„Lietuvos bitininkai, skirtingai nei Europos, susiduria su tuo, kad yra nemažai tų bitininkų, mes surenkame medaus daugiau, bet Lietuvoje yra pakankamai nedidelis vartojimas ir į Lietuvą plūsta nekokybiški ir padirbti produktai iš trečiųjų šalių“, – trečiadienį Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdyje kalbėjo J. Olekas.

„Europos Komisija padarė tyrimą 46 proc. buvo konstatuota įvežtinio medaus, kad jis turi padirbimo rodiklių“, – tikino jis.

Politikui antrino žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško Ūkio Kokybė“ vadovas Mindaugas Maciulevičius, kuris pabrėžė, jog valstybė turėtų būti suinteresuota atskirti natūralų medų nuo padirbtų medaus produktų, visuomenės sveikatos tikslais.

„Galų gale, turime labai aiškiai pasakyti, kad prioritetas meduje mums yra iš sveikatos pusės, nes žmonės naudoja jį ir sveikatinimo prasme. O tame įvežtiniame meduje nėra nei sveikatos, nei kažkokio kito gėrio“, – pažymėjo jis.

J. Olekas iškėlė klausimą dėl medaus produktų kontrolės ir vartojimo populiarinimo priemonių. Jo teigimu, svarbu ne tik suvaldyti įvežamo medaus kokybę, bet ir skatinti gyventojus rinktis lietuvišką medų.

Tame įvežtiniame meduje nėra nei sveikatos, nei kažkokio kito gėrio.

„Mes turime tą paramą, kuri ateina dalinai iš Europos ir nacionaliniu mastu, kuri yra skiriama ir dalį jos būtų galima nukreipti į bičių produktų vartojimo populiarinimą, papildomą kontrolę, kuri užtikrintų kokybę“, – siūlė socialdemokratas.

Tuo tarpu Žemės ūkio ministerijos atstovas Saulius Jasius patikino, kad priemonės šiam klausimui spręsti neužilgo bus parengtos – žadama įteisinti Europos Sąjungos direktyvą, numatančią papildomas medaus kokybės užtikrinimo priemones.

„Daug kas išsispręstų, jeigu kalbame apie medaus kokybės užtikrinimą ir garantavimą. Mes kaip ministerija esame parengę teisės aktus, kurie reikalingi būtų perkeliami direktyvos perkėlimui“, – nurodė S. Jasius.

Europos sąjungos teisės aktai apibrėžia, kad medus – natūrali bičių gaminama medžiaga. Į jį neturi būti pridėta jokių sudedamųjų dalių.

Tačiau, kaip informuoja Europos Komisija, susiduriama su medaus padirbinėjimu, kai į jį primaišoma medžiagų, pavyzdžiui, cukraus arba vandens. Medaus kiekiui padidinti naudojami nebrangūs cukraus sirupai, tačiau net ir taikant sudėtingus analizės metodus tebėra sudėtinga veiksmingai juos nustatyti.

Kadangi medus, pagamintas laikantis nustatytų gamybos metodų kainuoja brangiau, sukčiautojai, norėdami padidinti pelną, neretai nurodo neteisingą įprasto medaus kilmės vietą. Siekiant apeiti tarifų taisykles, taip pat gali būti klastojama geografinės kilmės deklaracija.

Be to, imamasi kitos su sudėtimi arba ženklinimu susijusios nesąžiningos praktikos, pavyzdžiui, pavadinimas „medus“ gali būti neteisėtai suteikiamas produktui, kurį iš dalies arba visą sudaro žemesnės kokybės produktai.