Lietuva neišnaudoja galimybės garsinti save kaip gero alaus šalį, kaip tai padarė čekai. Vien verslo pastangų neužtenka, kad lietuvišką alų vertintų visas pasaulis. Tokios nuomonės laikosi "Švyturio-Utenos alaus" vadovas Rolandas Viršilas.

Mūsų šalies aludariai jau didina gamybos apsukas ir tikisi sulaukti kuo šiltesnių orų – karščiai leistų lengviau atsikvėpti po šalį sukausčiusios krizės. Sinoptikų prognozės aktualios ir rinkos lyderiams – ekonomikos sunkmetis supurtė net ir šimtmečius išgyvenusias šalies įmones. "Švyturys-Utenos alus" buvo priverstas sumažinti gamybą, atsisakyti dalies darbuotojų, tačiau neieškojo ramaus užutėkio, kol baigsis ūkio nuosmukis. Įmonė pristatė dviejų rūšių naują alų ir išvežė lietuviškos produkcijos į Šanchajuje vykstančią parodą "Expo 2010".

Apie sunkmetį, baimes, iššūkius ir milijonus, išleidžiamus naujam alui sukurti, kalbėjomės su bendrovės "Švyturys-Utenos alus" generaliniu direktoriumi R.Viršilu.

– Praeiti metai įvardijami kaip sunkiausi Lietuvos ūkio istorijoje. O kokie 2009-ieji buvo "Švyturio-Utenos alui"?

– Vienareikšmiškai tai buvo sudėtingiausi metai mano karjeroje. Kadangi esame greito apyvartumo bendrovė, labai didelę įtaką įmonės veiklai turi vidaus vartojimo smukimas ir nedarbas. Taip pat žaliavų ir energijos išteklių brangimas. Kita vertus, tokios sunkios akimirkos turi ir teigiamų dalykų. Visi ieško, kur suplonėti, kaip efektyvinti veiklą, mažinti sąnaudas. Be to šoko nebūtų ir kai kurių pokyčių, pavyzdžiui, veiklos optimizavimo.

– Kur plonėjo "Švyturys-Utenos alus"?

– Gamyboje taupyti nelabai galime. Atlyginimų irgi nemažinome. Taigi teko ieškoti kitų būdų – optimizuoti tiekimo grandinę. Vilniuje ir Kaune pakeitėme sandėlių veiklą. Vien sostinėje atsisakėme 6 tūkst. kv. m. ploto. Dabar turime tik du pagrindinius sandėlius – po vieną prie gamyklų Klaipėdoje ir Utenoje, o Vilniuje ir Kaune produkcija tik perkraunama iš autotraukinių į mažesnius automobilius. Svarbiausia tų pakeitimų nauda – gerokai sutrumpėjo alaus kelias iki vartotojo, tačiau tuo pat metu teko atleisti dalį darbuotojų. Vietoj 40 ar 50 žmonių, dirbusių minėtuose sandėliuose Vilniuje ir Kaune, dabar liko tik po kokius penkis šešis. Nuo sunkmečio pradžios 2008 m. iš viso atsisakėme beveik trečdalio darbuotojų. Vien 2008 m., kai krizė tik pradėjo rodyti dantis, atleidome 67 darbuotojus, tai yra 10 proc., nes 2008 m. vasarą pas mus dirbo 640 žmonių. Per visus praeitus metus teko atsisakyti dar 18 proc. darbuotojų. Tai buvo labai skausmingas sprendimas, nes išėjo ir ilgus metus įmonėje dirbę asmenys. Bet kiek galėdami stengėmės jiems padėti – mokėjome už persikvalifikavimą įdarbinimo agentūroms už naujo darbo paieškas atleistiesiems.

– O koks dabar yra vidutinis atlyginimas jūsų vadovaujamoje įmonėje?

– 2009 m. vidurkis – 3300 litų neatskaičius mokesčių.

– Ar daug mažiau alaus lietuviai išgeria sunkmečiu?

– Pernai visos šalies alaus rinka, skaičiuojant litrais, sumenko apie 9 proc. Tačiau vertinant įmonių apyvartą – gerokai daugiau, nes gyvenimas nelengvėja ir žmonės renkasi pigesnius produktus. Reikia pripažinti, kad yra nemažai vartotojų, kurie skaičiuoja, už kiek litų galima nugriūti. Be to, alus pastaruoju metu ir šiaip ne toks madingas produktas.

– Gal planuojate dar veržtis diržą?

– Praeitą žiemą dirbome viena pamaina keturias dienas per savaitę, o tarp Kalėdų ir Naujųjų metų stabdėme gamybą. Tačiau dabar, kaip ir praeitą vasarą, dirbame visu pajėgumu – trimis pamainomis penkias dienas per savaitę. Vasarą visada parduodama du tris kartus daugiau alaus nei žiemą. Tačiau rinka jau po truputį nusistovi. Sausį ir vasarį alaus rinka smuko vos 1 proc. Tad jeigu nebus daugiau jokių nesąmonių – akcizų didinimo, mokesčių pakeitimų ar kokių nors naujų politikų sugalvotų draudimų, – manau, viskas bus gerai, gamybos daugiau nestabdysime ir nieko neatleisime.

