Vyriausybė paskelbė, kad pensijos tikrai bus mažinamos, įmokos „Sodrai“ didinamos, o pensinis amžius ilginamas.

Ne visos iš šių priemonių tinkamos.

Pensijų mažinimas, jeigu jau tikrai neišvengiamas, turėtų būti labai atsargus. 2007 metais apie 30 proc. pensininkų pajamos buvo žemiau skurdo ribos, kai jaunesnio amžiaus žmonių skurdo lygis - 17 proc. Ypač skurdas paplitęs tarp vyresnio amžiaus pensininkių moterų - skursta vos ne kas antra 75 metų sulaukusi moteris.

Net ir krize negalima pateisinti visuomenės, kuri nesuteikia galimybės senutėms paskutinius keletą metų nugyventi bent kiek oriau. Kai kurias pensijas reikėtų ne mažinti, bet didinti.

Taupymo rezervas socialinės pasaugos viduje - pirmiausia yra kelių pensijų mokėjimo vienam asmeniui ribojimas. Lietuvoje senatvės pensininkai sudaro net mažesnę gyventojų dalį nei Vakarų šalyse, bet mūsų valstybė dėl pensijų dubliavimo, vidutiniškai šimtui gyventojų jų išmoka daugiausia Europoje.

Antra ar trečia pensija atsirado dėl dviejų priežasčių. Pirma, elitas pasiskyrė privilegijas sau, antra - už papildomas pensijas nusipirko kelių visuomenės sluoksnių lojalumą. Demokratinėje visuomenėje tai netoleruotina. Krizė - gera proga kiek apkarpyti privilegijas.

Tuo metu Vyriausybės užmojis didinti įmokas „Sodrai“ - rizikingas. Tiesa, kad Lietuvoje pensijos per mažai finansuojamos. Joms skiriame tik apie 6 proc. BVP, o vidutiniškai ES šalys tam išleidžia dvigubai didesnę dalį. Tačiau ES apie trečdalis išlaidų pensijoms padengiama ne socialinio draudimo įmokomis, bet kitais mokesčiais, kurie tiesiogiai nebrangina darbo jėgos ir neskatina bedarbystės. Nedarbas ir taip yra skaudžiausia problema ne tik bedarbiams, bet ir „Sodrai“, todėl vietoje planuojamo „Sodros“ įmokų didinimo, verčiau jau kilstelėti visus kitus mokesčius.

Ko gera, labiausiai kontraversiškas - pensinio amžiaus didinimo planas. Paprastai jo argumentu teikiamas pagyvenusių žmonių dalies visuomenėje didėjimas. Kitas argumentas - daugumoje Vakarų šalių pensinis amžius - 65 ir net daugiau metų.
Abu argumentai nėra labai tvirti. Pirma, Lietuvos visuomenė vis dar yra santykinai jaunesnė nei vidutiniškai Europoje.

Taigi dirbantieji neturėtume skųstis, kad mums sunkiau finansuoti pensijas, negu kitų šalių dirbantiesiems. Antra, vėlyvesnis pensinis amžius Vakarų šalyse nereiškia, kad europiečiai dirba didesnę savo gyvenimo dalį. Tik kiek daugiau kaip trečdalis europiečių į pensiją išeina sulaukę nustatyto pensinio amžiaus. Visi kiti darbo rinką palieka anksčiau - dėl sveikatos, šeimos problemų ar todėl, kad praranda darbą, o naujo neberanda.

55-64 metų amžiaus grupėje dirbančių lietuvių dalis didesnė negu vidutiniškai europiečių. Jeigu dar turėsime galvoje gerokai mažesnę mūsų gyvenimo trukmę, suprasime, kad net ir esant mažesniam pensiniam amžiui, dirbame didesnę savo gyvenimo dalį negu vakarų europiečiai, o išėję į pensiją gyvename ne tik skurdžiau, bet ir gerokai trumpiau.

Planuojant pensinio amžiaus didinimą reikia atsižvelgti dar į vieną aplinkybę. Senatvės pensijos mokėjimo perstūmimas keliais metais analptol nereiškia, kad automatiškai bus sutaupyta „Sodros“ lėšų. Nuo 1995 metų buvo pailgintas pensinis amžius ir daugiausia dėl to senatvės pensininkų skaičius sumažėjo 60 tūkst. Tačiau tuo pat metu neįgalumo pensininkų skaičius šoktelėjo net 80 tūkst. Stingant darbų ir esant vyresnio amžiaus žmonių diskriminacijai darbo rinkoje, senatvės pensinio amžiaus ilginimas motyvuoja siekti neįgalumo pensijų. Jų negavus, profesinio gyvenimo pabaigoje lieka bedarbystė ir skurdas. Ir tai būtina žinoti planuojant pensinio amžiaus ilginimą.

Bet kuri „Sodros“ gelbėjimo priemonė yra prasminga, jeigu ji ne tik padeda sumažinti jos biudžeto deficitą, bet neskandina ir tų, kurių gerovei yra sukurta.