Investicijai ar gyvenimui?

Nors nuo Rusijos invazijos Ukrainoje pradžios jau praėjo metai, reguliariai atliekamos nuomonės apklausos rodo, kad Lietuvos gyventojai vis dar baiminasi įvairių ekonominių šokų, o tai neaplenkia ir paskolų temos.

„Swedbank“ ekonomisto Vytenio Šimkaus tokia reakcija nestebina, nes ekonominis neapibrėžtumas iš tiesų dar nepasitraukė. Vis dėlto, pasak eksperto, nuotaikos šiuo metu keičiasi gana greitai. „Jeigu stebėtume oficialias vartotojų nuomonių apklausas, kurias kas mėnesį atlieka Valstybės duomenų agentūra, matytume, kad vartotojų lūkesčių dugnas tikriausiai buvo pasiektas rudenį, kai buvo aukščiausios elektros energijos kainos. Koreliacija tarp gyventojų nuotaikų ir jų perkamosios galios yra gana didelė‘‘, – sako jis.

Lietuvoje fiksuotosios palūkanos nebuvo populiarios, nes jos ilgą laiką buvo daug didesnės negu kintamosios palūkanos.

„Dabar nuotaikos pasitaisė, optimizmas šiek tiek grįžo – pagerėjo energetikos situacija ir didžiausi nuogąstavimai dėl žiemos irgi neišsipildė“, – tęsia ekspertas.

Pasak jo, palūkanos dėl funkcinės bankų kovos su infliacija vis dar auga ir augs iki metų vidurio, todėl makroekonominėje aplinkoje tikrai yra nežinomųjų, bet, žvelgiant į platesnį paveikslą, situacija yra gana stabili: „Nedarbo lygis yra gana mažas, bent jau nominalūs atlyginimai, pradiniais duomenimis, metų pradžioje vis dar augo gana sparčiai; perkamoji galia pernai sumažėjo gana stipriai, bet šiemet taip kristi nebeturėtų ir galbūt antroje metų pusėje net padidės.“

Tiems, kurie šiuo metu svarsto apie paskolas, V. Šimkus rekomenduoja įvertinti savo galimybes, galbūt neimti maksimalios paskolos, pasilikti finansinių išteklių galimiems svyravimams, nenumatytoms išlaidoms. „Matome, kad šiek tiek sumažėjo gyventojų susidomėjimas paskolomis, o tai yra natūralu padidėjus būsto kainoms ir palūkanoms. Daliai gyventojų gal ir atrodo prastas laikas ar jiems tiesiog pasidaro per brangu, nors kolegos sako, kad sausį susidomėjimas paskolomis vėl šiek tiek padidėjo“, – teigia ekonomistas.

Jis primena, kad turimų paskolų administravimas neturėtų viršyti 40 proc. asmens ar namų ūkio mėnesinių pajamų. „Saikingo skolinimo nuostatos turėtų užkirsti kelią tam, kad paskolos pasidarytų nepakeliamos, bet aišku, kad tai priklauso nuo kiekvieno namų ūkio biudžeto tvarkymo: kokias santaupas jis turi, kokie yra jo vartojimo įpročiai“, – sako ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas.

Lietuvoje gyventojai daugiausia skolinasi būstui, todėl dabartinėje situacijoje derėtų atskirti, ar būstas perkamas turint tikslą jame gyventi, ar kaip investicija. „Kai gyventojai būstą perka sau, jie pasimatuoja, ar geriau nuomotis, ar pirkti, nes dėl padidėjusių palūkanų abiejų kaina  panaši. Labiau paveiktas yra investicinis segmentas, kuris jau buvo pradėjęs populiarėti, tai yra įsigyti antrą būstą ir jį skirti ilgalaikei ar trumpalaikei nuomai. Padidėjus palūkanoms, šita investicija, ko gero, yra mažiau patraukli“, – vertina V. Šimkus.

Palūkanų peripetijos

Dėl šiuo metu sugriežtėjusios Europos Centrinio Banko (ECB) pozicijos rinkose tikimasi, kad palūkanos vasarą gali pasiekti 3,75 proc. lygį. Yra įvairių tarpbankinių palūkanų normų, tačiau EURIBOR (Europos tarpbankinės rinkos palūkanų norma, angl. European Interbank Offered Rate) – viena iš populiariausių.

„Pavyzdžiui, EONIA ir ESTER yra vadinamosios vienos nakties kainos, kai skolinamasi labai trumpam laikotarpiui ir paprastai naudojamos tarp finansinių institucijų, nes gyventojai tokiam trumpam laikui nesiskolina. EURIBOR palūkanų norma taip pat būna skirtingos trukmės, nuo savaitės iki metų, bet Lietuvoje populiariausias yra šešių mėnesių variantas“, – aiškina ekonomistas.

Pasak jo, EURIBOR rodiklis atspindi trumpalaikio finansavimo kainą ir naudojamas kaip tarptautinis palyginamasis indeksas, kurio skaičiavimai ir metodologija yra griežtai prižiūrimi, be to, neseniai buvo reformuoti.

„Tai yra pinigų kaina, kurią bankai trumpam laikui sutinka skolinti vieni kitiems be užstato. ECB nustato bazines palūkanų normas, už kiek bankai gali pasiskolinti iš ECB ir už kiek gali padėti į ECB. Tai veikia kaip atskaitos taškas visoms kitoms palūkanoms rinkoje ir, kai ECB kelia bazinę palūkanų kainą, visos kitos palūkanos irgi perskaičiuojamos. Paskolų sutartyse paskolos kaina susideda iš EURIBOR kintamos dalies ir banko maržos, kuri yra nekintama dalis. Kintama dalis peržiūrima pagal sutartyje nustatytą tvarką, kas tam tikrą laiką ji yra atnaujinama“, – aiškina ekspertas.

Ekonomistas priduria, kad EURIBOR ne visai idealiai koreliuoja su ECB keliamomis palūkanų normomis: jis šiek tiek anksčiau pakyla, nes bando nuspėti ECB žingsnius. „Jei turime šešių mėnesių trukmės EURIBOR, rinkose jau būna apskaičiuota, kokie, manoma, bus ECB veiksmai per ateinančius šešis mėnesius. EURIBOR pikas bus šiek tiek anksčiau, negu ECB priims sprendimus“, – dėsto V. Šimkus.

Scenarijus: V. Šim­kus sa­ko, kad di­des­nis ban­kų ap­mo­kes­ti­ni­mas ga­li su­ma­žin­ti jų ka­pi­ta­lo ba­zę, o tai atei­ty­je ga­li pa­veik­ti fi­nan­sa­vimo ap­lin­ką Lie­tu­vo­je. / „Swed­bank“ nuo­tr.

Pasak jo, Lietuvoje bankai turi užtektinai likvidumo, praktiškai iš ECB nesiskolinama, tačiau jame laikomi pinigai. „Tai, kad bankai skolina indėlius, yra mitas – bankai neskolina indėlių, bankai sukuria pinigus, išduodami paskolas. Tačiau bankams reikia turėti rezervų, kad jie galėtų atsiskaityti su kitomis institucijomis, nes tarp bankų ir šalių sienų visada cirkuliuoja dideli pinigų srautai. Bankams reikalingi indėliai rezervams, kad visi, norintys savo pinigų, galėtų bet kada juos pasiimti“, – teigia V. Šimkus.

„Nėra taip, kad mums reikia prisiskolinti tam, kad galėtume išduoti paskolas, bet mūsų sutartyse yra nurodyta, kad palūkanos yra indeksuojamos su EURIBOR, nes, jeigu reikėtų pritraukti naują likvidumą, bankui tektų mokėti rinkos kainą“, – kodėl tiek Lietuvos, tiek daugybės kitų Europos šalių bankai remiasi būtent šiuo rodikliu, aiškina jis.

Fiksuotos ar kintamosios?

Šiandien Lietuvoje kylančiomis paskolų palūkanomis pasipiktinę gyventojai gręžiasi į kitų šalių praktiką, kelia klausimą, ar nebūtų geriau, jei Lietuvoje vyrautų fiksuotosios palūkanos, o ne kintamosios. Pasak V. Šimkaus, tiek fiksuotosios, tiek kintamosios palūkanos turi savų pliusų ir minusų.

„Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose dominuoja fiksuotosios, bet tai irgi sukelia daug ginčų, nes dabar, pavyzdžiui, fiksuoti 7 proc. 30-čiai metų, – kažin ar kas nors norėtų sudaryti tokį sandorį, todėl niekas šiuo metu nesiskolina. Kitose šalyse fiksavimas laiko atžvilgiu skiriasi. Lietuvoje toks variantas nebuvo populiarus, nes jis ilgą laiką buvo daug brangesnis negu kintamosios palūkanos“, – aiškina ekonomistas.

„Kalbant apie fiksavimą, reikia pasakyti: nėra taip, kad galėčiau užsifiksuoti ties nuliu, nes žiūrima į tai, kokie yra rinkų lūkesčiai palūkanų normoms, pavyzdžiui, penkerių metų laikotarpiui, – sako jis. – Dabar, kai rinkose turime didelį kintamumą, retrospektyviai žiūrint, fiksuotosios palūkanų normos atrodo labai patraukliai.“

Jeigu rinkų lūkesčiai yra tinkami, bent jau teoriškai, kintamosios ir fiksuotosios palūkanos ilgainiui turėtų susilyginti. „Tik fiksuotosios apdraudžia nuo svyravimų, dažniausiai sutinkame mokėti brangiau, bet sutaupyti ypatingais laikais, kai būna dideli palūkanų normos judėjimai. Dažniausiai visi fiksavimai vidutiniškai būna brangesni, bet tarsi savyje turi tam tikrą draudimą. Tą patį galima pasakyti apie elektros kainos fiksavimą, kaip ir bet kokį kitą – dažniausiai fiksuota kaina būna šiek tiek didesnė“, – detalizuoja V. Šimkus.

„Kintamosios palūkanos ilgą laiką buvo patrauklios, be to, ir rinkos struktūra šitame regione ilgainiui susiformavo būtent tokia. Galbūt ji keisis, keičiantis klientų poreikiui tokiems finansiniams produktams“, – nuspėti bando ekonomistas.

ECB duomenimis, gruodžio mėnesį vidutinės naujų būsto paskolų palūkanų normos euro zonoje siekė 2,95 proc. Žemiausios naujų būsto paskolų palūkanų normos pastebėtos Maltoje (1,98 proc.), aukščiausios užfiksuotos Baltijos šalyse: Lietuvoje praėjusių metų pabaigoje siekė 4,42 proc., Estijoje – 4,44 proc., o Latvijoje – 4,65 proc.

Didesnio apmokestinimo dilema

Galima daryti prielaidą, kad atsargiau į paskolas šiuo metu žiūrintys lietuviai daugiau koncentruojasi į savo santaupų palaikymą. V. Šimkus sako, kad taupymas – sudėtingas klausimas. Ekonomistas pastebi, kad, nors šiandien gyventojų santaupų lygis yra gana didelis, padidėjusios elektros energijos sąskaitos šiek tiek jį sumažino.

Lietuvos bankas (LB) mano, kad būtų tikslinga sukurti saugią taupymo alternatyvą, kad gyventojai galėtų skolinti valstybei. LB skaičiavimu, tai galėtų prisidėti prie bankų sektoriaus perteklinio likvidumo mažinimo ir skatintų bankus didinti indėlių palūkanas.

Tai, kad bankai skolina indėlius, yra mitas – bankai neskolina indėlių, bankai sukuria pinigus, išduodami paskolas.

Šią idėją V. Šimkus vertina teigiamai, pasak jo, gyventojams investuoti į įvairesnes finansines priemones sveika. „Jei žmonės turi laisvų lėšų, valstybinės obligacijos yra gana saugi finansinė priemonė, ypač jei jos laikomos iki išpirkimo datos, nėra rizikos patirti kokių nors kapitalo nuostolių. Kartais finansinių priemonių reguliavimo priemonės gyventojams yra sunkiai prieinamos, galbūt reikėtų padidinti jų prieinamumą“, – sako jis ir priduria, kad tai taip pat yra gera priemonė, padedanti apsaugoti pajamas nuo infliacijos.

Prognozuojant, kad Lietuvos bankai šiemet galėtų gauti milijardinį pelną, visai neseniai dalis socialdemokratų prakalbo apie siūlymą didinti bankų apmokestinimą iki 30 proc. Dabar šis tarifas siekia 20 proc. V. Šimkus atviras – kaip banko atstovui jam sunku išlikti nešališkam, tačiau jis pabrėžia, kad čia nereikėtų painioti dviejų dalykų: banko likvidumo ir jo kapitalo.

Būtent likvidumo didesnis apmokestinimas esą iš esmės nepaveiktų – galbūt tik šiek tiek. „Banko kapitalas yra banko nepaskirstytas pelnas. Bankai yra apriboti tuo, kad gali didinti savo balansą, tai yra skolinti, tik turėdami tam tikrus kapitalo rodiklius – turi būti sukaupę užtektinai daug nepaskirstyto pelno. Dažnai kai kurios visuomenės grupės nepatenkintos, kad bankai nepakankamai skolina, tačiau skolinti negali nepelningi bankai, nes jie yra apriboti“, – aiškina jis.

„Kalbant iš bankinės sistemos mechanikos ir reguliacinės aplinkos perspektyvos, yra rizika, kad papildomais mokesčiais sumažinus kapitalo bazę, tai ateityje gali paveikti finansavimo aplinką Lietuvoje“, – tęsia V. Šimkus.

Kalbant apie indėlius, skaičiuojama, kad jų grąža Lietuvoje pernai augo apie 0,4 proc. Numatoma, kad, kylant palūkanų normoms, turėtų toliau augti ir indėlių grąža. Pasak ekonomisto, perteklinis bankų likvidumas tikriausiai ir buvo pagrindinis faktorius, lėmęs, kad pastaraisiais metais bankams iš esmės skolinančius indėlininkus pasiekdavo tik kukli grąža.

Kiekvienas bankas pagal savo likvidumo poreikius nustato indėlių kainą, kiek jis norėtų jų pritraukti ir išlaikyti savo indėlių bazę. V. Šimkaus teigimu, istoriškai indėlių palūkanos kildavo iki beveik analogiško bazinių palūkanų normų lygio, tik šiek tiek vėluodamos. „Šįkart procesas yra šiek tiek lėtesnis, galbūt dėl to, kad daugelis bankų turi perteklinį likvidumą ir nėra labai suinteresuoti kovoti dėl išteklių. Kuo daugiau likvidumo, tuo mažesnės palūkanos“, – teigia ekspertas, tuo pat metu prognozuodamas, kad veikiausiai palūkanos už indėlius artės prie ECB keliamų palūkanų normų, tik galbūt vėluodamos.