– Kalbėta, kad taupydami net ruošiatės perkelti gamybą iš Klaipėdos į Uteną. Kaip yra iš tikrųjų?

– Kiekviena mūsų gamykla turi suformavusi savo gamybos tradicijas, turi šiokių tokių išskirtinumų ir technologinių ypatybių. Pavyzdžiui, "Švyturio" darykloje įdiegtas horizontalaus fermentavimo metodas – tai iš dalies lemia ir alaus skonį. Utenos darykla neseniai pasitvirtino "Tuborg Green" gamybos licenciją. Šitą alų gaminsime ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Baltijos, Šiaurės šalims. Tai reiškia, kad tiek Švedijoje, tiek Norvegijoje parduodamas "Tuborg" bus pagamintas Lietuvoje. Taigi mūsų pajėgumas beveik visiškai išnaudotas ir nė vienos gamyklos atsisakyti negalime.

– Anksčiau "Švyturys-Utenos alus" rėmė nemažai sporto ir kultūros renginių, ar sunkmetis nesutrumpino jūsų įmonės remiamų projektų sąrašo?

– Sumos tikrai sumažėjo – gal net apie 30–40 proc. Bet remiamų organizacijų ir renginių sąrašas net pailgėjo. Jame toliau lieka Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė, Operos ir baleto teatras, Tautinis olimpinis komitetas ir kiti. Taip pat pradėjome remti Klaipėdos "Neptūno" krepšininkus ir Utenos "Juventus" komandą.

– Nors krito vartojimas, rinkai pristatote jau antrą naują alaus rūšį. Metų pradžioje atsirado "Švyturio nefiltruotas", o dabar "Tuborg". Ar toks žingsnis per sunkmetį pasiteisino?

– Naujos rūšies alaus kūrimas užtrunka mažiausiai pusmetį ir kainuoja iki milijono litų, o jei skaičiuosime ir reklamos kampaniją – dar maždaug tiek. Apskritai sukurti naują alų yra gana sunku. Šitos dvi rūšys dar neatsipirko. Tačiau negalime stovėti vietoje. Pamenu, kai kūrėme "Ekstra Draught". Su Rinkodaros skyriumi atėjome pas Džuljetą (Džuljeta Armonienė, vyriausioji "Švyturio" aludarė, gamybos vadovė – red. past.) ir pasakėme, kad norime nefiltruoto alaus, tokio kaip bare, tik kad būtų butelyje. Ji sako: "Gerai, bet galios jis savaitę." Taigi net iki lentynų nespėtume jo atvežti. Po kurio laiko atvežiau jai alaus iš Didžiosios Britanijos ir sakau: "Žiūrėk, galioja 10 mėnesių. Tai kodėl jie gali, o mes ne?" Paskui dar kurį laiką pasiginčiję dėl kokybės radome sprendimą. Teko diegti specialius filtrus, kurie galėtų išfiltruoti didžiąją dalį mielių, kad alus butelyje daugiau nerūgtų. Taip pavyko pasiekti trijų mėnesių galiojimo terminą. Kiekvieną kartą sugalvojus ką nors nauja, tenka ieškoti ir naujų sprendimų.

Beje, netrukus vėl ketiname į rinką paleisti naują šviesų alų. Jis bus skirtas tik Klaipėdos kraštui.

– Kodėl tik Klaipėdai?

– "Švyturys" gimė ir augo Klaipėdoje. Tai, matyt, yra savotiška duoklė tam kraštui ir žmonėms. Be to, pajūrio gyventojų skonis visada buvo išskirtinis. Kažkada turėjome tokį švelniai karamelinį alų "Švyturio originalusis". Lietuvoje jis neprigijo, bet Klaipėdoje buvo labai populiarus.

– Kaip tas alus vadinsis?

– To geriau dar nesakysiu, nes parduotuvių lentynose šio alaus atsiras tik po keleto savaičių, tad pavadinimas yra paslaptis. Bet jau turime patvirtinę skonio receptą, prie kurio dirbome nuo praeitos vasaros.

– Kodėl Lietuvoje pradėjote gaminti būtent "Tuborg"?

– Šitas prekės ženklas, kaip ir mūsų bendrovė, priklauso tarptautinei "Carlsberg" grupei. Jis populiarus visoje Europoje, tad net keista, kad iki šiol jo nebuvo Lietuvoje. Tiesa, gauti licenciją virti "Tuborg" nebuvo lengva, nes reikia griežtai laikytis licencijoje nurodytų gamybos sąlygų. Pirmiausia reikia to alaus išvirti, tada iš "Tuborg" gamyklos atvažiuoja specialistai, viską patikrina, paragauja, ir jeigu trys partijos būna vienodo skonio, jie duoda mums licenciją. O kodėl būtent "Tuborg"? Nes norėjome Lietuvos vartotojams pasiūlyti Europoje garsaus alaus. Esame įsitikinę, kad jis ras vietą ir mūsų rinkoje.

