T. Mačiulaitį kalbina Marius Dubnikovas.

– Iš pramonininkų girdime, kad Lietuvoje prieiga prie kapitalo – ribota. Apie tai kalba didžiosios kompanijos. Jūs dirbate su smulkiuoju verslu. Ar jam taip pat sudėtinga gauti finansavimą?

– Ganėtinai sudėtinga. Sprendžiame problemą, bet ne taip greitai, kaip norėtume. Finansavimo problema ypač opi smulkiajam verslui. Didesnius verslus gan aktyviai finansuoja bankai, o smulkiajam verslui gauti banko finansavimą kur kas sudėtingiau. Todėl ir atsiranda tokie alternatyvūs finansuotojai kaip mes, kurie bando užpildyti šią nišą. Šią problemą pripažįsta ir Europos Komisija (EK). Norėdama keisti situaciją, ji išleido programą ir bando skatinti smulkiojo verslo finansavimą. ILTE turi daugybę instrumentų, kaip skatinti šio segmento finansavimą. Visi supranta, kad pinigų, kuriais realiai būtų kuriama didesnė ekonominė vertė, nėra pakankamai.

– Per Jus į Lietuvą atkeliauja europiniai pinigai?

– Iš dalies taip. Mes bendradarbiaujam su Europos investiciniu fondu, turime su juo keletą skirtingų sutarčių. Finansavimo instrumentai yra keleriopi. Vienas – jie mums paskolina pinigų, kad mes galėtume juos perskolinti, o kitas – garantiniai instrumentai, kur didžiąją dalį rizikos prisiima EK, t. y. jei verslas bankrutuos ir pinigai nebus grąžinti, EK padengs dalį kredito nuostolio. Taip pat užsiimame sutelktiniu finansavimu.

– Ar smulkusis verslas yra tas pats, kas naujas verslas?

– Nebūtinai. Yra daugybė smulkiųjų verslų, kurie nėra eksponentiškai auginami. Tarkim, vietinė kepyklėlė arba kokia nors maža siuvimo įmonė. Jie užpildo tam tikrą nišą, įdarbina keliolika ar kelis darbuotojus ir taip gyvena visą gyvenimą. Jų tikslas ir nėra užaugti iki stambių verslų. Taigi, smulkusis verslas – nebūtinai jaunas. Mes finansuojame ir smulkias įmones, t. y. tokias, kurios turi iki dešimties darbuotojų, o pajamos arba balansas – mažiau negu 2 mln. per metus. Iš visų mūsų klientų tokių yra apie 50 proc. Vidutinis tokių įmonių amžius tokių įmonių yra kokie ketveri penkeri metai.

– Ar tokie verslai turi galimybių ilgai išgyventi? Verslumo teorijose sakoma: arba augi, arba žlungi. Tarpinės stotelės, tokios kaip užpildau rinką ir dabar ten gyvenu 30 metų, nėra. Kaip Lietuvoje šiuo klausimu?

– Man atrodo, yra tarpinis variantas. Neseniai finansavome odontologijos kliniką Utenoje, kuri keliolika metų sėkmingai veikia, tiesiog reikėjo papildomos įrangos. Jos pajamos stabilios, viskas gerai. Šis verslas nenori užkariauti visos rinkos, bet veikia stabiliai. Į tokius verslus žiūrime pozityviai, nes stabilumas reiškia aiškumą. Žiūrint iš finansuotojų pusės, reikia atsakyti į du fundamentalius klausimus: pirma, kokia rizika, kad paskolinęs pinigų, jų neatgausi, t. y. kad įmonė bankrutuos, ir antra, kiek yra tvaru paskolinti. Atsakyti į pirmąjį klausimą padeda įmonės istorija, pagal istoriją gali bandyti nuspėti ateitį.

– Kiek Jūsų finansuojamų verslų veikia didmiesčiuose, o kiek regionuose, tokiuose kaip Utena? Ar tie verslai skiriasi? Ir kurie yra stabilesni?

– Apie 40 proc. mūsų finansuotų verslų veikia ne penkiuose didžiausiuose šalies miestuose. Kalbant apie bankrotus, tarp didmiesčių ir regionų nėra skirtumo. Kalbant apie sektorius – miestuose daugiau verslų užsiima paslaugomis. Mūsų praktika rodo, kad regionuose esančios įmonės daugiau užsiima gamyba, pavyzdžiui, finansavome keliolika įmonių, kurios užsiima pirčių, kubilų gamyba ir eksportu į Skandinavijos arba Centrinės Europos šalis. Regionuose darbo kaštai mažesni ir tai sukuria sąlygas konkuruoti Europoje.

– Skolindamasis didini savo verslo riziką mainais į tai, kad greičiau augtum. Tokiu atveju reikia tam tikro kapitalo naudojimo agresyvumo. Ar šiuo aspektu tarp regionų ir didmiesčių yra skirtumų?

