Po lietuvišku prekės ženklu slepiasi ne Lietuvos gamintojas, – lietuviškoms bendrovėms neretu atveju labiau apsimoka savo produkciją gaminti svetur iš nelietuviškos žaliavos. Teigiama, kad dėl to nukenčia ne tik mūsų šalies ūkis, bet ir vartotojai.

Agurkai netiko

Turkijos kompanija "Yonca Food industries" gamina lietuviškus "ypatingai mažus, nepjaustytus, saldžiai rūgščius, marinuotus agurkus". Produktai ten gaminami Lietuvos bendrovės "Vesiga" užsakymu.

Kyla klausimas, kuo lietuviškai įmonei neįtiko Lietuvos agurkų augintojai, jei žaliavos prireikė ieškoti net Turkijoje?

"Šita problema seniai yra žinoma, šio klausimo jau net nebekeliame. Jie aiškina, kad mes negalime užauginti konkurencingos žaliavos. Stebina tik tai, kad šios įmonės konkurentams mes kažkodėl sugebame užauginti tinkamų agurkų", – teigė Lietuvos daržovių augintojų asociacijos direktorė Zofija Cironkienė.

Esą labai keista, kodėl vieniems gamintojams žaliava tinka, o kitiems jau nebetinka.

Bendrovės "Vesiga" vadovas Saulius Grinkevičius dienraščiui teigė, kad jam nusibodo atsakinėti į tuos pačius klausimus, esą spauda kažkodėl labai jau domisi tais dalykais.

"Vis dėlto karnišonai Lietuvoje neauga. Todėl mes neturime kito pasirinkimo, tas mūsų produktas yra labai geras. Puiki receptūra, sukurta gera technologija. Galėčiau palyginti, ar svarbu, kur knyga išspausdinta, svarbu, kas joje parašyta", – paaiškino S.Grinkevičius.

Pasak Lietuvos daržovių augintojų asociacijos atstovų, respublikoje mažėja agurkų augintojų, nes tai – sunkus, rankų darbo reikalaujantis verslas. Ir esą sunku konkuruoti su atvežtine produkcija.

Todėl vartotojams patariama, jei jiems tai svarbu, renkantis produktą, atidžiau žiūrėti, kokia yra gaminio kilmės šalis.

Griežta kontrolė

Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko Antano Baužos teigimu, gyvūninės ir negyvūninės kilmės produktai, atgabenami iš ne ES šalių, yra kruopščiai kontroliuojami.

Visi maisto produktai tikrinami pagal nustatytą kontrolės planą. Jie tiriami dėl konservantų, pesticidų ir daugelio kitų dalykų.

"Įstatymai numato tokią galimybę, kad pagal Lietuvos įmonių užsakymą maisto produktai su lietuviškais prekių ženklais gali būti pagaminami kitur. Tačiau turi atitikti ženklinimas, produkto kilmės šalis turi būti aiškiai deklaruojama", – teigė A.Bauža.

Yra sąrašas įvežamų produktų, kuriems taikoma sustiprinta valstybinė kontrolė. Agurkai į tą sąrašą patenka, taip pat – mangai, arbūzai, visos šaldytos uogos, grybai, ankštinės daržovės.

Papildomai tokie produktai tikrinami tuo atveju, jei gaunama vartotojų skundų.

"Neseniai tyrėme konservuotų agurkų ir ananasų siuntą iš Vietnamo dėl pesticidų ir saldiklių. Kadangi jie buvo supakuoti į metalinius indelius, taip pat tyrėme, ar šiuose maisto produktuose nėra alavo. Laboratorinių tyrimų duomenys reikalavimus atitiko", – teigė A.Bauža.

Klaipėdos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektorė Reda Lukoševičiūtė sakė, kad nuo šių metų pradžios į Lietuvą iš Vietnamo, Indijos ir Turkijos yra įvežta 290 tonų konservuotų agurkų.

Vien Klaipėdos sandėliuose buvo iškrauta 40 tonų šių produktų. Maisto ir veterinarijos tarnybos patikrina 10 proc. visų į Lietuvą įvežamų konservuotų gaminių.

Česnakų kontrabanda iš Kinijos

Lietuvos daržovių augintojai nebegali konkuruoti ir su česnakų augintojais iš Kinijos. Ne vien su tais, kurie oficialiai pasiekia Lietuvos rinką, bet ir su kontrabandiniais.

"Ne tik Lietuva, bet visos ES šalys kenčia nuo kiniškų česnakų antplūdžio. Ko gero, didžiausių nuostolių patiria ispanai. Lietuvoje česnakams augti sąlygos ne tokios palankios, kad juos būtų galima užauginti už tokią savikainą, už kokią užaugina kinų žemdirbiai", – tikino Z.Cironkienė.

