„Investuotojai dažniausiai vertina visą investicinę aplinką. Tai, jeigu yra priimti tokie sprendimai – listingavimas, delistingavimas, tai rodo, kad valstybė nėra nuosekli savo sprendimuose“, – tinklalaidėje politika.lt kalbėjo Ž. Vaičiūnas.

„Tai siunčia signalą, kad ir investicinės politikos aplinkoje tie sprendimai galbūt irgi ne visą laiką bus nuoseklūs. Tai yra tam tikra rizika, kurią reikėtų vertinti, nes jeigu einama tokiu keliu, tada reikia sudėti labai aiškius saugiklius“, – tikino laikinasis ministras.

– Pradėkime nuo aktualijų – antrojo vėjo parko. Jis turėtų būti subsidijuojamas valstybės ir, tikėtina, gali būti pastatytas net pirmiau nei pirmasis. Ar jo konkursas įvyks?

– Kol kas dar laukiame paskutinės datos – rugsėjo 8 dienos, iki kada vystytojai turi pateikti savo paraiškas. Ar įvyks? Tikrai šimtu procentu garantuoti negaliu. Pasitikrinsime rinkoje, ar yra galimybių.

– O kaip manote, ar įvyks? Juk jūs įvedėte dviejų įmonių dalyvavimo kriterijų.

– Taip, įvedėme dviejų įmonių dalyvavimo kriterijų, nes jis yra būtinas ir buvo nustatytas konsultuojantis su Europos Komisija. Strategiškai šitas projektas turėtų būti tęsiamas bet kokiu atveju, net jeigu konkursas ir neįvyktų. Jeigu mes neturėtume dviejų dalyvių, yra tolimesni planai, tolimesnis kelias, kaip tą būtų galima daryti. Kalbu apie individualios valstybės pagalbos derinimą. Taip buvo sutarta ir su Europos Komisija – mes turime dviejų dalyvių sąlygą, o jei ji neįvyks – yra kitos alternatyvos. Tai pasitikrinsime rinkoje, matysime. Garantijų nėra. Jeigu mums pavyks turėti du dalyvius, tai tikrai bus sėkmė.

– Pirmame konkurse buvo du dalyviai – „Ignitis“ ir „PKN Orlen“. „Ignitis“ laimėjo, bet čia buvo laisvosios rinkos konkursas, kitoks konkursas – be valstybės dedamosios į būsimą kainą. Ar suklysiu sakydamas, kad antrasis parkas yra svarbesnis? Juk, jeigu jis būtų pastatytas, Lietuva taptų pigesnės, atsinaujinančios energetikos valstybe, kuri galėtų įsipareigoti rinkai ir investuotojams tiekti pigesnę, stabilią elektros energiją ilgą laiką.

– Taip, jūs neklystate. Tą Lietuvoje galėjome pastebėti jau šiais metais, būtent vasaros laikotarpiu, kada iš atsinaujinančios energetikos pagaminome daugiau negu suvartojome. Jeigu žiūrėtume dienos balansą, tai buvo dienų, kai nuo mūsų suvartojimo buvo pagaminama 120–130 proc. daugiau energijos. Perviršis energijos buvo eksportuojamas. Kokią naudą tai neša valstybei? Labai paprastą – jeigu importą pakeičiame savo gamyba, tai per vieną dieną atlieka maždaug 1 mln. eurų. Žinoma, mes iki šiol turime vieną esminių problemų – žiemos laikotarpiu yra savaičių, dienų, kada mes neturime saulės energetikos. Lietuvoje, deja, yra saulės energetikos sezoniškumas, kurį lydi silpnas vėjas. Tai būtent tuo metu, kada nėra saulės ir silpnas vėjas sausumoje, mums praverstų jūrinis vėjas – jis per pakankamai trumpą laiką, keletą savaičių ar mėnesių, gali duoti pakankamai didelį efektą mūsų atsinaujinančios energetikos generacijai. Tai toks planas yra.

