Augimas bus mažesnis

Lietuvos ekonomikos padėtis per pandemiją buvo reikšmingai geresnė, nei manyta iki šiol. Patikslintais Statistikos departamento duomenimis, pernai ji išvengė nuosmukio, nors anksčiau skaičiuota, kad 2020 m. bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažėjo 0,8 proc. Atnaujintu Lietuvos banko ekonomistų vertinimu, šiemet BVP augs 5,1, kitąmet – 3,6 proc.

Remdamasis patikslintais duomenimis, Lietuvos bankas atnaujino ekonomikos būklės vertinimą – 2020 m. ekonomikos aktyvumas iš esmės atitiko potencialųjį, t.y. darbo normaliu režimu, lygį, tačiau 2021–2022 m. jį gerokai viršys. Vadinasi, ekonomikos temperatūra yra aukštesnė, nei manyta anksčiau.

„Ryžtingas ir koordinuotas skatinimas pinigų ir fiskalinės politikos priemonėmis mūsų šaliai padėjo išvengti rimtų ekonomikos komplikacijų dėl pandemijos. Euro zonos ekonomikos atsigavimui atsiliekant ir tebetvyrant neapibrėžtumui dėl naujų viruso atmainų, bendra pinigų politika tebėra skatinamoji. Augimo metai yra tinkamas laikas ruošti fiskalinius svertus, kad neleistume mūsų ekonomikai pernelyg įkaisti – visų pirma, artimiausiais metais didinti biudžeto pajamas ir taip mažinti deficitą sparčiau, nei planuojama dabar“, – aiškino Lietuvos banko valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus.

Kita vertus, didėjanti konkurencija dėl darbuotojų buvo vienas iš esminių veiksnių, lėmusių apie 10 proc. metinį atlyginimų augimą šalyje. Sparčiai kylantys atlyginimai kol kas nesumažino Lietuvos verslo konkurencingumo užsienyje, o nuo ES vidurkio atlyginimai Lietuvoje vis dar atsilieka labiau nei našumas (atitinkamai –35 ir –29 proc.). Prognozuojama, kad darbo užmokestis ir toliau didės: kitąmet numatoma – 8,2 proc.

Didėjanti konkurencija dėl darbuotojų buvo vienas iš esminių veiksnių, lėmusių apie 10 proc. metinį atlyginimų augimą šalyje.

Energetikos poveikis

Nors spartus atlyginimų augimas reikšmingai prisidėjo prie paslaugų brangimo, didžiąją dalį infliacijos lemia su Lietuvos vidaus rinka nesusiję veiksniai, tokie kaip smarkiai pabrangę energijos ištekliai ir kitos žaliavos bei įtampa tiekimo grandinėse. Numatoma, kad vidutinė metinė infliacija Lietuvoje šiemet sieks 4,5 proc., daugiausia dėl kylančių energijos produktų ir pramonės prekių kainų. Kitąmet infliacija vis dar bus padidėjusi ir sudarys 5,1 proc. – beveik dvigubai daugiau, nei prognozuota anksčiau. Numatoma, kad metinė infliacija sumažės nuslopus dujų paklausai po šildymo sezono, t.y. apie 2022 m. vidurį.

Pasak G.Šimkaus, dalį infliacijos Lietuvoje lemia bendri visai euro zonai veiksniai. Į euro zonos infliacijos suvaldymą yra orientuota bendra pinigų politika – ją įgyvendinant dalyvauja ir Lietuvos bankas. Naujausios prognozės rodo, kad vidutiniu laikotarpiu infliacija euro zonoje artės prie Europos Centrinio Banko stabilių kainų tikslo – 2 proc. Su vidaus veiksniais susijusią infliacijos dalį ir ekonomikos temperatūrą vėsinti būtų galima fiskalinėmis priemonėmis papildomai neskatinant vidaus paklausos ir tuo nespartinti kainų augimo. Tai pasiekti galima dviem būdais: jei sparčiau būtų didinamos biudžeto pajamos, arba lėčiau, negu suplanuota, augtų išlaidos.

Stipriau riboti valdžios sektoriaus išlaidų augimą nebūtų prasminga, kadangi jos pagal Lietuvos išsivystymo lygį bei BVP yra ir taip per mažos bei yra daugelio struktūrinių problemų – nepakankamo švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos sistemų finansavimo – priežastis. Dėl to gerokai racionaliau būtų rūpintis biudžeto pajamomis ir ieškoti, kaip jas padidinti mažinant šešėlinę ekonomiką ir su tuo susijusį mokesčių, ypač pridėtinės vertės, nesurinkimą, ryžtingiau sprendžiant įsisenėjusią netolygaus skirtingų veiklos formų apmokestinimo problemą ir plečiant turto bei gamtosaugos mokesčių bazes.