– Tarp regionų ir didžiųjų miestų skirtumo nėra, bet žiūrėdami šiek tiek plačiau matome, kad lietuviai ir Rytų Europos verslai, o taip pat ir privatūs asmenys skolinasi žymiai mažiau nei išsivysčiusios Europos šalys arba Jungtinės Amerikos Valstijos.

– Vadinasi, norime būti saugūs. Tas poreikis ateina iš pačių verslų ar tai labiau išdava to, kad mūsų kredito įstaigos žiūri konservatyviai ir neleidžia pasiekti tam tikro skolos lygio?

– Turbūt abu variantai. Kovidas atskleidė įdomią situaciją. Vyriausybė per INVEGA norėjo įlieti pinigų į ekonomiką ir tie pinigai buvo sąlyginai pigūs, mes per INVEGA paskolinome apie 100 mln. eurų. Ir pamatėme tendenciją, kad nemaža dalis verslų tuos pigius pinigus grąžindavo anksčiau laiko. Iš klientų išgirdome, kad grąžina anksčiau laiko, nes skola yra negerai, tai našta ant pečių, neleidžianti ramiai miegoti. O juk požiūris turėtų būti visai kitoks. Galimybė įdarbinti pinigus ir iš jų uždirbti, sukurti ekonominę naudą savo organizacijai – tai įrankis pasiekti greitesnį augimą.

– Per 2008–2009 m. ekonominę krizę išpopuliarėjo įprotis iš besiskolinančio prašyti asmeninio laidavimo. Ar tokia galimybė yra ir einant skolintis į sutelktinio finansavimo organizaciją? Ar žmonės tuo naudojasi?

– Tai labiau ne galimybė, o reikalavimas didžiajai daliai paskolų. Alternatyva, sumažinanti kreditoriaus riziką, būtų užstatas, tačiau smulkusis verslas neturi nei nekilnojamojo turto (NT), nei brangios įrangos, kurią galėtų įkeisti, todėl kreditorius, norėdamas apsaugoti save, prašo asmeninio laidavimo – kaip užtikrinimo, kad lėšos bus naudojamos atsakingai. Statistika rodo, kad tie, kurie ateina pasiskolinti, supranta šį standartą – tik nedidelė dalis prašymų atkrenta dėl to, kad asmuo nesutinka asmeniškai laiduoti už paskolą. Iš mūsų perspektyvos, gal tik 1 proc. įkeičia NT, nes paprastai neturi ką įkeisti.

– Europos institucijos Jums suteikia lėšų, kad jas perskolintumėte smulkiam arba itin smulkiam verslui. Jei toks verslas visgi bankrutuoja, kas prisiima atsakomybę už negrąžintą skolą?

– Atsakomybę prisiima tas, kuris paskolino, t. y. mes. Europos finansuotojas reikalauja iš mūsų viską grąžinti. Juk jų lėšos nėra parama, tai instrumentai, skatinantys verslo finansavimą. Tos lėšos, kurias mes įdarbinam, turi atnešti naudos valstybei ir ekonomikai. T. y. generuoti darbo vietas, kurti pridėtinę vertę. Lėšas, kurias pasiskoliname iš Europos investuotojų, turime grąžinti ir su palūkanom.

– Bankai verslui taiko 5–7 proc. palūkanas. O kokį procentą taikote Jūs?

– Jei geras balansas, geras užstatas, ilga istorija, tada palūkanos mažesnės. Bet mažesnių verslų atveju tikimybė, kad verslas bankrutuos, yra žymiai didesnė, nei didelio, tvaraus verslo atveju. Todėl ir palūkanos yra didesnės. Jos gali būti nuo 9 proc. iki 16 proc. Priklauso nuo rizikos lygio.

– Ar yra sektorių, kurių nefinansuojat?

– Nemažai verslų atkrenta, nes matome, kad jie bendradarbiauja su šalimis, kurios tiesiogiai susijusios su Rusija. Pavyzdžiui, kur didžioji pajamų dalis ateina iš Kazachstano, Baltarusijos, kitų Artimųjų Rytų šalių. Didelė tikimybė, kad dienos pabaigoje šių verslų pinigai nusėda į Rusiją. Darydami analizę, mes matome tą situaciją. Techniškai išduodami tokiam verslui paskolą nieko nepažeistume, tačiau tai yra moralinė nuostata. Kalbant apie sektorius, nefinansuojame to, ką finansuoti draudžia įstatymai, bet patys asmeniškai jokių ribojimų nedarome, tik kai kuriems sektoriams, kurie yra rizikingesni, taikome didesnes palūkanas.

Paskolos dengimo vėlavimas dažniausiai nutinka ne iš blogos valios, o todėl, kad yra verslų grandinė, kurioje juda pinigai, ir kartais jie kažkur užstringa.

– Kokiam laikui verslas paprastai skolinasi?

