Kada ne mes lenkų parduotuves šluosime, o jie mūsų?

– Pigiau apsipirkti Lenkijoje – ne vienus metus aktuali tema. Ruošdamiesi rugsėjui tautiečiai vėl masiškai traukė į kaimynų parduotuves užduodami vis tą patį klausimą – kodėl ten pigiau?

– Yra kelios pagrindinės priežastys. Pirmoji – pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas. Lenkai jų turi tris. Pagrindiniams maisto produktams taikomas 5 proc. PVM. Tai reiškia, kad prekės, palyginti su Lietuva, jau yra 16 proc. pigesnės.

Kita dedamoji, kuri irgi reikšminga, – valiutos kursas. Vien tik dėl zloto vertės svyravimų euro atžvilgiu, kurie kartais mums naudingi, kartais ne, dėl to, kad Lenkija nėra euro zona ir vykdo diskretišką pinigų politiką, turinčią įtakos valiutos kursui, mes kartais ten galime pasijusti turtingesni, pirkti santykinai pigiau. Įsivaizduokite, kad zloto kursas krenta, už eurą gaunate zlotų daugiau, einate į "Biedronką" – ten kainos nepakitusios, ir jūs iškart galite nusipirkti daugiau prekių.

Na, ir trečioji, neišvengiama priežastis – didesnė, talpesnė Lenkijos rinka.

Būtų sunku pasakyti, kuris iš šių faktorių yra reikšmingiausias, tačiau bendrai susidaro štai toks kur kas mažesnių kainų peizažas.

Gyventojų perkamoji galia, priešingai, ten yra didinantis kainą faktorius. Lenkų vidutinės pajamos didesnės negu lietuvių, o dar mes važiuojame ten pirkti didindami paklausą. Bet, matyt, didesnę paklausą atsveria didesnė pasiūla, taip pat didesnė gamintojų konkurencija, kuri pas mus gana koncentruota.

Negali vienu metu turėti dviejų dalykų – ir pinigų, ir už tuos pinigus nupirktos prekės. Negali ir išleisti pinigus, ir neišleisti.

– PVM klausimas Lietuvoje keliamas nuo pat 2008-ųjų, kai buvo padidintas esą laikinai. Tačiau ir šiandien politikai aiškina, kad galimybių mažinti jo nėra, nes padidintos pensijos, vaiko pinigai. Tai tiesa?

– Negali vienu metu turėti dviejų dalykų – ir pinigų, ir už tuos pinigus nupirktos prekės. Negali ir išleisti pinigus, ir neišleisti. Jeigu Vyriausybė, Seimas renkasi dosnesnes išmokas, didesnes socialines garantijas, daugiau pinigų skiria visoms socialinėms programoms, natūralu, kad tada negali pasiūlyti mažesnių mokesčių.

Reikėtų vieną kartą ekonominę politiką padaryti kryptingesnę. Dabar žmonėms kaskart sukuriamas lūkestis, kad ir viena, ir kita galima padaryti tuo pačiu metu. Deja, taip nėra. Taip, galima būtų sumažinti PVM, kad padidėtų vartojimas, būtų suaktyvinta ekonomika, ir tai leistų po to sugrįžti į tą patį biudžetą su didesniais mokesčiais dėl didesnio ekonominio aktyvumo. Tai vienintelis kelias per mokesčių mažinimą. Bet vis vien į valstybės išlaidas turėtume žiūrėti labai atsakingai. Kaip sakiau, negalime vienu metu ir suvalgyti riestainį, ir jį turėti.

