Užtikrinti ryšį su visu pasauliu ir užkariauti kosmosą. Tai – ne fantazija, o lietuvių verslo realybė. Šv. Kristoforo apdovanojimo laureatas Vidmantas Tomkus įsitikinęs, kad jo sėkmės paslaptis – dirbti ten, kur kiti nedrįsta.

V.Tomkus Šv. Kristoforo statulėle įvertintas už sostinės kūrybinių industrijų plėtrą. Verslininkas savo iniciatyva ir lėšomis įkūrė Liepiškių technologijų parką, kuriame sumontuota vienintelė Baltijos šalyse palydovinio ryšio stotis. Jo dėka visam pasauliui buvo tiesiogiai transliuojamas NATO gynybos ministrų susitikimas Vilniuje, pirmoji Prezidentės Dalios Grybauskaitės spaudos konferencija, kiti politikos, sporto ir kultūros renginiai.

V.Tomkus yra ne tik sėkmingų įmonių, veikiančių duomenų perdavimo versle, vadovas ir Lietuvos įsitraukimo į Europos kosmoso programą rėmėjas. Jis neša Lietuvos vėliavą į toliausius pasaulio kampelius, tokius kaip Irakas, Jungtiniai Arabų Emyratai.

"V.Tomkus sugebėjo užmegzti profesinius ryšius su pagrindinių Žemės orbitoje skriejančių palydovų administracijomis. Dėl jo pastangų ir sukurtų technologijų kultūros, meno, sporto ir svarbiausi Lietuvos politikos įvykiai matomi visame pasaulyje", – apie verslininko nuopelnus kalbėjo viešosios įstaigos Kūrybinių industrijų centro tarybos pirmininkas Romualdas Povilas Petraitis ir "Saulėtekio slėnio" direktorius Andrius Bagdonas.

Apie lietuvių verslą, pasiekiantį toliausius pasaulio kraštus, kalbėjomės su pačiu jo įkūrėju V.Tomkumi.

– Papasakokite, kuo užsiima jūsų įmonės?

– Esu įkūręs dvi įmones: "Arcus Novus" ir "SatGate". Pirmoji labiau susijusi su investicijomis, įvairiais projektais, jai priklauso visa mūsų techninė įranga. O "SatGate" tiekia telekomunikacijų paslaugas.

Lietuvoje veiklos beveik nevykdome. Bene vienintelė mūsų veikla šalyje – tiesioginės renginių transliacijos. Turime kilnojamas stotis, kurios, trumpai tariant, iš bet kurios pasaulio vietos gali perduoti informaciją (vaizdą ir garsą – red. past.) į palydovus. Iš kosmoso signalas grįžta į vietos televizijų imtuvus, o iš ten – į žiūrovų namus.

Pavyzdžiui, šiemet iš Vilniaus Katedros aikštės transliavome koncertą už Gruzijos nepriklausomybę, Radvilų šeimos palaikų perkėlimo ceremoniją, pirmąją Prezidentės Dalios Grybauskaitės spaudos konferenciją, Europos imtynių čempionatą Vilniuje, Europos lengvosios atletikos čempionatą (U-23) Kaune, įvairias krepšinio, futbolo varžybas. Pernai iš Kėdainių transliavome muzikinį projektą "Žvaigždžių vartai", NATO gynybos ministrų susitikimą Vilniuje.

– Ar tokia veikla pelninga?

– Tiesą sakant, pinigų užsidirbame užsienyje – teikiame interneto prieigą ir tiesioginių transliacijų paslaugas buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse ir Artimųjų bei Vidurio Rytų šalyse. Taip pat vykdome SMS pokalbių laidų ir interaktyviųjų žaidimų, kuriuose siūloma skambinti, atsakinėti į klausimus ir laimėti pinigų, transliacijas. Jie kuriami čia, bet rodomi kitose šalyse, taigi žiūrovai skambina į Lietuvą ir pinigus palieka pas mus – savotiškas eksportas.

Turime savo ryšio žiedą, kuris apima kelis Vilniuje esančius interneto apsikeitimo mazgus. Laidais pasiekiame Stokholmą, Frankfurtą ir Maskvą. O tose šalyse, kurių laidais nepasiekiame arba kuriose interneto linijų nėra, dirbame per palydovus.