– Labai skirtingai, priklauso nuo poreikių. Būna, kad ir mėnesiui, jei pritrūksta apivartinio kapitalo. Jei perkama įranga, kurios atsiperkamumas ilgesnis, tuomet iki trejų metų. Apyvartiniam kapitalui populiariausias laikotarpis – dvylika mėnesių.

– Ar lietuviai noriai grąžina paskolintus pinigus?

– Stebime, kokia dalis mūsų klientų mėnesio įmokas atlieka laiku. Skaičius svyruoja, bet vidurkis yra apie 80 proc. Likę 20 proc. įmokas padaro vėluodami arba išvis nepadaro. Dažniausiai vėluojama, nes trūksta apyvartinių lėšų. Šią problemą išsako didžioji dalis mūsų finansuojamų verslų. Didelė jų dalis dirba „verslas verslui“ sektoriuje, kur atlieka paslaugas arba parduoda prekes ir tada 30, 60 ar net 90 dienų laukia, kol klientai jiems apmokės sąskaitas faktūras. O jei klientas vėluoja, gali užtrukti ir pusę metų. Vadinasi, verslas patiria nuostolį, turi mokėti atlyginimus, pirkti medžiagas ar prekes, bet tenka sėdėti ir laukti, kol klientas perves pinigus. Iš čia ir atsiranda apyvartinio kapitalo poreikis. Paskolos dengimo vėlavimas dažniausiai nutinka ne iš blogos valios, o todėl, kad yra verslų grandinė, kurioje juda pinigai, ir kartais jie kažkur užstringa.

– Kokios tendencijos Lietuvoje su ta grandinėle – ilgėja ar trumpėja?

– Šiais metais statistika atrodo labai pozityviai. Matome, kad daliai verslų visgi nepasiseks, bet ta dalis žymiai mažesnė nei pernai. Pernai buvo verslų bankrotų padidėjimas, bankrutavo du tris kartus daugiau įmonių negu, kaip prognozuojame, bankrutuos šiemet. Skaičiuojame, kad vidutiniškai apie 8–9 proc. verslų anksčiau ar vėliau bankrutuoja. Mūsų nuostolis iš tokių paskolų – apie 2–2,5 proc.

– Kokio dydžio vidutinė paskola suteikiama Lietuvos smulkiajam verslui?

– Apie 25 tūkst. eurų. Tačiau suma svyruoja. Tarkime, kokiame nors regione mažai buhalterinei įmonei reikia 6 tūkst. eurų automobilio pirkimui. Bet būna ir taip, kad Vilniuje dirbančiai vystymo įmonei, laimėjusiai konkursą atnaujinti mokyklos sporto salę, skoliname 200 tūkst. eurų.

– Iš Lietuvos plečiatės į Lenkiją. Ar Lietuva ir Lenkija – skirtingos rinkos?

– Labai skirtingos. Kai sprendėme, į kokią šalį plėstis, atlikome išsamius „namų darbus“. Lenkija atrodė vienas iš akivaizdžiausių pasirinkimų, nes rinka turbūt 10 kartų didesnė nei Lietuvos. Galvojom, kad kultūriškai tai bus panašios šalys, nes mus vienija istorija, esam kaimynai. Tačiau nieko panašaus. Yra daugybė skirtumų. Pavyzdžiui, Lenkijos rinkoje skaitmeninės paslaugos nėra tokios populiarios kaip Lietuvoje. Lietuvoje viską tvarkome labai operatyviai. Mobilusis parašas, nuotoliniai susitikimai ir pan. Lenkijoje iki dabar populiari tarpininkų kultūra. Kiekviename mieste arba miestelyje yra finansų tarpininkas, kuris padeda įsigyti draudimą, gauti finansavimą ir pan. Tu atvyksti pas jį, išgeri kavos, paspaudi ranką, pasirašai atspausdintą dokumentą, vėl paspaudi ranką. Didžioji dalis paraiškų paskolai ateina iš tokių tarpininkų, o Lietuvoje viskas vyksta internetu. Kitas skirtumas susijęs su biurokratija ir duomenų prieinamumu. Lietuvoje apie įmones gali gauti daugybę atnaujintos, patikimos informacijos iš kreditų biurų, Registrų centro ir kitų šaltinių. Lenkijoje tokios informacijos kur kas mažiau. Atsidaryti ten įmonę ir banko sąskaitą mums užtruko apie šešis mėnesius ir tris skrydžius iki Varšuvos, kur reikėjo dokumentus pasirašyti ranka. Tuo metu Lietuvoje verslas gali atsidaryti per pusdienį.

– O ar skiriasi lenkų ir lietuvių klientai?

– Lenkijoje veikiame mažiau nei metus, bet jau matome skirtumų. Lenkijoje mažesnė dalis klientų savo paskolų įmokas atlieka laiku. Jie sumoka įmokas, bet su didesniu vėlavimu nei lietuviai. 

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše: