Vietoj dalies algos – kibiras

Metalo pramonės Kaune pradžia – XIX a. Šančiuose ir Karmelituose įsteigtos įmonės, tiesiogiai ar netiesiogiai lėmusios ir tarpukario Kauno metalo pramonės raidą. 1879 m. tuo metu Kauno priemiestyje Šančiuose buvo įsteigtas brolių Smidtų vinių fabrikas, kuris nuo 1892 m. veikė kaip vinių, vielos ir geležies dirbinių fabrikas "Vestfalia" (broliai Georgas, Ludvigas ir Wilhelmas Smidtai buvo vokiečiai, metalo ir mašinų gamybos pramonininkai iš Reino krašto, 1879 m. vienas jų – Wilhelmas – atvyko į Kauną).

Tarpukariu buvusio brolių Smidtų metalo fabriko teritorijoje įsikūrė daug įmonių, daugiausia tekstilės ("Audimas", "Cotton", "Delkla", "Diana" "Nerilit", "Pluoštas", "Tangora", "Union Standart", "Vatolit", "Vebevid"), bet veikė ir metalo fabriko akcinė bendrovė. Fabriką 1922 m. nusipirko broliai Jonas ir Juozas Vailokaičiai – pavadino jį "Metalu". Jonas Vailokaitis kurį laiką net gyveno name fabriko teritorijoje.

"Metalo" fabriko akcinė bendrovė tarpukariu veikė kaip brolių Vailokaičių Ūkio banko fabrikas. Tai, kad jo veikimą finansavo Ūkio bankas, matėsi iš žymėjimo Ū/B fabriko produkcijoje. Šis žymėjimas turėjo ir kitą tikslą – apsaugoti fabriko produkciją nuo jos padirbinėjimų.

Lemiamą vaidmenį įmonėje vaidino broliai Vailokaičiai, tačiau į įmonės valdymą buvo įtraukta ir daugiau asmenų. 1931 m. Prekybos registre, be Vailokaičių, į valdybą įtrauktas ir Pranas Gribulis – kartu su Pranu Hiksa jiedu buvo įmonės prokuristai (specialūs įgaliotiniai – red. past.)

Jau 1923 m. fabrikas turėjo dvylika skyrių ir 89 pastatus, išsidėsčiusius didžiulėje teritorijoje prie A.Juozapavičiaus pr., Skuodo, Drobės, Sandėlių, L.Ivinskio g. (dabar prie A.Juozapavičiaus pr. 82). Fabriko teritorijoje veikė kino teatras "Iliuzija" (1923–1925 m.), o nuo 1927 m. – kino teatras "Saturn" (veikęs vietoj "Iliuzijos" kitame pastate, šalia). Fabrikas gamino tiek stambias ūkio mašinas, tiek smulkius metalo dirbinius (spynas, vinis, žąslus ir kt.). Nuo 1930 m. pradėjo cinkuotų kibirų gamybą, kuriais vietoj dalies atlyginimo apdovanojo ir savo darbininkus.

Fabriko metalo dirbiniai ypač gerai įvertinti 1930 m. žemės ūkio ir pramonės parodoje. "Metalo" produkcija patenkino Lietuvos rinkos poreikius ir tik maža jos dalis buvo skirta esportuoti į Latviją, Suomiją ir Rusiją. Sovietiniu laiku vietoj "Metalo" veikė K.Greifenbergerio santechnikos dirbinių gamykla, labai teršusi aplinką rudomis dulkėmis ir ne mažiau žala aplinkai pasižymėjusi pabėgių mirkymo gamykla.

Rasta vietos ir kultūrai

Kitos senosios metalo pramonės įmonės buvo sukoncentruotos teritorijoje palei dabartinį Vytauto prospektą. 1862 m. maždaug dabartinės autobusų stoties teritorijoje įsikūrė metalo fabrikas "Minerva" (išlikusi fabriko kontora, projektuota rusų architekto Nikolajaus Andrejevo (1894 m.), tarpukariu pritaikyta autobusų stočiai (dabar autobusų stoties senasis pastatas Vytauto pr. 24). 1864 m. fabriką nupirko Mikalojus Pranciškus Rekoša.

1869 m. teritorijoje tarp Vytauto prospekto, Krėvos ir Totorių gatvių buvo įsteigtas S.Abromavičiaus metalo fabrikas "Mars", o 1867 m. Karmelituose – Dovydo Šereševskio vinių fabrikas (jį 1870 m. išsipirkus Jokūbui Glezeriui, pavadintas "Vulkanu"). "Minerva", "Mars" ir "Vulkanas" tarpukariu nebeveikė.

Vienas senųjų metalo fabrikų, veikęs ir 1918–1940 m., buvo brolių Tilmansų metalo fabrikas, įsteigtas 1879 m., jiems nusipirkus buvusį Dovydo Šereševskio vinių fabriką "Vulkanas". Jo steigėjais buvo Richardas ir Kurtas Tilmansai, Germanas Michelsonas, Aleksandras Kaminskas ir inžinierius iš Vokietijos O.Legleras.

Fabrikas užėmė didelę teritoriją prie Kaunakiemio ir Griunvaldo gatvių. Dalį savo turėto sklypo Griunvaldo, Smėlio gatvėse Tilmansai vėliau išnuomojo kitoms įmonėms: "Kauno audiniams" (1930 m.), tabako fabrikui "Kontinental" ir kt.

Prie fabriko veikė kultūros klubas (dabar Kaunakiemio g. 9), kuriame vyko teatro vaidinimai, Valstybės teatro remonto metu 1923–1924 m. jame buvo net atliekama garsioji naujametė "Traviata". Klube taip pat buvo demonstruojami kino filmai nereguliariai veikusiuose kino teatruose įvairiais pavadinimais (Tilmanso salės, Vlado Molčanovo kino teatruose "Dailė", "Dailės teatras", M.Garmienės-Jansonienės kino teatre "Vaidila"). Sovietiniais metais klubo patalpose veikė darbininkų kultūros klubas "Pergalė" su kino sale (dabar iš pastato beveik nieko neliko).

Tilmanso fabrikas garsėjo dideliu asortimentu varžtų, sraigtų, vinių. Taip pat gamino plūgus, noragus, vielą, aliumininius ir emaliuotus indus. Iš fabriko pastatų išlikę Marteno krosnių pastatas (Karo ligoninės g. 31) ir fabriko kontora, butaforiškai įjungta į "Akropolio" kompleksą, kuriame yra ir daugiau restauruotų detalių iš tarpukariu veikusių fabrikų.

Liftai ir radiatoriai

Teritorijoje, kur cariniu laikotarpiu veikė metalo fabrikas "Mars", tarpukariu buvo įsteigtas mašinų fabrikas ir sandėlis akcinės bendrovės "Nemunas", buvęs Vytauto pr. 26 (pastatai neišlikę, buvo prie dabartinių Vytauto pr. 52–56). Šios bendrovės steigėjais buvo Jonas Smilgevičius, Andrius Vosylius, Mykolas Gustaitis, Vilius Gaigalaitis ir Jonas Kaunas. Į fabriko valdybą kartu su J.Smilgevičiumi bei A.Vosyliumi buvo įtrauktas ir Šabsi Šuvalas.

"Nemunas" šioje vietoje veikė 1920–1933 m. Šioje bendrovėje buvo gaminama žemės ūkio įrankiai ir mašinos, malūnų, lentpjūvių, aliejinių, verpyklų įranga, vilnai karšti mašinos, lokomobiliai, varikliai, įvairūs ketaus ir vario liejiniai, centrinio šildymo, vandentiekio ir kanalizacijos įranga.

Nuo 1934 m. prekybos ir pramonės akcinė bendrovė "Nemunas" pakeitė veiklos profilį ir išsikėlė į M.Daukšos g. 9A (dabar M.Daukšos g. 25), o jos vietoje, maždaug "Nemuno" teritorijoje, Vytauto pr. 26B pradėjo veikti akcinės bendrovės "Nėris" fabrikas. Jo steigėjais buvo prekybos ir pramonės akcinė bendrovė "Nemunas" (tikriausiai tik formaliai, nes "Nėris" labai greitai nuo bendrovės "Nemunas" veiklos ir mokesčių atsiribojo), J.Smilgevičius, A.Vosylius ir iš Klaipėdos krašto atsikėlę Samuelis bei Maksas Gamzos, perėję į "Nėrį" su savo firma.

Bendrovė "Nėris" šalia įprastos "Nemuno" fabrikui produkcijos pasižymėjo kokybiškais centrinio šildymo radiatoriais, katilais, gamino kabinas liftams. Paklausą turėjo "Nėries" gaminamos pasagos, kauptukai. "Nėries" firminis ženklas su varžtu ir raidėmis AB/N liudijo, kad varžtų rinkoje bendrovė konkuravo su Tilmansų metalo fabriku.

Užkliuvo tarša

Bendrovės "Nemunas" ir "Nėris", augant miestui, pateko į jo centro rekreacinę zoną, todėl daug kartų užkliuvo dėl aplinkos taršos, keliamo triukšmo bei medinių, apgriuvusių pastatų neestetiškumo. Reaguodamos į gyventojų skundus įvairios komisijos buvo pateikusios rekomendacijų tiek "Nemuno", tiek "Nėries" sanitarinei-higieninei ir aplinkos taršos būklei gerinti.

Rekomendacijose buvo nurodytos tiek skubios priemonės taršai mažinti, tiek reikalavimas netolimoje ateityje visiškai iškelti įmonę į pramonės teritoriją. Tačiau į reikalavimą iškelti fabriką nebuvo atsižvelgta. Paaukštinus kaminus, nugriovus kelis menkaverčius pastatus, kitomis priemonėmis šiek tiek sumažinus kenksmingų dujų taršą "Nėris" toliau veikė (archyviniai dokumentai liudija apie įmonės veikimą 1942 m. ir vėliau).

Gyventojai nebuvo patenkinti ir mechaninės audyklos bei metalo perdirbimo akcinės bendrovės "Livėla" kaimynyste. Tačiau ši buvo įsikūrusi mažiau apgyvendintame ir skurdesniame Jonavos gatvės rajone, tuo metu Jonavos g. 78 (dabar naujas pastatas ant senojo liekanų Jonavos g. 62PE už "Senukų" prekybos centro ir bendrovės "Elstila"). Šio fabriko steigėjai buvo Izaokas ir Jokūbas Finkelšteinai, Izraelis Lichtenšteinas, Solomonas Rozenbliumas bei inž. Aleksandras Veintraubas. 1926 m. fabrikas buvo trumpam įsikūręs "Metalo" fabriko teritorijoje Šančiuose, iš šio fabriko išsinuomotame pastate, o nuo 1927 iki 1940 m. veikė Jonavos g. 78.

Didžiausią paklausą turėjo šio fabriko gaminami cinkuoti vieliniai tinklai įvairiems aptvarams. Gamino ir cinkuotą spygliuotą vielą, vielines spyruokles, vinis, įvairias metalo konstrukcijas, dirbinius iš skardos (keptuves, kastuvus, kastuvėlius), kirvius, noragus, kūjelius dalgiams plakti ir kita. "Livėlos" gaminama produkcija buvo įvertinta VII žemės ūkio ir pramonės parodos aukso medaliu.

Kaune taip pat veikė keletas nedidelių metalo dirbinių įmonių. Broliai Chaimas ir Dovydas Fišeriai senamiestyje, P.Lukšio g. 19 (dabar Šv.Gertrūdos g. 29) buvo įsteigę metalo išdirbinių fabriką "Hermes". 1933 m. jį planuota perkelti į Vilijampolę, Panerių g. tarp Nr.40 ir 46, bet kiek vėliau fabrikas įsikūrė kitoje vietoje. 1937 m. jis buvo perkeltas į Vilijampolę, Degtukų g. 19 / Čekiškių g. 20 (pastatas neišlikęs, šiuo metu jo vietoje pastatas Raudondvario pl. 101 c). P.Lukšio g. 19 liko smulkūs metalo dirbiniai ir galanterijos dirbtuvė.

Senamiestyje buvo įsikūrusi dar viena nedidelė metalo dirbinių įmonė: nuo 1924 m. K.Jablonskio g. 5 (dabar K.Jablonskio g. 15A) veikė brolių Samuelio ir Kazio Melnikų skardinių išdirbinių dirbtuvė. Joje buvo gaminami sodo, daržo ir buities įrankiai (laistytuvai, kastuvai, kastuvėliai, sieteliai, formelės, tarkos, bidonai ir kt.).

1929–1936 m. Nemuno g. 23 (dabar Nemuno g. 37) veikė lenko Jokūbo Jarmolovskio šaltkalvių dirbtuvė, gaminusi metalines krosneles krosnims. 1919 m. Žaliakalnyje, Zanavykų g. 23 (dabar Zanavykų g. 25) buvo įsteigta Juozo Masaicevo varpų ir ketaus bei varinių mašinų dalių metalo liejykla.

Patenkino vietos poreikius

1918–1940 m. Kaunas buvo metalo pramonės centras, orientuotas į Lietuvos rinką. Carinės Rusijos laikais Kauno metalo pramonės įmonės gamino ir didelei Rusijos rinkai. Tarpukariu teko pertvarkyti gamybą, siekiant, kad metalo pramonės gaminiai galėtų konkuruoti su įvežamais į Lietuvą iš užsienio ir būtų maksimaliai patenkinami šalies ūkio vietinės produkcijos poreikiai.

Garsių firmų vardai vis dar lėmė, kad nemažai žemės ūkio mašinų, įvairių įrengimų, net ir smulkių metalo dirbinių vis dar buvo įvežama iš užsienio, bet Lietuvos pramonė jau pajėgė visiškai aprūpinti Lietuvos žemės ūkį, pramonę, gyventojus visais metalo gaminiais nuo vinių, varžtų iki žemės ūkio mašinų, lokomobilių, šildymo katilų ir kt.

Sovietinė okupacija vėl privertė Kauno metalo pramonę restruktūrizuotis Sovietų Sąjungos rinkai, sugriaunant, kas buvo sukurta tarpukariu.