– Jeigu Lietuva išvystytų antrąjį parką, tai būtų esminis momentas galimoms investicijoms į Lietuvos ekonomiką, nes dabar, kaip aš suprantu, vienas iš investavimo apsisprendimų, ypač kalbant apie moderniąsias technologijas, yra elektros kaina.

– Taip, vienareikšmiškai. Mes esame tokioje geopolitinėje situacijoje, kada pritraukti užsienio investuotojus yra pakankamai sudėtinga. Ypač pastaraisiais metais. Tai pastaruoju metu matosi ir statistikoje – tiesioginių užsienio investicijų Lietuvoje mažėja. Aišku, yra sritys, kurios yra pakankamai imlios elektros energijai, ir didžiausia konkurencija vyksta dėl vietų, kuriose galima turėti pakankamai pigią, konkurencingą elektros kainą. Tai mes ir kalbame apie valstybės pasirinkimą ne tik vartotojų dalyje turėti konkurencingą elektros energijos gamybą, bet taip pat ir pritraukiant tiesioginius užsienio investuotojus. Daugelis svajoja turėti duomenų centrus ir panašius investuotojus, kurie turėtų tokią pramonę arba pramonės sritis, kuriose reikia daug elektros energijos. Būtent tokiems investuotojams mes turime atsakymą, kad Lietuva gali tapti, pavadinkime, naująja Norvegija. Norvegijoje elektros kainos pakankamai mažos ir mūsų geografinė lokacija leidžia tokį patį tikslą pasiekti.

– Pirmojo parko konkursą laimėjo „Ignitis“, tačiau jo jis nestato. Ar teisingai suprantu, kad taip yra dėl to, nes jis neturi įsipareigojimų iš būsimo pirkėjo? Juk sunku nuėjus į banką gauti paskolą, kai neturi reikiamų sutarčių. Ar dėl to reikalingas kabelis į Vokietiją?

– Iš esmės taip, bet, kalbant apie kabelį į Vokietiją, kyla klausimas, kas tą elektros energiją pirktų. Ir čia reikia valdyti finansines rizikas, nes pirmiausia reikia investuoti į projektą, o jis tikrai nemažai kainuoja. Žinoma, turint tokį pirkėją, tai daryti galima. Tada pirkėjas turėtų kelis variantus, kur vienas iš jų – jūrinis kabelis į Vokietiją. Tai yra ilgalaikis tikslas, ilgalaikis projektas, tačiau anksčiau nei 2035–2037 metai jo įgyvendinti nepavyks. Žinoma, pats parkas galėtų atsirasti ankščiau, bet žiūrint į laiko sinchronizaciją, datos išlieka tos pačios. Mes pradėjome visus darbus, reikalingus įvertinti jungties potencialą, juk reikia išsiaiškinti kaštus, naudas ir regionines naudas. Šis projektas būtų tarp Baltijos šalių ir Vokietijos, nes elektros energija teka iš brangesnių kainų zonos į pigesnes. Tai tas projektas yra vertinamas ir 2026 metų rudenį bus pateikti visi pagrindiniai parametrai.

– Kabelio į Vokietiją projektas buvo ir ankstesnės Vyriausybės programoje, bet dabar turime įsivertinti, kas pirktų?

– Kadangi buvo įtrauktas kaip vienas iš prioritetų, mes ėmėmės konkrečių darbų – reikėjo susitarti tiek su Vokietija, tiek su mūsų regioniniais partneriais – Latvija. Turėjome parodyti, kad vertiname ir darome studijas, tačiau vis iškyla klausimų – kiek projektas kainuotų, kokias tai duotų naudas elektros energijos eksportui, koks būtų kainų lygis. Tik turint šiuos parametrus galima priimti investavimo sprendimą. Nepaisant to, reikės labai daug kovoti užsitikrinant europinį finansavimą, nes tokie projektai yra labai brangūs ir tik valstybėms narėms pačioms sumokėti už juos, be abejo, nėra racionalu.