– Oficialiai skelbiama, kad alus "Švyturio ekstra" fermentuojamas tik natūraliai, be jokių pagreitinimo būdų ar medžiagų, dirbtinai skatinančių fermentaciją. Ar tai reiškia, kad kitų rūšių alus gaminamas pagreitintai?

– Girdėti visokių spekuliacijų – neva alus daromas iš miltelių ir panašiai. Bet čia – tik mitas. Nė vienas man žinomas alus negaminamas pagreitintai ar naudojant kokias nors chemines medžiagas. Aluje yra tik salyklo, apynių, mielių ir vandens. Tiesiog pasinaudojome "Ekstros" reklamos kampanija tai pasakyti. Didžioji dalis Lietuvos aludarių net pesticidais purkštų ir genetiškai modifikuotų miežių neperka, nors tai ir didina alaus kainą.

– Gal atskleisit, kokia butelio alaus savikaina?

– Alaus gamyba tikrai nėra tokia pelninga, kaip bandoma vaizduoti. Vien akcizo mokestis sudaro apie 20–25 centus galutinės kainos. Mūsų įmonė daugiau pelno gauna iš kitų produktų, kurių gamybos sąnaudos yra daug mažesnės – tai sidras, alkoholiniai kokteiliai, energetiniai gėrimai ir pan. Alaus savikaina yra gana aukšta. Žinia, kad ir prekybininkai užsideda nemažus antkainius. Tačiau viešai to skelbti nenorėčiau.

– Kaip vertinate pareiškimus, kad tikrąsias Lietuvos aludarių tradicijas puoselėja tik nedidelės alaus daryklos Šiaurės Lietuvoje?

– Neįmanoma užsidaryti praeityje ir nepriimti jokių naujovių. Reikia taikytis prie laiko ir rinkos pokyčių. Juk namai šiandien statomi ne vien iš medžio ir nedengiami šiaudais. Sėdėti ant rąsto irgi nebūtina. Geriau iš jo pasidaryti kėdę. Aludarystėje galioja tos pačios taisyklės. Jei nepriimtume naujovių, tektų užsidaryti mažoje stipraus, tamsaus, drumsto alaus gamykloje, nes toks kadaise ir buvo tradicinis lietuviškas alus.

– Ar tiesa, kad ruošiatės į Šanchajuje vykstančią parodą "Expo 2010" pristatyti kinams lietuviško alaus?

– Į Kiniją tikriausiai neskrisiu. Darbų ir čia netrūksta. Tačiau "Švyturys" ne pirmus metus atstovauja lietuviškam alui tokiose parodose. 2005 m. buvome Japonijoje, prieš porą metų – Ispanijoje. Mūsų aludarystės tradicijos senos ir manau, jog Lietuva gali tuo didžiuotis. Labai gaila, kad Lietuva neišnaudoja galimybės garsinti save kaip gero alaus šalį, kaip tai padarė čekai. Vienos įmonės pastangų, nors ir didelių, tikrai neužtenka, kad mūsų alų vertintų visas pasaulis.

– Turbūt nesuklysiu, kad jūs pats geriate alų?

– Taip, tai mėgstamiausias mano laisvalaikio gėrimas.

– O kokį alų labiausiai mėgstate?

– "Švyturio ekstra". Kartais dar geriu "Baltą" ir "Nefiltruotą", priklauso nuo nuotaikos. Bet pats mėgstamiausias – "Ekstra" (šypsosi). Taip buvo dar prieš pradedant dirbti alaus versle. Vykdamas į užsienį visada išbandau tenykštį alų. Manau, daugeliui aludarių, ragaujant naują alų, neretai kyla minčių: o gal ir aš galėčiau ką nors panašaus padaryti.

Iš užsienietiško alaus labai mėgstu "Grimbergen" ir "Hoegaarden". Nemėgstu angliško elio ir amerikietiško alaus – pastarieji, manau, neturi skonio ir "charakterio".

– Alus, skirtingai nei daugumai tautiečių, jums asocijuojasi su darbu. O ką veikiate laisvalaikiu?

– Didysis mano pomėgis yra nardymas. Bandžiau tai daryti net čia, Lietuvoje. Ežeruose vanduo atrodo gana skaidrus, bet panirus į 8 metrų gylį nelabai kas matosi. Todėl nardymas dažniausiai sutampa su tolimų kraštų pažinimu.

– Pramogos danguje, matyt, nepriimtinos, nes jaučiate aukščio baimę?

– Taip, bijau aukščio. Bet kai buvau vaikas, sugebėdavau per save peržengti. Esu kilęs iš Birštono. Buvo laikas, kai prieš draugus pasirodant drąsiu, buvo garbės reikalas užlipti ant krano arba katilinės kamino. Esu tai padaręs, bet būdavo labai baisu. Ypač kai reikėdavo nulipti. Taip pat garbės reikalas būdavo perplaukti Nemuną. Kai nuplauki iki pusės, neretai apima nerimas, kad nesugebėsi nusigauti iki kranto. Tokiais atvejais žmogus pradeda rankomis ir kojomis mosuoti greičiau, o tai dar labiau vargina. Bet Nemunas buvo ne toks baisus kaip kaminai.