Įperkamumas – žemiau nei vidurkis

Pasak Statistikos departamento, vienam Lietuvos gyventojui tenkantis realus bendrasis vidaus produktas (BVP), apskaičiuotas pagal perkamosios galios standartą, kuris išlygina kainų skirtumus tarp šalių, pernai sudarė 87 proc. ES vidurkio – 3 proc. daugiau nei 2019 m. Latvijoje šis rodiklis buvo 70 proc., Lenkijoje – 76 proc., Estijoje – 84 proc. ES vidurkio.

Pernai blogiausia ekonominė padėtis buvo Bulgarijoje, kurioje vienam gyventojui tenkantis BVP sudarė 55 proc. ES vidurkio, geriausia ekonominė padėtis buvo Liuksemburge – 263 proc. ES vidurkio. Vienam gyventojui tenkanti BVP dalis Liuksemburge gerokai viršija ES vidurkį iš dalies dėl to, kad didelę užimtų gyventojų dalį sudaro darbuotojai, kiekvieną dieną atvykstantys į darbą Liuksemburge iš kitų šalių – jie sukuria BVP, tačiau BVP vienam gyventojui apskaičiuojamas nuolatiniams šalies gyventojams.

Kainų lygis BVP lygmeniu Lietuvoje užpernai sudarė 68,2 proc. ES vidurkio. Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje kainų lygis sudarė atitinkamai 60,3 proc., 73,8 proc. ir 80,2 proc. ES vidurkio.

Žemiausias kainų lygis iš visų ES valstybių narių buvo Rumunijoje (52,8 proc. ES vidurkio), o aukščiausias – Danijoje (133,2 proc.).

Realios faktinio individualaus vartojimo išlaidos (FIV), tenkančios vienam Lietuvos gyventojui, pernai sudarė 95 proc. ES vidurkio. Devynių ES valstybių narių šis rodiklis viršijo ES vidurkį, aštuoniolikos ES valstybių narių, įskaitant ir Lietuvą, – buvo žemiau nei ES vidurkis.

Lietuvos kainų lygio indeksas FIV lygmeniu pernai sudarė 66,6 proc. ES vidurkio. Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje jis taip pat buvo žemesnis už ES vidurkį ir sudarė atitinkamai 56,7 proc., 74,4 proc. ir 82,4 proc. Didžiausias kainų lygio indeksas ES buvo Liuksemburge (149,9 proc.), mažiausias – Rumunijoje (49,9 proc.).

Vartojimo prekių kainų lygio indeksas Lietuvoje sudarė 85 proc. ES vidurkio, o Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje – atitinkamai 74,3 proc., 91,2 proc. ir 93,3 proc., vartojimo paslaugų Lietuvoje – 53,2 proc., o Lenkijoje, Latvijoje ir Estijoje – atitinkamai 44,3 proc., 64,4 proc. ir 76,1 proc. ES vidurkio.

Kodėl infliacija čia didesnė?

Lietuvos banko skaičiavimais, tebesitęsiant įtampai tiekimo grandinėse ir žaliavų rinkose, infliacija padidėjo ne tik Lietuvoje, tačiau ir visoje euro zonoje. Vis dėlto infliacija Lietuvoje pastaraisiais mėnesiais viršija tiek infliaciją euro zonoje, tiek kainų augimą kaimyninėse Baltijos šalyse. Tai lemia kelios priežastys. Visų pirma, Lietuvoje tiek prekių, tiek paslaugų kainų lygis atsilieka nuo vidutinio kainų lygio ES. Lietuvoje prekių kainos 2020 m. sudarė tik 83, o paslaugos – tik 53 proc. ES kainų lygio. Latvijoje ir Estijoje tiek prekių, tiek paslaugų kainų lygis taip pat atsilieka nuo ES vidurkio, tačiau atotrūkis yra mažesnis. Tad pragyvenimo lygiui artėjant prie Vakarų valstybių pragyvenimo lygio, kainų lygis taip pat panašėja, o tai turi įtakos spartesniam kainų kilimui Lietuvoje.