– Kiek toks kabelis gali kainuoti?

– Jeigu tai dviejų gigavatų galios kabelis, tai kalbame apie 2 mlrd. eurų. Maždaug tokios sumos galėtų būti, bet tai nėra fiksuota suma, kurią mes iš karto turėtume dalinti ar dėliotis kraštus. Pirmiausia turėtume ieškoti europinių investavimo galimybių. Tai, kalbant apie paklausą, jūrinis kabelis iš esmės reikalingas elektros energijos eksportui, nes Vokietijai visuomet reikės elektros energijos. Ten yra deficitinė zona.

– Bet ir pardavėjų potencialių daug. Visos Šiaurės šalys dabar nori vystyti atsinaujinančią energetiką ir pardavinėti Vokietijai.

– Be abejo, tokių projektų yra daugiau, bet mes tai turime vertinti ir platesniame geopolitiniame kontekste. Lietuvos ir Vokietijos bendradarbiavimas tikrai yra aukščiausiame lygyje – dabar Lietuvoje turėsime Vokietijos brigadą, kitus dalykus, į tai reikia žiūrėti kompleksiškai. Taip pat reikia vertinti ir vandenilį, kaip tokią sritį, į kurią anksčiau buvo dedama daug vilčių. Dabar akivaizdu, kad vandenilio kaina nėra konkurencinga ir greituoju laikotarpiu, t. y. kelerių metų perspektyvoje, žaliojo vandenilio plėtra dar nebus tokia, kokios buvo tikėtasi. Vadinasi, dėl šių priežasčių projektas laike gali koreguotis. Trečioji priežastis – jeigu mes Lietuvoje turėtume didžiulę paklausą elektros energijai, tai irgi galėtų būti tam tikras elementas, kuris skatintų tokio parko statybą. Aišku, čia aš kalbu bendrai, ne tik apie jūrinį vėją, bet apskritai apie atsinaujinančią energetiką, nes atsinaujinančios energetikos vystytojai, investuotojai Lietuvoje susiduria su tam tikromis problemomis, kada kiekvienas papildomas megavatas, jo išvystymas arba, tiksliau tariant, tokių projektų atsiperkamumas vis yra ilgesnis ir dėl to bankinį finansavimą yra sudėtingiau pritraukti.

– Be pirkėjo, be konkretaus įsipareigojimo?

– Būtent. Dėl to Lietuvoje mes turime užtikrinti konkurencingą kainą, leidžiančią pritraukti tuos pirmuosius investuotojus, imlius elektros energijai. Po to jau vyks tam tikras domino efektas, kuris užtikrins tolimesnę atsinaujinančios energetikos plėtrą.

– Vienoje iš diskusijų, kur dalyvavau pastaruoju metu, viceministras kalbėjo, kad Lietuva labai rimtai svarsto galimybę vėl pradėti vystyti atominę energetiką. Kalbant apie mažesnės galios branduolinius reaktorius, numatytos dvi lokacijos – Visaginas ir Elektrėnai, kur infrastruktūra jau yra. Kiek rimtai šiais klausimais jūs esate pasistūmėję vertindami galimybes?

– Esame sudarę susitarimus tiek su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, tiek su Italijos viena iš kompanijų dėl technologijų vertinimo. Taip pat ir Vyriausybė yra priėmusi sprendimus, kad Ignalinos atominė elektrinė turi mandatą tai daryti. Kitaip tariant, gali skirti žmogiškuosius išteklius.

– Jūs jiems leidote pradėti gilintis į tai?

