– Jungtinių Valstijų ir Europos įmonės gamybai iš Kinijos iškelti atgal į savo valstybes artimiausiais metais skirs 1 trln. JAV dolerių. Pagaliau Vakarų pasaulis suvokė, kad sukūrė galingą Kinijos ekonomiką ir net tokios šalys kaip JAV tapo priklausomos nuo jos?

– Amerikiečių prezidentas Donaldas Trumpas labai teisus sakydamas, kad Jungtinėms Valstijos būtina atgauti ekonomines galias. Dabar 70 proc. amerikiečių bendrojo vidaus produkto (BVP) sudaro finansinės, teisinės ir kt. paslaugos. Aišku, kol jie turi monopolinę teisę spausdinti savo dolerius ir jais užteršti visą pasaulį, tol laikosi.

Rimvydas Jasinavičius/Butauto Barausko nuotr.

Jungtinės Valstijos ir Vakarų Europa savo įmones iškėlė į tas šalis, kuriose gerokai pigesnė darbo jėga. Ne tik į Kiniją, bet ir į Pietų Korėją, Malaiziją, Vietnamą. Šios šalys, pasinaudojusios vakarietiškomis technologijomis, sukūrė eksportinę produkciją. Net du trečdalius jos superka ta pati JAV. Susiklostė keista situacija, kad amerikiečiai užsienyje uždirbtą valiutą išleidžia importui. Valstybės prekybos balansas yra neigiamas.

Japonija iki II pasaulinio karo ekonomiškai buvo gana silpna šalis. Pralaimėjus karą jos politikai suformulavo strateginį tikslą – išvystyti pramonę. Buvo sukurta Pramonės ir užsienio prekybos ministerija, kuri turėjo užduotį plėtoti eksportą. Neilgai trukus Japonija tapo antrąją pagal ekonominę galią šalimi pasaulyje. Šiuo modeliu pasinaudojo ir Kinija. Panašiai elgiasi ir Vietnamas, pastaruoju metu tampantis dar vienu labai dideliu pramonės centru.

– Ne be Kinijos pramonės įtakos suklupo tokie gigantai kaip suomių "Nokia", kuri, atrodė, klestės amžinai. Šis pavyzdys rodo, kad jau kyla reali grėsmė ir kitiems pasaulio gigantams? Netyla diskusijos dėl Kinijos pavojaus diegiant 5G technologijas.

– Be abejo. Ne tik telefonų, ryšio priemonių, kompiuterinės technikos pramonei. Kinų gaminiai kokybe jau nenusileidžia, o kai kurie net lenkia vakarietiškus. Ir to viena įmonė negali padaryti, tam turi būti atitinkama valstybės strateginė pagalba.

– Kodėl JAV, ES šalyse nebuvo prognozuojama, kas atsitiks iškėlus gamybą į Aziją? Uždarius gamyklas valstybės ne tik neteko dalies mokesčių. Daugybei darbo netekusių žmonių dar ir socialines išmokas reikėjo skirti. Dalis jų negrįžo į darbo rinką ir niekada nebegrįš.

– Kad taip neatsitiktų turi būti valstybinis strateginis indėlis į ekonomikos vystymąsi. Jei tai paliekama spręsti atskiriems ūkio subjektams, dauguma jų nežiūri į tolimesnę perspektyvą, orientuojasi į greitą pelną. Svarstoma paprastai: šiemet galima daugiau uždirbti iškėlus gamybą į užsienį, tai ir reikia iškelti. Kas bus praėjus 10 ar daugiau metų, mažai kas iš nedidelių įmonių, ne korporacinių, vadovų galvoja. Apie tai turi galvoti strateginės valstybės institucijos.

– Kokia mūsų valstybės strategija, ko mes siekiame?

– Kažkokią strategiją kartkartėmis atnaujindavo Ūkio ministerija, paskui – Ekonomikos, dabar – Ekonomikos ir inovacijų. Bet akivaizdu tai, kad  ši institucija dirbo ir dirba per silpnai.

– Džiaugiamasi, kad daug pinigų mums atsiunčia emigrantai. Ar svetur uždirbti pinigai neiškreipia Lietuvos ekonomikos?

– Be abejo, mitas, kad dykai gauti pinigai gali padėti visuomenei. Atskiriems žmonėms – taip. Ne Lietuvoje uždirbti pinigai nesukūrė čia produkto, todėl mažina bendrą perkamąją galią.

– Kilus koronaviruso pandemijai didžiuliu deficitu tapo net medicininės kaukės, nes jas gamino beveik vien Kinija ir nusprendė šias saugos priemones pasilaikyti sau. Visas pasaulis tapo priklausomas vos ne nuo vienos valstybės?

Anuo metu valstybė pasakė, kad nereikia mums pramonės plėtoti, gyvensime iš paslaugų. Deja, tai nebuvo teisingas kelias.

– Nelankstūs mes. Kokių ypatingų technologijų reikia, kad galėtume pasigaminti elementarių kaukių? Man atrodo, kiekvienas kaimas pas mus tai galėtų padaryti. Tačiau valstybėje tokie dalykai turi būti strateguojami, valdžia turi iš pradžių prisidėti savo investicijomis. Priminsiu, kiek ilgai mindžikuota dėl dezinfekcinio skysčio. Daugybė mūsų įmonių gali jį gaminti, bet Vyriausybė ne iš karto leido.