Darbo užmokestis šių metų antrąjį ketvirtį Lietuvoje augo net 12 proc., o trečiąjį – 10 proc. metiniu tempu. Darbo sąnaudos mūsų šalyje didėjo sparčiau nei Latvijoje, Estijoje ar vidutiniškai euro zonoje (EZ). Kadangi darbo užmokesčio sąnaudos paslaugų atveju sudaro didelę sąnaudų dalį, tai taip pat turėjo įtakos spartesniam paslaugų kainų kilimui.

Pakilusių žaliavų ir energijos išteklių kainų įtaka Lietuvoje jaučiama taip pat stipriau nei vidutiniškai EZ. Pavyzdžiui, pramonės prekių kainos spalio mėnesį Lietuvoje kilo 4 proc., o EZ – 2 proc. metiniu tempu. Kadangi didelę dalį šių prekių kainų augimo „importuojame”, svarbu atkreipti dėmesį į importuojamų prekių kainų pokyčius – Lietuvoje importuotos prekės šiemet brango daugiau nei vidutiniškai EZ ar kaimyninėse Baltijos šalyse, o tai turėjo įtakos didesniam pramonės prekių kainų augimui. Didesnė energijos išteklių brangimo įtaka ypač jaučiama dėl Lietuvoje gerokai sparčiau brangstančios šilumos energijos. Spalio mėnesį šilumos energija Lietuvoje buvo 39 proc., EZ – 9 proc., Latvijoje – 17 proc., o Estijoje – tik 4 proc. brangesnė nei prieš metus. Tokiems skirtumams didelę įtaką daro šildymui naudojamo kuro struktūra ir bazės efektas – pernai Lietuvoje šilumos kainos krito reikšmingai daugiau nei EZ ar kaimyninėse Baltijos šalyse.

Kainos laikinos?

Pasak ekspertų, žvelgiant į ateitį, gamintojams atkūrus sumažėjusias atsargas, žaliavų paklausa turėtų mažėti, tad ir pagrindas toliau augti žaliavų kainoms jau netolimoje ateityje turėtų išblėsti. Be to, didelės kainos skatina didinti pasiūlą, dėl to įtampa žaliavų rinkoje taip pat turėtų atslūgti, o infliacija – sumažėti.

Šiuo metu fiksuojamam infliacijos padidėjimui didžiausią įtaką daro būtent laikini veiksniai. Jų įtaka tebebus juntama ir kitais metais, ypač metų pradžioje, tačiau antrąjį pusmetį šis poveikis turėtų nuslopti. Atsižvelgiant į tebesitęsiančius pasiūlos trikdžius, tikėtina, kad vidutinis kainų augimas kitąmet bus didesnis, nei prognozuota rugsėjo mėnesį, tačiau tai iš esmės nekeičia vertinimo, kad infliacijos padidėjimas yra laikinas. Žvelgiant toliau, yra pagrindas numatyti, kad 2023 m. infliacija bus mažesnė nei 2022 m.

Žinoma, yra rizika, kad įtampa žaliavų rinkoje gali užsitęsti. Pavyzdžiui, dėl geopolitinių veiksnių ribojamas dujų tiekimas Europai, tolesnis COVID-19 viruso plitimas, naujos jo atmainos, netgi perteklinė paklausa, pagrįsta nerimu dėl tolesnio kainų didėjimo, gali lemti įtampą rinkoje ir atitinkamai – kainų augimą. Įvertinus šias rizikas ir naujausius pokyčius šalies bei pasaulio ekonomikoje, infliacijos prognozė bus atnaujinta gruodžio mėnesį.

Pajamos irgi spėja?

Lietuvos gyventojų pajamos pastaraisiais metais didėjo itin sparčiai, o pernai bene sparčiausiai tarp visų ES valstybių ir gerokai sparčiau nei kainos, t.y. gyventojų perkamoji galia didėjo.

Ekonomistai kalba, kad nors pastaruoju metu infliacija Lietuvoje išties labai padidėjo, tačiau svarbu nepamiršti, kad vidutinis darbo užmokestis šalyje kyla sparčiau nei infliacija, tad gyventojai vidutiniškai gali įsigyti daugiau prekių ir paslaugų (šių metų trečiąjį ketvirtį metinė infliacija sudarė 5,2 proc., o darbo užmokestis augo 9,9 proc. metiniu tempu). Apskritai, Lietuvos ekonomikai atsigavus po pasaulinės finansų krizės, nuo pat 2013 m. darbo užmokesčio augimas viršija infliaciją, o 2020 m. – netgi daugiau nei devynis kartus viršijo vidutinę metinę infliaciją.