– Taip. To reikėjo, nes Ignalinos atominė elektrinė, jos uždarymas didžia dalimi priklauso nuo europinio finansavimo. Galime pasidžiaugti, kad įdėję daug pastangų gavome lėšų tiek, kiek Europos Komisijos ir prašėme, tačiau labai svarbu buvo suderinti tai, kad iš Ignalinos atominės elektrinės uždarymui skirtų lėšų nebūtų finansuojamos naujos kryptys. Tai radome subtilų būdą, kaip tai padaryti – iš Ignalinos atominės elektrinės ir Energetikos ministerijos specialistų yra kuriama darbo grupė, kuri ir vertins pačias technologijas. Ką svarbu akcentuoti? Šios technologijos turi perspektyvos, tačiau ji nėra greita. Kalbant apie šių technologijų realų įgyvendinimą, tai mūsų regione įgyvendinti pavyktų anksčiausiai apie 2032-uosius metus, o realiai tokie projektai galėtų pradėti funkcionuoti 2035–2037 metais.

– Kas yra tie mažos galios reaktoriai?

– Jeigu lygintume, tai ankščiau Ignalinos atominėje elektrinėje buvo 1,2–1,3 gigavatų galios blokai, o mažos galios reaktoriai yra 0,3–0,5. Tai yra maždaug 3–4 kartus mažesnės galios reaktoriai. Tai jų technologijos yra vystomos, tačiau reikia pabrėžti, kad pasaulyje kol kas dar nėra išvystyto projekto. Kanada yra pažengusi toliausiai, yra pradėti tokio reaktoriaus vystymo darbai.

– Jungtinėse Valstijose taip pat. Orientuojantis į tai, kad dirbtinis intelektas naudoja labai daug elektros energijos, kaip teigiama viešuosiuose šaltiniuose, JAV prezidentas skatina pradėti galvoti apie privačių branduolinių reaktorių statybą tiems poreikiams. Taip jie galėtų aplenkti Kiniją dirbtinio intelekto srityje.

– Tai tikrai įdomios technologijos, bet svarbu akcentuoti, kad tai nėra sprendimas, kuris išspręs visas problemas energetikoje. Reikia suvokti, kokio dydžio yra tokie reaktoriai – nedideli. Taip, jie reikalauja mažesnių saugumo zonų ir kitų elementų, bet, žiūrint iš Lietuvos perspektyvos, tai yra gera technologija dekarbonizuoti mūsų pramonę. Aišku, kalbant apie atsinaujinančią energetiką, tai, pavyzdžiui, nuo šių metų pradžios iki dabar mes pagal energijos apimtį išvystėme ne vieną, o du tokio dydžio mažuosius branduolinius reaktorius, jeigu mes vertintume galią. Tai atsinaujinanti energetika davė tiek naudos, dėl to šiuos du elementus reikia derinti. Tikrai nesakome, kad reikia keisti – vietoje atsinaujinančios energetikos naudoti mažuosius branduolinius reaktorius, bet ilgalaikėje perspektyvoje, nuo 2035 metų, tai galėtų būti viena iš technologijų. Žinoma, tam, kad mes galėtume būti vieni iš tokios technologijos vartotojų, darbą reikia pradėti daryti jau dabar.

– Kalbant apie „Igničio“ akcijų išpirkimą, didesnės akcijų dalies išpirkimą, nacionalizavimą atlyginant – ar kaip čia bepavadinsi. Ką apie tai manote, ministre?

