Rakto į šviesią ateitį Europos Sąjunga ieško Sacharos dykumoje, rašo JAV laikraštis „The New York Times“. Tačiau stambiam saulės energijos gamybos planui kyla gausybė kliūčių.

Saulės energijos lobynas

400 mlrd. eurų vertės projektas „Desertec“ yra bene ambicingiausias saulės energijos gamybos planas visame pasaulyje. Pagal brėžinius, daugybė veidrodžių Sacharos dykumoje gers saulės energiją, kuri kaitins vandenį, o išsiskiriantys garai suks elektros turbinas. Pagaminta elektra keliaus į Senąjį žemyną.

Projekto rėmėjai – tuzinas Vokietijos ir kitų šalių finansų bei pramonės bendrovių – tvirtina, kad Europa atsidurs kovos prieš klimato atšilimą priešakyje ir galės ženkliai sumažinti oro taršą. Tačiau kritikai sako, kad projekto įgyvendinimui gali sutrukdyti nestabilumas Magribo regione, Sacharos smėlio audros ir vandens, reikalingo veidrodžiams valyti nuo smėlio, stygius. Nors saulės energiją gaminančių fotogalvaninių elementų technologijos sparčiai vystosi, projektas „Desertec“ bus labai brangus ir rizikingas, įspėja kritikai.

Projekto autorius įkvėpia faktas, kad per šešias valandas Žemės dykumos gauna tiek energijos, kiek visas pasaulis jos sunaudoja per metus.

„Sachara turi visus privalumus: ji yra arti Europos, beveik negyvenama ir gauna daug saulės energijos, – aiškino Kembridžo universiteto mokslininkas George‘as Joffe‘as. – Būtų kvaila nepasinaudoti tokia galimybe.“

Laimės ir Europa, ir Afrika

Projektas „Desertec“, kurį pasiūlė Romos klubas, pasaulinio masto problemų sprendimų ieškanti tarptautinė ekspertų grupė, buvo pradėtas įgyvendinti praėjusį mėnesį, kai Vokietijos draudimo gigantas „Munich Re“ skyrė finansavimą darbų pradžiai.

Ekspertai dar turi parengti verslo planą ir sugalvoti, kaip projektas bus toliau finansuojamas. Jie tikisi pritraukti investuotojų iš įvairių šalių.

„Mums ypatingai rūpi klimato kaita, – sakė „Munich Re“ atstovas Peteris Hoeppe‘as. – Ji turi didžiulę įtaką mūsų verslui, nes dėl gamtinių katastrofų patiriame didžiausius nuostolius.“

Pasak ekspertų, Sacharos dykuma ateityje, maždaug įpusėjus šiam šimtmečiui, galės tiekti 15 proc. Europai reikalingos elektros energijos. Tai liestų Senajam žemynui pasiekti savo užsibrėžtą tikslą ir iki 2050 m. ženkliai sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą.

„Desertec“ rėmėjai priduria, kad šis projektas taip pat taps išsivysčiusių šalių dovana Vidurio Rytų ir Šiaurės Afrikos šalims, kurios kenčia nuo vis dažnėjančių sausrų ir dykumų plėtimosi. Dėl šių nelaimių kaltinamas būtent klimato atšilimas.

„Iš to nieko nebus“

Tačiau kritikai turi savo argumentų. Jie tikina, kad visai nebūtina sukoncentruoti saulės energijos gamybos vienoje vietoje – Sacharoje. Pasak jų, pingant fotogalvaniniams elementams decentralizuota energijos gamyba taps pigesnė, o stambios infrastruktūros reikalaujantis „Desertec“ projektas taps negyvybingas.

Vokietijos parlamento narys ir Europos atsinaujinančios energijos asociacijos vadovas Hermannas Scheeris tikino, kad „Desertec“ kaštai bus didesni, negu skaičiuojama dabar, o projekto techniniai pajėgumai yra pervertinami.

„Sacharoje gaminama energija Europai – tai miražas. Patys projekto autoriai suvokia, kad iš to nieko nebus“, – tvirtino H.Scheeris.

Kad elektros energija iš Sacharos pasiektų Europą, Viduržemio jūros dugnu reikės nutiesti mažiausiai 20 kabelių, kurių kiekvienas kainuos po 1 mlrd. eurų, paaiškino specialistas.

Marokas trina rankomis

Projekto autoriai tvirtina, kad Marokas, Tunisas ir kitos Šiaurės Afrikos valstybės taip pat galėtų gauti elektros energiją iš „Desertec“. Tačiau kad šie planai virstų tikrove, minėtos valstybės turi glaudžiai bendradarbiauti. Deja, patirtis rodo, kad tai neįmanoma. Jau kelis dešimtmečius Magribo valstybės nesėkmingai bando integruoti savo ekonomikas ir stiprinti politinius ryšius. Siena tarp Maroko ir Alžyro iki šiol uždaryta, nes valstybės nesugeba išspręsti ginčo dėl Vakarų Sacharos.

Marokas tvirtina jau radęs tinkamą vietą saulės energijos veidrodžiams. Tai yra gyvenamos vietovės dykumos šiaurinėje dalyje, kur yra pakankamai vandens veidrodžių valymui ir turbinų aušinimui.

Marokas importuoja 96 proc. elektros energijos ir subsidijuoja kurą, kad skurdūs gyventojai galėtų jo nusipirkti. Biudžetui tai yra labai didelė našta.

„Mes gaminsime pakankamai energijos ir sau, ir eksportui. Jos pakaks visam šimtmečiui“, – šviesius planus piešia Maroko atsinaujinančios energijos agentūros vadovas Saidas Mouline‘as.

Alžyras – nepatikimas partneris

Alžyrui tenka didžiausia Sacharos dykumos dalis, ir šios šalies privati bendrovė „Cevital“ noriai sutiko dalyvauti „Desertec“ projekte. Tačiau ši valstybė, vis dar bandanti atsigauti po praėjusio dešimtmečio kruvinų vidaus konfliktų, yra izoliuota, o sovietinio tipo ekonomikai žūtbūt reikia reformų.

Alžyro vyriausybė sugriežtino sąlygas užsienio investuotojams ir teigia, kad parems „Desertec“ projektą tik tuomet, jeigu tai suteiks šalies verslui galimybę bendradarbiauti su užsienio bendrovėmis ir dalintis technologijomis.

„Jeigu šios sąlygos nebus įvykdytos, tuomet projektas mūsų nesudomins, – tiesiai šviesiai pareiškė Alžyro energetikos ministras Chakibas Khelilas. – Mes nenorime, kad užsienio įmonės savintųsi saulės energiją mūsų žemėje.“

Analitikai nesureikšmina sukilėlių ir teroristų grėsmės ambicingam projektui. Pasak jų, tikrosios grėsmės slypi Alžyro valstybės aparate.

„Turto nusavinimas, licencijų atšaukimas, korupcija ir biurokratinės kliūtys – štai kas gali viską sustabdyti“, – aiškino rizikos valdymo ekspertas iš „Janusian Security Risk Management“ Henry Wilkinsonas. Jo kolega iš bendrovės „Control Risks“ pritarė: „Saugumo grėsmes galima suvaldyti, tačiau projektas gali būti įveltas į ES ir Šiaurės Afrikos platesnes derybas dėl energijos, investicijų ir prekybos.“