvelgia, labiau nerimauja dėl įsisukančio infliacijos darbo užmokesčio spiralės efekto, kas reiškia, kad infliacija skatina darbo rinkos lūkesčius atlyginimo augimui, o tie, savo ruožtu, duoda impulsą tolesnei infliacijai paslaugose. Ši tendencija išties kelia nerimo centriniams bankams ir jie, kol kas nematydami labai reikšmingų lūžių nei finansų sektoriuje, nei, sakykime, realioje ekonomikoje, savo politikos nekeičia.

– Buvo spėliojama, kad tai jau paskutinis kartas, kada euro zonoje yra keliamos palūkanos. Sutiktumėte su tokiomis prognozėmis?

– Na, dabar lūkesčiai po truputėlį keičiasi ir pačių centrinių bankų retorika lyg ir tai skatina. Tiek ECB, tiek ir JAV kalbėta, kad pasiliekamas atviras langas galimam dar vienam palūkanų normų didinimui rudenį, jeigu to prireiktų, jeigu makroekonominiai duomenys tam paklotų kelią. Centriniai bankai tiesiog stengiasi apšildyti finansų rinkas ir kitus ekonomikos dalyvius, kad viskas bus reaktyvu ir priklausys nuo ekonominės sveikatos ir duomenų.