– Idėjos – įdomios, jeigu taip galima pavadinti. Žinote, čia vertinimo klausimas, bet aš retrospektyviai grįžčiau į 2020-uosius metus, prieš penketą metų, kada buvo daromas listingavimas. Mes kalbame apie atvirkštinį procesą, apie akcijų susigrąžinimą valstybei. Tai tuo metu vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl reikėjo listinguoti, buvo – pritraukti kapitalą. Pritraukti kapitalą, kad jį investuoti į atsinaujinančią energetiką. Tai „Ignitis“ ir darė. Be abejo, visuomet yra ir pliusų, ir minusų. Taip, tai pasiteisino, yra konkreti grąža, bet vienas iš tokių minusų (nors politiškai visaip galima tą klausimą traktuoti), kad valstybė nepakankamai kontroliuoja „Igničio“ įmonę, bet, kalbant apie kontrolę, 75 proc. akcijų yra būtent valstybės. Tai iš šios perspektyvos tam tikrų naudų yra, jeigu mes kalbame apie valstybės lėšų nukreipimą. Tačiau tokio masto projektų delistingavimas kelia pakankamai didelį finansų poreikį, todėl čia radikalių, staigių sprendimų nereikėtų daryti. Aišku, aš savo nuomonę teikiu kaip tokią patariamąją, nes natūralu, kad energetikos ministras, kaip ir tada, taip ir dabar čia sprendžiamos galios neturi. Akcijos yra valdomos Finansų ministerijos.

– O kaip vertinate pareiškimą, kad įmonė iš savo pelno išpirkinėtų akcijas? Juk tai reiškia didžiųjų investicinių projektų stabdymą. Tai, pavyzdžiui, apie vėjo parkų statybą reikėtų pamiršti?

– Taip. „Igničio“ asmenyje persipina kelios veiklos – tai „Igničio“, kaip visuomeninio tiekėjo, jeigu mes kalbame apie elektros energijos tiekimą, ir kaip nepriklausomo tiekėjo. Tai šita dalis irgi kelia daug politinių nuogąstavimų. Kalbant apie atsinaujinančios energetikos projektų vystymą, tai taip yra gaunami, generuojami tam tikri pelnai. Vienas iš būdų juos gauti – dividendai. Pirmiausia kalbu apie tuos dividendus, kurie yra sumokami valstybei. Pavyzdžiui, „Ignitis“ kiekvienais metais sumoka apie 75 mln. eurų, tai, jei kalbame apie konkretų išpirkimo planą, tai yra du keliai – arba iš komercinės veiklos, arba iš dividendų, kurie mokami valstybei. Aišku, nereikia pamiršti, kad antrasis šaltinis yra labai svarbus, nes turime didžiulį viešųjų finansų poreikį. Pavyzdžiui, iš šių pinigų mokamos pensijos.

– Tai, jeigu aš būčiau kur nors FSB arba dirbčiau, pavyzdžiui, Rusijos Federacijos energetikos institucijoje, tai man patiktų šitas planas – sustabdyti „Igničio“, o paprasčiau tariant, Lietuvos valstybės investicinį potencialą?

– Taip, čia yra vienas šalutinių efektų, jei kalbame apie „Igničio“, kaip konkrečios įmonės, dalį, tačiau yra ir kitas efektas, susijęs su valstybės investicinio potencialo vertinimu – tai užsienio investuotojai. Jie yra ekonomikos augimo variklis ir pagrindas, tačiau investuotojai dažniausiai vertina visą investicinę aplinką. Tai, jeigu yra priimti tokie sprendimai – listingavimas, delistingavimas, tai rodo, kad valstybė nėra nuosekli savo sprendimuose. Tai siunčia signalą, kad ir investicinės politikos aplinkoje tie sprendimai galbūt irgi ne visą laiką bus nuoseklūs. Tai yra tam tikra rizika, kurią reikėtų vertinti, nes, jeigu einama tokiu keliu, tada reikia sudėti labai aiškius saugiklius.

– Kalbant apie akcijas, ISM rektorius Dalius Misiūnas viešai prakalbo apie, mano galva, tikrai svarstytiną idėją. Iš pirmo žvilgsnio ji skamba labai patraukliai – dar labiau didinti parduodamų „Igničio“ akcijų kiekį ir tai sieti su galimybe piliečiams atsiimti pinigus iš antrosios pensijų pakopos fondų. Tokiu atveju žmonės pinigų neišleistų veltui, o investuotų į įmonę, kurią per elektros tarifus patys ir išlaiko. Kaip jums toks modelis? Tarkime, sumažinti valstybės turimų akcijų kiekį iki 2/3 ar net 51 proc.?