Ar šįmet uždirbsime pelno, dar nežinau. Šioks toks pliusas tikriausiai bus, bet nedidelis.

– Kokiose šalyse turite daugiausia verslo ryšių? Kaip užsieniečiai vertina lietuvių verslininkus, ar sunku rasti partnerių, įsitvirtinti rinkoje?

– Didžiausia verslo dalis yra Artimuose Rytuose – Kazachstane, Uzbekistane, Tadžikistane, Turkmėnistane, Azerbaidžane ir kitose buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse.

Dirbame ir Rusijoje. Tačiau ten gana sunku išjudinti verslą, nes rusai įvairiausiais įstatymais saugo savo rinką nuo užsienio įmonių. Prasibrauti reikia ir per vietos valdžios kaprizus. Taigi norint dirbti su rusais tenka šiek tiek gudrauti.

O Artimųjų ir Vidurio Rytų šalyse dirbti gana paprasta. Tiesiog reikia perprasti tų šalių gyventojų įpročius ir bendravimo ypatumus. Kai kas mums gali atrodyti juokinga, bet ten tiesiog taip yra.

Neseniai sudalyvavome viename projekte. Turkmėnistanas atidarė dujotiekį į Kiniją. Mes organizavome tiesioginę tų iškilmių transliaciją, rodėme, kaip penki prezidentai perkerpa juostą, pusvalandį vieni kitiems spaudžia rankas ir šypsosi – tokios tradicijos.

Palydoviniu ryšiu internetą tiekiame į Užkaukazės regioną (Gruziją, Armėniją) ir karštuosius taškus, tokius kaip Irakas Afganistanas ar Libanas.

Apskritai geriausia dirbti ten, kur vyksta kokie nors konfliktai – arabai, afganai ir libaniečiai yra geriausi mūsų klientai. Tiesa, jų mentalitetas ir papročiai – kitokie nei europiečių ir prie to reikia priprasti. Rytiečiams labai daug reiškia asmeninis bendravimas. Atvirkščiai nei Europoje, ten įmonės veidas yra žmogus, o ne prekės ženklas. Jie nesiims dirbti net su žymiausiomis pasaulyje įmonėmis, jei jos neparodys asmeninio dėmesio.

O buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse dalis pinigų visada nešama į viršų (valdžiai – red. past.). Mums tai – korupcija, o pas juos taip priimta.

Be to, buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse mums dirbti lengviau nei kitų šalių verslininkams, nes turime panašią patirtį – patys buvome tos struktūros dalis, ir visi kazachai, uzbekai bei kiti puikiai tai žino. Esame jiems artimesni, ir verslo santykiuose tai taip pat juntama. Be to, jie mumyse jau mato europiečius, kurie siūlo vakarietišką kokybę, bet ir mažesnę nei, tarkime, vokiečiai, kainą.

– Kodėl sakote, kad geriausia dirbti karštuosiuose taškuose? Ten ir verslui turėtų būti nesaugu.

– Pagrindinis dalykas yra konkurencija. Dabar pradėti pardavinėti interneto paslaugas Lietuvoje būtų mažų mažiausiai kvaila. Nors dar įmanoma įsisprausti tarp didžiųjų žaidėjų, kabelinių tinklų ir mobiliojo ryšio tiekėjų, bet tai pareikalautų labai didelių investicijų ir duotų mažai pelno. O šalyse, kuriose vyksta kariniai konfliktai ar pilietiniai karai, beveik nėra konkurencijos.

Pavyzdžiui, Irake ar Afganistane net nėra normalios ryšių infrastruktūros – vieni kabeliai užminuoti, kiti – jau susprogdinti. Taigi ten palydovinis ryšys – labai aktualus.

– Kaip atrodo verslas karo zonose?