Briuselyje Europos Parlamente yra sukurtas specialus padalinys, kurio užduotis yra ištirti kiniškų česnakų kontrabandos kiekius į ES šalis ir užkirsti tuos kelius.

Pirkėjai prekybos centruose jau seniai neberanda lietuviškų česnakų ir svogūnų. Esą jie savo skoniu neįprasti, yra saldesni nei užauginti Lietuvoje, greičiau sugenda. Netgi lietuviškas morkas prekybos centruose ima išstumti atvežtinės. Nesvarbu, kad vartotojams jų skonis nelabai priimtinas, bet nebėra iš ko rinktis.

"Juk lietuviškų morkų skonis skiriasi nuo užaugintų Izraelyje durpių sluoksnyje, paklotame dykumoje. Vis dėlto, Lietuvoje klimatas morkoms auginti yra tinkamas. Ir perspektyvą ateityje turės tos kultūros, kurios čia gali augti", – mano Z.Cironkienė.

Anksčiau Lietuvoje buvo masiškai auginami žiediniai kopūstai, šiandien juos prekybos centruose jau išstūmė lenkiški. Ši kultūra esą buvo reikli ir Lietuvos ūkininkai liovėsi juos auginti. Nepakėlė konkurencijos.

Teigiama, kad dauguma jų nueina lengviausiu keliu, iš viso atsisako daržininkystės ir ima auginti grūdines kultūras.

Nukenčia vartotojai

Lietuvos daržovių augintojų perspektyva liūdnoka. Atsižvelgiant į augančią emigraciją ir į tai, jog tiems, kurie lieka Lietuvoje, rankinis darbas žemės ūkyje nepatrauklus, spėjama, kad gali pritrūkti ir darbo jėgos.

"Reikia daryti tą žemės ūkį patrauklesnį, daugiau automatizuoti ir mechanizuoti. Tačiau dirbti sudėtinga technika reikia kvalifikuotų specialistų. Kai ūkininkas tokį suranda, iš tikrųjų labai brangina ir suteikia ne prastesnes sąlygas nei užsienyje", – neabejoja Z.Cironkienė.

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos vadovė įsitikinusi, kad šioje konkurencinėje kovoje daržovių rinkoje labiausiai nukenčia vartotojas. Besitraukiant iš rinkos Lietuvos daržovių augintojams, žemės ūkio produktų kaina tampa per didelė.

"Kai rinka tampa priklausoma tik nuo importuotos produkcijos, kaina kyla. Nes prekybos tinkluose nebelieka konkurentų – vietinių augintojų produkcijos. Nuo to labiausiai nukenčia vartotojas", – teigė Z.Cironkienė.

Komentaras
Raimundas Vaitiekūnas
Rinkodaros specialistas

Gana dažnas reiškinys, kai lietuviška įmonė su savo prekės ženklu užsako pagaminti produkciją užsienyje. Pavyzdžiui, viena stambi mūsų šalies pieno produktų bendrovė savo sūrius gamina Olandijoje iš olandų ūkininkų pateiktos žaliavos. Ant prekės etiketės – olandiškos, kilmės šalis nurodoma Olandija, nors įmonė – Lietuvos. Taigi šiuo atveju ir mes nežinome, ką valgome. Mūsų parduotuvėse jau prekiaujama pieno produktais su rusiškomis etiketėmis, kurių gamintojai – Lietuvos bendrovės, tačiau tai nereiškia, kad patys produktai pagaminti pas mus. Paradoksalu, bet mūsų įstatymų bazė tokia, kad Lietuvoje beveik nieko nebeapsimoka gaminti, bet pigiau yra atsivežti. Silpniausia vieta šitoje ekonominėje grandinėje – kooperatinis judėjimas, bet jis yra įstatymais užsmaugtas ir apie jį niekas nieko nekalba. Kooperatinis judėjimas labai populiarus Čekijoje, Italijoje, jis duoda labai didelę naudą, nes sujungia smulkius gamintojus į kooperatyvą, kuris atstovauja jų interesams rinkoje. Lietuvoje situacija kitokia, kooperatinis judėjimas beveik neegzistuoja. Stambiems rinkos žaidėjams labiau apsimoka žemės ūkio produktus vežti iš užsienio nei supirkti iš vietos gamintojų, nes yra Europa, yra Lenkija, atveš, jeigu reikės. Iš esmės nyksta mūsų žemės ūkis, bent jau tokia šiuo metu valstybės politika.