– Šito klausimo iškėlimas yra politiškai jautrus visomis prasmėmis. Jis iškelia ir kitas idėjas, kartais netgi priešingas siekiamam tikslui. Dėl to labai svarbu nusistatyti tą tikslą – ar mes siekiame delistingavimo, ar didesnio listingavimo, didesnio akcijų perdavimo privatiems asmenims.

– Šiuo atveju, tai nukreiptų žmonių pinigus valstybei naudinga linkme, suteiktų valstybinei įmonei dar didesnę investicinę galią.

– Tai taip, bet mums reikia kalbėti apie pagrindinį tikslą, ko siekiama, o tada, kokios priemonės turi būti taikomos tikslui pasiekti. Mes kol kas tik diskusijoje. Proceso metu buvo traktuojama, kad įmonės listingavimas, t. y. atidavimas į privačias rankas tam tikros dalies akcijų, yra tam tikras blogis. Tai politiškai vertinant, aš suprantu, kad yra visokių niuansų, nes „Ignitis“ de facto yra monopolinis tiekėjas. Taip, mes turime liberalizuotą elektros energijos rinką, bet vis tiek apie 80 proc. elektros vartotojų, dėl vienokių ar kitokių istorinių priežasčių, jį renkasi kaip nepriklausomą tiekėją. Tai toks niuansas yra, bet čia turbūt yra platesnio paveikslo klausimas. Kaip ir minėjau, mums reikia sutarti dėl tikslo ir tada pasižiūrėti priemones, nes gerų idėjų gali būti visokių, bet jeigu jos nėra sutvertos arba subalansuotos pagrindiniam tikslui pasiekti, mes pasiklysime.

– Bet, jei sukurta galimybė pinigus atsiimti, kodėl jų nenukreipus, pavyzdžiui, į energetines investicijas, kurios tiesiogiai susijusios su nacionaliniu saugumu?

– Taip, jei toks pinigų srautas nukreiptas teisinga linkme, tai natūralu, kad tai yra tam tikra investicija. Jeigu pinigų srautas tiesiog yra ekonomikoje, tai, pavyzdžiui, gali pakilti kainos. Tai rizikas reikia įvertinti, bet, kalbant apie šias idėjas, dėl jų kyla nemažai batalijų, nes investuotojai, privatūs investuotojai, iš 25 proc. – apie 15 proc., didžiąja dalimi yra instituciniai investuotojai – bankai, o tai kelia nepasitikėjimą.

– Jūsų beklausant man kilo mintis – nežinau, ar teisėta, bet galbūt būtų galima numatyti kažkokį maksimalų akcijų kiekį, kurį fiziniams asmenims būtų galima įsigyti pirmajame platinimo rate? Pavyzdžiui, 500 ar 1 tūkst. akcijų, kas sudarytų 10–20 tūkst. eurų.

– Aš vėl grįžčiau prie tikslo. Aš energetikos ministras, todėl šios mintys tik pasvarstymai ir situacijos pamodeliavimai, o, kaip ir minėjau, sprendimai yra finansų ministro ir Finansų ministerijos rankose, nes būtent jie įgyvendina akcininko teises. Už tuos 75 proc. atsako būtent Finansų ministerija. Praktiškai žiūrint, toks variantas galėtų būti ir jis išspręstų neigiamą „Igničio“ listingavimo šleifą, kai spekuliuojama, kad „kažkas ir kažkur nupirko tas akcijas“, „kažkam keliauja pelnai“, „pakankamai didelės investicinės grąžos“ ir t. t. Tai, jeigu ta didesnė dalis priklausytų Lietuvos Respublikos piliečiams, be abejo, tai būtų tikrai svarstytinas variantas.

