Anot jos, Astravo elektrinės projektas yra užmaskuotas dramblys, už kurio slepiasi Rusijos „Rosatom“ koncerno noras plėsti savo veiklą.

Vilniuje viešinti įtakinga Europos Parlamento Žaliųjų Frakcijos narė tikina, kad, norėdama užtikrinti saugumą dėl Baltarusijoje statomos nesaugia laikomos Astravo atominės elektrinės, Lietuva privalo užsitikrinti užsienio partnerių, ypač regiono valstybių, paramą. Vis dėlto politikė akcentuoja, kad Lietuva turėtų atkreipti dėmesį ir į save: „Vis dėlto Lietuva turėtų skaidriai vykdyti [Ignalinos atominės elektrinės] uždarymą, įvertinti auditorių kritiką bei aiškiai išdėstyti, kaip šį procesą – jėgainės uždarymą ir branduolinių atliekų tvarkymą – toliau tęs po 2020-ųjų.“

Tai užmaskuotas dramblys. Už viso šio projekto slypi Rusijos „Rosatom“ koncerno noras plėsti savo veiklą. Jie šiuo metu itin sėkmingai dirba Vengrijoje. Iš paskutiniųjų stengiamės priešintis „Rosatom“ veiklai Pakše, kur pritarta išplėsti atominės elektrinės projektą.

– Lietuvos vadovai sako, kad Astravo atominė elektrinė nėra vien tik dvišalis Lietuvos ir Baltarusijos ginčas, o veikiau visos Europos rūpestis. Kiek gerai girdimas Lietuvos balsas Briuselyje?

– Sutinku su šia nuomone. Astravas kelia problemų lietuviams, bet tuo pačiu tai yra visų problema. Lietuviai šiuo metu apie tai labai aktyviai kalba, detaliau aiškina padėtį Briuselyje. Tarp Lietuvos vyriausybės, Europos Komisijos (EK) ir Minsko ši tema buvo plėtojama ir anksčiau, tačiau dabar, pabrėžtina, diskusijos gana intensyvios. Aš pati planuoju vizitą į Astravą, ir, tikiuosi, ten pavyks nuvykti su grupe europarlamentarų. Taip pat norime susitikti su institucijomis Minske, kad aptartume mums rūpestį keliančius klausimus.

– Kas konkrečiai Briuselyje nuveikta iki šiol?

– EK bandė aiškintis dėl Astravo elektrinės veikimo ir saugumo. Saugumo problemos buvo tiriamos, šiuo metu rengiamasi streso testams. Nuo pat pradžių, kai pradėjau nagrinėti padėtį dėl Astravo elektrinės, žinojau, kad sustabdyti šį projektą nebus lengva. Kova su branduolinių technologijų plėtra niekada nebuvo lengva, net ir mano šalyje, Vokietijoje, kai ėmėme priešintis branduolinės energetikos plėtrai aštuntajame dešimtmetyje.

– Iki šiol Baltarusija vangiai reagavo į Lietuvos nuogąstavimus dėl Astravo elektrinės saugumo. Dabar reikalaujama europinius standartus atitinkančių bandymų, galinčių parodyti, ar elektrinė pajėgi atlaikyti avarijas. Ar be to matote kitų spaudimo priemonių?

– Ką tik pradėjome darbą su projektu, kurį Briuselyje dažnai vadiname „žiemos paketu“. Tai yra naujas energetikos rinką reguliuojančių priemonių rinkinys. Šios priemonės susijusios su elektros jungčių valdymu, saugaus energijos tiekimo klausimais, rizikos valdymu ir kt. Aš čia matau galimybių didinti įtaką dialoge su Baltarusija.

Taip pat labai svarbu užtikrinti, kad Lietuva neliktų vienintele, kuri sprendžia šią problemą. Turi dalyvauti visos trys Baltijos šalys, taip pat – Lenkija. Ją taip pat esu pakvietusi dalyvauti ir prisiimti atsakomybę. Tame turi dalyvauti ir visa ES. Norėčiau, kad visa Bendrija laikytųsi kiek labiau puolamosios pozicijos šioje kovoje dėl padidėjusių branduolinių grėsmių regione.

– Ar susiduriate su pasipriešinimu, pavyzdžiui, Rusijos energetikos sektoriaus lobistais?

– Tai užmaskuotas dramblys. Už viso šio projekto slypi Rusijos „Rosatom“ koncerno noras plėsti savo veiklą. Jie šiuo metu itin sėkmingai dirba Vengrijoje. Iš paskutiniųjų stengiamės priešintis „Rosatom“ veiklai Pakše, kur pritarta išplėsti atominės elektrinės projektą.

EK pripažino, kad pastarasis projektas su ES įstatymais dera ir Bendrijos energijos rinkos nedeformuoja. Aš asmeniškai esu priešingos nuomonės. Komisijos sprendimu, Pakšo atominei elektrinei milžiniškos subsidijos tapo prieinamos. Rengiant naujus branduolinius projektus, išeinančius už vidaus rinkos taisyklių ribų, šie tampa „nežemiškais“, nes nėra vidinės rinkos dalimi. Labai rimtai manau, kad reikėtų peržiūrėti Europos atominės energijos bendrijos „Euratom“ sutartį.

– Europos Audito Rūmai rudenį priėjo prie išvados, kad Ignalinos atominės elektrinės uždarymui skiriamos Bendrijos lėšos įsisavinamos netinkamai, dėl ko siūloma nutraukti šiuo tikslu skiriamą finansavimą. Ką Lietuva turėtų daryti, kad jėgainės uždarymas būtų sėkmingai baigtas?

– Manau, kad auditorių priekaištams pagrindo yra. Elektrinės uždarymui skirti pinigai iš dalies buvo panaudoti tinkamai. Aš tą suprantu, nes su šiuo projektu dirbau kai finansavimas Lietuvai buvo patvirtintas. Manęs tai nė kiek nenustebino.

Pasakysiu taip: kritikuoti praeitį yra gerai, tačiau nėra gera idėja finansavimui kliudyti tuo metu, kai turi būti laikomasi tęstinumo. Ignalinos atominėje elektrinėje lankiausi du ar tris kartus. Galiu pasakyti, kad naujoji administracija daug geriau tvarkosi nei buvusioji, tad būtų neracionalu bausti tuos, kuriems su šiuo itin sudėtingu uždaviniu sekasi geriau.

Vis dėlto Lietuva turėtų skaidriai vykdyti uždarymą, įvertinti auditorių kritiką bei aiškiai išdėstyti, kaip šį procesą – jėgainės uždarymą ir branduolinių atliekų tvarkymą – toliau tęs po 2020-ųjų. Manau, kad jėgainės uždarymui, labai sudėtingam procesui, skirtos paramos nutraukimas būtų nelogiškas.