Lietuvoje to kryptingumo labai trūksta. Buvo priimtas sprendimas sumažinti gyventojų pajamų, darbo pajamų apmokestinimą, tai yra daugiau palikti dirbančių žmonių kišenėse. Ir tai yra gerai. Tačiau tada iš karto atsirado įtampa iš biudžetinės pusės įvykdant dideles ir augančias socialines garantijas. Juk esmė ta, kad biudžete viskas galų gale turi sueiti į pajamas, kurių pakanka visoms norimoms išlaidoms. Kai biudžetas nėra subalansuojamas, prasideda problemos, tenka skolintis jo deficitui finansuoti. Kol ekonomika auga, viskas gerai, bet ekonomikai smunkant dosnios socialinės garantijos retai būna mažinamos, ir tai yra problema. Gyvename dinamiškoje aplinkoje, taigi turime reaguoti ir į kaimynų elgesį, ir į ekonomikos būklę.

– 2018 m. lietuviai Lenkijos parduotuvėse paliko 360 mln. eurų. Tai 4,6 proc. didesnė suma nei užpernai. Ar dar yra neišnaudotų priemonių pakeisti šią tendenciją, taip paliekant tuos milijonus šalies viduje?

– Be konkurencijos mokesčiais, sunkiai matyčiau daugiau galimybių. Gyvename bendroje Europos ekonominėje erdvėje, kurioje galioja laisvos prekybos principas. Esame įsipareigoję prekiauti laisvai, nediskriminuoti nei pirkėjų, nei pardavėjų. Bet kokie barjerai jau būtų Europos sutarties pažeidimas.

Vienintelė galima konkurencija yra per apmokestinimo politiką, būtent per lengvatinį PVM. Europinės direktyvos ją leidžia, ir šalys tai daro.

– Premjeras, pakvietęs didžiuosius Europos prekybos tinklus investuoti Lietuvoje, mato dar ir didesnės konkurencijos tarp pardavėjų galimybę. Ar tai realu?

– Konkurencija yra geriausias vaistas viskam. Tik dėl jos mes turime ir įvairovę, ir mažesnes kainas, ir visa kita. Odė konkurencijai!

Konkurencija yra geriausias vaistas viskam. Tik dėl jos mes turime ir įvairovę, ir mažesnes kainas, ir visa kita. Odė konkurencijai!

Naujam prekybininkui kelias neužkirstas, tik kad tie prekybininkai kažkodėl neateina, matyt, čia jiems nėra pakankamos perkamosios galios, trūksta erdvės. Taip, kalbant apie mūsų mažmeninę prekybą, tai gana koncentruota oligopolinė rinka, bet konkurencija tarp esančių penkių didžiųjų žaidėjų – nuožmi. Sulaukiu net tokių pastebėjimų, kad Lietuva yra išskirtinė tuo, kad kiekvienoje sankryžoje, ant visų jos ketvirčių, stovi po skirtingo prekybos tinklo parduotuvę. Iš viso keturios, o dar ir penkta ne taip toli! Mažuose miesteliuose, regionuose konkuruoja bent trys, o prie jų dar ir mažieji. Žmonės net stebisi, kaip gali būti, kad konkurencija tokia didelė.

Bet kuris ateinantis investuotojas tai, žinoma, mato, vertina. Tačiau kaip negalima kurti dirbtinių kliūčių, taip negalima ir sudaryti privilegijų. Todėl prieš žadant naujus investuotojus pirmiausia turėtume išsiaiškinti, ar jie galėtų ir norėtų čia ateiti, ar tam yra palankios sąlygos. O ir patys šios rinkos dalyviai, kurių čia nėra, nuolat dairosi naujų galimybių, stebi ir mus, juk nesame išbraukti iš žemėlapio. Tad vos tik pas mus atsiras tam prielaidos, jie tikrai nelauks ir ateis.

– Kovai su augančiomis maisto produktų kainomis Vyriausybė sumanė vaučerių sistemą. Ar iš tikrųjų jokių kitų svertų nėra?

– Valstybė turi svertų. Be minėtų mokestinių, yra ir administracinės naštos mažinimo galimybės. Manyčiau, šis kelias pats perspektyviausias.

