Rusijos ekonominių sankcijų prieš Lietuvą akivaizdoje neretai nuskamba specialistų ir politikų patarimai persiorientuoti į Vakarų rinkas, tačiau verslo atstovai į tokias kalbas žiūri skeptiškai. „Esu įsitikinęs, kad visas rinkas mums reikia vertinti tolygiai. O Lietuvos valdžios institucijų pareiga yra visais įmanomais būdais padėti Lietuvos verslui ir Rytuose, ir Vakaruose“, – pažymi Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas Valdas Sutkus, rašoma naujienų portale LRT.lt.

Ekonomistai mato prošvaisčių

Nors Lietuvos eksportas į Rusiją kasmet auga apie 30 proc., ekonomikos profesoriaus Jono Čičinsko teigimu, Lietuvos verslas pamažu persiorientuoja iš rizikingos Rusijos rinkos į Vakarus, ir tai, jo nuomone, yra reikalingas pokytis.

„Persiorientavimas į kitas rinkas po truputį vyksta, ir mūsų verslininkų pastangos ieškoti naujų rinkų tikrai gausės, todėl panašūs Rusijos veiksmai, kaip pastarojo meto „pieno kare“, yra šaudymas sau į kojas“, – įsitikinęs J. Čičinskas.

Anot ekonomisto, persiorientavimas į Vakarus galėtų vykti sparčiau, tačiau tie gamintojai, kurie turi senus, nusistovėjusius ryšius bei realizavimo rinkas Rusijoje, dažnai užsnūsta.

Verslas nenori blaškytis

V. Sutkus tokio pobūdžio raginimus verslui persiorientuoti į Vakarų rinkas vertina skeptiškai. Anot jo, susidūrus su nepatogumais, išsyk trauktis nėra pats tinkamiausias veikimo principas: „Ar prasidėjus 2008 metų finansinei krizei Vakaruose reikėjo persiorientuoti į Rytus ir eiti į Rusijos rinką, kur krizės nebuvo? Blaškytis iš vienos šalies į kitą yra neatsakingiausia strategija; persiorientuoti į Vakarų rinkas – ne patarimas, o neatsakingi plepalai. Taip teigiantiems specialistams linkėčiau bent keletą mėnesių padirbėti versle.“

LVK vadovas atkreipia dėmesį, kad, nors Rusijoje verslininkams sunku, į Vakarų rinkas prasibrauti šansų – nedaug. V. Sutkus tikina, kad verslininkai į Rusijos rinką eina ne iš gero gyvenimo, o kad ta rinka – sudėtinga, puikiai įrodo pastarojo meto įvykiai. „Galėtume patogiai dirbti Vakaruose, kur logistinės grandinės skaidrios, mentalitetas, aptarnavimo kultūra gera, bet ta rinka yra perpildyta, ir patekti į ją yra labai sudėtinga“, – apgailestauja LVK vadovas.

Ekonomikos profesorius J. Čičinskas patvirtina, kad Vakaruose mūsų niekas nelaukia: „Lietuvos valstybė yra labai jauna. Kai po Antrojo pasaulinio karo vyko didelis augimas, globalizacija, Lietuva buvo užribyje. Net ir mums artimose Vakarų Europos rinkose visi tiekimo, vartojimo ryšiai yra nusistovėję. Turime bandyti spraustis į subrendusį organizmą, todėl mums yra labai sunku.“

Kodėl nevilioja Brazilija

Pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento direktoriaus Sigito Besagirsko, prekyba su kaimyninėmis šalimis yra natūrali praktika. Pažįstama kultūra, kalba, kontaktai, mažesnės transportavimo išlaidos labiausiai lemia buvimą vienoje ar kitoje rinkoje.

LPK atstovas taip pat pabrėžia, kad Lietuvos gamintojai savo prekiniais ženklais daug sėkmingiau prekiauja Rusijoje, nei bet kur kitur. „Prekės ženklo turėjimas sudaro didžiąją maržos dalį, tačiau Vakaruose dažniausiai parduodama tik žaliava ir darbo jėga. Tai reiškia, kad Rusijoje bet kuriuo atveju uždirbame daugiau, nepaisant politinės ir kitokios rizikos“, – tvirtina S. Besagirskas.

Anot LPK atstovo, Rusijos riziką Lietuvos verslininkai valdyti jau moka, tuo metu kitų, ypač tolimesnių šalių rizika yra kur kas didesnė, nes nežinoma jų, kultūra, teisinė sistema: „Nėra taip paprasta eiti į kitas rinkas. Rusijos riziką galime ir mokame valdyti. Išvežus prekes į Braziliją, jei ji nesumokės, nė nežinosime, ką daryti. Mūsų įmonės ne kartą yra nusivylusios, kai buvo teisios, tačiau nieko negalėjo padaryti teisiniame ginče su tolimesnėmis šalimis, į kurias bandė eksportuoti.“

Valstybė per menkai padeda

S. Besagirsko ir J. Čičinsko manymu, valstybė turėtų padėti verslui, besistengiančiam ieškoti naujų rinkų savo produkcijai, tačiau šiuo metu jos pastangų neužtenka.

„Dėl didelės rizikos, kurios valstybė neprisiima, į naujas rinkas verslas eina itin atsargiai. Čia labai pagelbėtų eksporto kredito draudimas, kurį turi daugybė Vakarų Europos šalių, – kalba S. Besagirskas. – Mūsų ambasados, komercijos atašė turėtų sustiprėti. Reikėtų sistemingai didinti šalies bei jos prekių žinomumą svetur, užmegzti draugystes įvairiais lygmenimis ir į naujas rinkas eiti ne chaotiškai, o sutelktai.

J. Čičinsko požiūriu, Lietuvos diplomatai yra politinės informacijos rinkėjai-analitikai, nors kur kas didesnį dėmesį turėtų skirti pragmatiniams, ekonominiams interesams.

Apie nepakankamą valstybės pagalbą verslui kalba ir V. Sutkus: „Lietuvos galimybė būti tarpininke tarp Rytų ir Vakarų yra mūsų patrauklumas ir ekonominės sėkmės sudedamoji dalis. Netekusi kurios nors iš rinkų, Lietuva tampa mažiau patraukli ekonomiškai. Esu įsitikinęs, kad visas rinkas mums reikia vertinti tolygiai. O Lietuvos valdžios institucijų pareiga yra visais įmanomais būdais padėti Lietuvos verslui ir Rytuose, ir Vakaruose“.