– Kaip ir visur kitur – gyvenimas gi nesustoja. Vyksta prekyba, organizuojamos pramogos, žmonėms reikia ryšio su pasauliu. Aišku, aplinkui kartais aidi šūviai, sprogimai, bet vietos gyventojai prie to jau yra daugiau ar mažiau pripratę. O mes daugiausia dirbame palaikydami ryšius su partneriais, taigi ilgai tuose karštuosiuose taškuose nebūname. Aš asmeniškai jau 10 metų važinėju į konfliktų draskomas šalis ir esu pripratęs aplinkui matyti kariškius ar kitus ginkluotus asmenis. Dar 1999 m. teko būti Kuveite, Libane, Bosnijoje.

– Tarp jūsų nuopelnų minimas ir netoli sostinės įkurtas Liepiškių technologijų parkas, kuriame ir sumontuota visa palydovinė įranga. Kiek visa tai kainavo ir kodėl viską darėte savo lėšomis?

– Įranga, infrastruktūra ir pastatai kainavo iki 10 mln. litų. Iš pradžių norėjome įsikurti kur nors mieste. Tačiau neradome tinkamos vietos, tad pernai atėjome čia – į plyną lauką. Reikėjo pirkti žemę, daryti gręžinius ir t. t. Miške nebuvo ir šviesolaidžio tinklo, tad iki Naujosios Vilnios patys kasėme griovius ir tiesėme laidus. Nuo šių metų jau viskas veikia, o ateityje gal ir kitos aukštųjų technologijų įmonės ten įsikurs. ES parama nesinaudojome, nes tas finansavimo mechanizmas ir procesas labai ilgai užtrunka. Be to, jei negudrauji ir dirbtinai nedidini projektų kainų, ta parama nelabai ką ir duoda.

– Galbūt galvojate apie plėtrą?

– Palydovai, su kurių administracijomis bendraujame, aprėpia teritoriją nuo Japonijos iki Čilės. Tad tiek galime ir plėstis. Kol kas aktyviai plėtros nevykdome, bet tokių minčių yra. Galima būtų net ir skaitmeninę televiziją transliuoti – įrangą turime.

Kažkuris iš žymiųjų ekonomistų yra nubrėžęs vadinamąją šypsenos–pelno kreivę: viename lūpų kamputyje yra inovacijos ir kūrybiškumas, kitoje – paslaugos ir aptarnavimas, o per vidurį – gamyba, kuri duoda mažiausiai pelno. Manau, kad geriausia dirbti būtent inovacijų, paslaugų ir aptarnavimo srityse – siūlyti paslaugas ir idėjas. Juolab kad gamyboje mes nesame ir veikiausiai niekada nebūsime stiprūs. Kinai vis vien mus nukonkuruotų.

– Esate Lietuvos įsitraukimo į Europos kosmoso programą šalininkas ir Lietuvos nacionalinės kosmoso platformos narys. Ar tikite, kad mūsų šaliai reikia dalyvauti užkariaujant kosmosą?

– Žinot, kaip sakoma: kaip danguje – taip ir ant žemės. Mūsų verslui šis posakis labai tinka. Beveik visos Europos šalys, įskaitant ir mūsų artimiausius kaimynus – estus ir latvius, – jau žengė pirmus žingsnius link dalyvavimo kosmoso programoje, yra pasirašę bendradarbiavimo sutartis su Europos kosmoso agentūra. Dabar kuriami aparatai, kurie bus išleisti į kosmosą tik po 10 metų. Niekas nekalba apie lietuvio astronauto kelionę į Mėnulį ar Marsą, tačiau jei įsitrauktume į kosminius projektus, galėtume dalyvauti tyrimuose, siūlyti savo idėjas. Gal net kai kurios kosminių aparatų detalės ar sistemos galėtų būti sukurtos lietuvių mokslininkų. Daug kas verkia, kad tai labai brangu, kad geriausia, ką galime padaryti, tai surinkti visus parlamentarus ir išsiųsti juos į kosmosą. Bet iš tikrųjų gautume neįkainojamų žinių, gal net vertingų užsakymų. Galų gale bent jau mokslines žinias pritaikytume, nes dabar mūsų mokslininkai tėvynėje negali savęs realizuoti, jų žinių pienininkams ar aludariams nereikia.

Taigi norint išmokti plaukti, reikia šokti į vandenį ir bandyti. Jei nieko nedarysime, apskritai nebus jokio progreso.