– Vadybos stoka?

– Vadybos stoka – jau pasekmė. Pirmiausia nėra jokios atsakomybės, nėra valstybės vadovų vertinimo. Už klaidas niekas neatsako. Pažiūrėkime, kiek krizės metu permokėta per viešuosius pirkimus ir už kaukes, ir už skystį, ir už testus.

– Po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje uždaryta daugybė gamyklų. Jūs, būdamas pramonės ministru, šį griovimo procesą matėte iš arti. Kodėl nenorėjome jos pertvarkyti į šiuolaikišką?

– Didžioji mūsų ankstyvosios valstybės ekonominė-politinė klaida buvo ta, kad buvo panaikintas valstybinis pramonės reguliavimas. Todėl pas mus sumažėjo gaminančių įmonių ir darbuotojų. Pramonės ministerijos prižiūrimose įmonėse dirbo daugiau nei pusė milijono žmonių. Netekę darbo vieni emigravo, kitiems teko keisti profesiją.

Valstybė yra kaip didelis namų ūkis. Jei pati pasigamina tik tiek, kiek suvalgo pati, turtėjimo galimybės yra ribotos. Jei dalį parduoda svetimiems, gauna pajamų, iš to gali pagerinti infrastruktūrą, nusipirkti, ko reikia ir t.t. Pagrindinis valstybės valiutos šaltinis yra eksportas. Tačiau pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo nuspręsta persiorientuoti iš pramonės produkcijos eksporto į paslaugų eksportą. Tačiau paslaugas eksportuoti sunkiau, nes tam reikia iš čia svetur vežti darbuotojus, o tada atsiranda papildomų rūpesčių. Todėl pramonės gaminių eksporto potencialas gerokai didesnis.

Galiu pailiustruoti namų ūkio dėsnį pavyzdžiu iš vaikystės. Kai nuvažiuodavau į kaimą pas senelį, sekmadienį eidavome į bažnyčią. Kildavo klausimas, kodėl kai kurie vaikai basi ir varganai apsirengę? Senelis atsakė: perbėk per kaimą ir pasižiūrėk, kaip gyvena. Jei prie namo nėra sodo, nėra daržo, nėra gyvulių – neturi pajamų ir negali apaut, aprengt vaikų. Lygiai tas pat ir valstybėje. Jeigu ji nepagamina, neparduoda daugiau produkcijos nei nuperka, turės neigiamą prekybos balansą.

Lietuvoje iš tų 30 nepriklausomybės metų šis balansas ilgokai buvo neigiamas. Suskaičiavę, kiek lėšų išleidome importuodami žaliavas ar kitas prekes, pamatytume, kad ši suma panaši į mūsų valstybės skolą. Ir ji nuolat didėja daugiausia dėl neigiamo užsienio prekybos balanso. To priežastis – sumažinta pramonės gamyba.

Karantino metu paaiškėjo, kad Lietuvoje daug laiko reikia net paprasčiausioms medicininėms kaukėms pagaminti. (Butauto Barausko nuotr.)

– COVID-19 krizės metu, pasak daugumos ekonomistų, didžiausią nuosmukį Lietuva patyrė dėl stipriai sumažėjusio eksporto. Tai vis dėlto turime pramonę ir gaminame?

– Sovietiniams laikams besibaigiant Lietuvos pramonė sukurdavo maždaug 60 proc. BVP, dabar – beveik 20 proc., t.y. tris kartus mažiau.

Pavyzdžiui, Vokietija, labiausiai išsivysčiusi Vakarų Europos šalis, labai mažai savo pramonės perkėlė į užsienį, daug gamina. Pirmiausia – automobilių, elektros prekių. Visas pasaulis iš jos perka. Todėl Vokietijos ir prekybos balansas teigiamas.

Kai užėmiau pramonės ministro postą, buvome parengę ne vieną programą, kaip pritraukti užsienio investicijas, technologijas ir gaminti vakarietiško lygio produkciją. Kaip čekai, slovakai, vengrai. Derėjausi su korėjiečių "Samsung" Lietuvoje atidaryti bendras įmones ar jos filialus, taip pat ir su keletu Japonijos kompanijų.

Besilankant Pietų Korėjoje "Samsung" vadovai sakė, kad kol kas jie pasaulyje pirmauja tik pagal mikrobangų krosnelių gamybą, tačiau norėtų būti tarp lyderių ir kompiuterių, telefonų gamybos srityje. Jiems Lietuva buvo tinkama investuoti ir statyti gamyklas.

Tačiau anuo metu valstybė pasakė, kad nereikia mums pramonės plėtoti, gyvensime iš paslaugų. Deja, tai nebuvo teisingas kelias.

Tai nulėmė pirmiausia siauri tuometės politinės valdžios interesai. 1990-aisiais, pirmaisiais nepriklausomybės metais, tik Pramonės ministerijai pavaldžios įmonės nepatyrė nuosmukio. Visos kitos stipriai krito. Nepaisant to, man buvo pasakyta, kad aš, kaip ministras, neblogas, bet Lietuvai nereikia pramonės.