Tokių žingsnių jau buvo. Valstybinė mokesčių inspekcija padarė prekybininkams labai reikšmingą palengvinimą, pakeitusi įsakymą, pagal kurį buvo reikalaujama kiekvieną dieną ranka pildyti kasos operacijų žurnalą – užpildyti jame apie 16 laukų perrašant duomenis iš spausdintos kasos juostos. Lietuvoje yra apie 100 tūkst. kasos aparatų. Ir dabar 100 tūkst. kasininkų kiekvieną dieną nebereikia ranka perrašinėti duomenų.

Be šios krypties, yra dar viena – nediegti naujų reikalavimų, kurie galų gale veda prie brangimo.

Pavyzdžiui, Seime svarstomas siūlymas išplėsti depozito sistemą, į taromatus mesti daugiau stiklinės taros. Prekybininkams tai reiškia papildomas investicijas. Suskaičiuota, kad per visą įgyvendinimo laikotarpį reikėtų 120 mln. eurų. Jeigu kažkas įsivaizduoja, kad tie pinigai iš kažkur nukris, kažkas duos dotacijų, tai nėra ekonominis mąstymas. Kiekvienas draudimas, ribojimas, reikalavimas, didelė sisteminė permaina ir panašiai išvirsta į kaštus. O kaštų augimas yra tas vektorius, kuris neišvengiamai ilgainiui kelia kainas. Ne iš karto, bet vektorius po vektoriaus iš tų siūlelių susiriša tvirtas siūlas, keliantis kainas aukštyn. Ir tai vyksta ne dėl prekybininko kaltės, o dėl teisės aktų reikalavimų įgyvendinimo.

Kalbant apie vaučerių sistemą, manyčiau, kad jie buvo klaida.

Susidomėjimas ja iš prekybininkų pusės buvo labai mažas. O šeimos kortelė, kuri pradėjo veikti nuo liepos 1 d., jiems pasirodė patraukli. Jungdamiesi prie šios kortelės sistemos jie noriai prisijungė prie iniciatyvos taikyti įvairias lojalumo programas būtent daugiavaikėms šeimoms. E.kuponai orientuoti į tą pačią auditoriją. Kodėl dvi ministerijos negalėjo per kalnelį susieiti ir sukurti vieną išbaigtą sistemą? Manau, viena judės pirmyn ir atrodys gana solidžiai, o kita buksuos.

– Eurobarometro apklausos rodo, kad lietuviai visuomet kaip didžiausią problemą akcentuoja didėjančias kainas. Ar iš tiesų būtent tai yra mūsų netenkinančio gyvenimo lygio kaltininkas?

– Požiūrį, mano galva, esame apvertę aukštyn kojomis. Problema yra mažos pajamos. Sakoma, nebijok didelių išlaidų, bijok mažų pajamų. Mes mąstome, kad pajamos yra tai, kas duota, ir žiūrime, ką už jas galima įsigyti, užuot galvoję, ką galime dar padaryti, kad pajamos būtų didesnės. Orientuojame savo pastangas į nelygybės mažinimą, kuo didesnį pajamų vienodinimą, prarasdami tą fokusą, kad pagrindinė bėda yra ne skurdas, o turto, pajamų nebuvimas. Reikėtų stengtis, kad žmonėms būtų sukurtos sąlygos uždirbti daugiau.

Kasdien kalama: kainos, kainos, kainos. Pakalbėkime apie pajamas, apie tavo, kaip žmogaus, kaip verslo, gebėjimą generuoti pridėtinę vertę. Apie tai, ką valstybė gali padaryti, kad kurtųsi vertę kuriančios, o ne biurokratiją pildančios darbo vietos ir žmogus galų gale gautų daugiau pajamų . Pakeitus fokusą, regėjimo kryptį, matysis pusiau pilna, o ne pusiau tuščia stiklinė, dar daugiau – rasis kelių, kaip tą stiklinę užpildyti, o ne ištuštinti per reguliavimus, reikalavimus ar mokesčius.