– Tai alternatyva, kuri galėtų būti tuo atveju, jeigu pagrindinis scenarijus nėra užvaldyti įmonę, sukišti savus ir pan.

– Taip, be abejo. Matote, energetikoje yra ir daugiau energetikos įmonių, ne tik „Ignitis“. Yra ESO, kuri labai svarbi. Ji yra „Igničio“ grupėje. Dažnai mes irgi turime daug niuansų politine tema ir politiniais klausimais, kuriuos reikia spręsti. Tai yra derinama. Mes tikrai turime daug konkrečių darbų, ką reikia padaryti, tai kartais nėra jauku, kada dėl kiekvieno klausimo reikia prašyti Finansų ministerijos tam tikro indėlio. Pavyzdžiui, kabeliavimas, oro linijų keitimas požeminėmis linijomis energetinio saugumo požiūriu, valstybės saugumo požiūriu, tiekimo saugumo požiūriu vartotojams – tikrai svarbus elementas, bet kiekvieno euro tenka ieškoti tam, kad mes užtikrintume didesnius tikslus.

– Čia galime prisiminti Vakarų ir Rytų skirstomųjų tinklų istoriją, kur buvo skirtingi akcininkų interesai: vienas valstybinis, kitas privatus. Vienas ilgainiui turėjo tikslą investuoti į tinklą, o kitas gauti kiek įmanoma didesnę grąžą, bet šiuolaikinėse įmonėse yra aiškiai suvokiama, kad akcininko nauda irgi yra investicijos į tvarų tinklą ir tai ilgainiui neša naudą akcininkui.

– Be abejo, vienareikšmiškai. Tai nėra taip juoda ir balta, racionalūs sprendimai yra kažkur per vidurį. Ar tai kabeliavimo temos, ar kitos temos – tam reikalingos tam tikros investicijos, kur protingas investavimas tikrai duoda realią naudą. Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie tą pačią kabeliavimo temą, tai priėmę sprendimus dvigubinti, trigubinti kabeliavimo spartą, 200–300 tūkst. vartotojų atneštume realią naudą, nes tie vartotojai audros, snygio ar kitais atvejais nepatirtų elektros tiekimo nutraukimų. Tai ir yra nepriklausomų valdybos narių, akcininkų atsakomybė. Tik svarbu kalbėti apie kertinius dalykus – ko mes siekiame?

– Ministre, ar įžvelgiate rizikų, kad Lietuvos energetika galėtų grįžti į 15–20 metų senumo energetikos procesus, kai generalinių direktorių pareigose sėdėdavo politikų klasiokai ar draugai, kurie už tai, kad išsiųsdavo vieną faksą į „Gazprom“ ar RAO UES, gaudavo krūvas pinigų?

– Aš noriu tikėti, kad taip neįvyks, bet tokios rizikos yra. Dėl to valstybėje yra tam tikros stabdžių-atsvarų sistemos, kurios turi padėti tokių scenarijų išvengti. Energetikoje mes tikrai nužengėme progresyvų kelią, buvo padaryta didžiulė pažanga. Ir čia kalbu ne tik apie mūsų atsinaujinančią energetiką, ne tik apie mūsų valdymo sistemos sutvarkymą, kas yra geroji praktika tiek Europoje, tiek pasaulyje, bet ir apie pačią Lietuvą, kuri visame regione tikrai turi autoritetą. Norėtųsi, kad nebūtų grįžtama į tuos laikus. Ir čia tikrai yra atsakingo požiūrio klausimas. Aišku, yra tam tikrų niuansų, suprantame juos, bet tikrai tikiu, kad galima toliau tęsti tą pažangos kelią.

– Kalbant apie jūsų likimą pareigose, Prezidentas užsiminė, kad jūs galėtumėte tęsti darbus, nepaisant koalicijos formavimo. Kaip jūs žiūrite į šitą savo apsisprendimą – ar kaip į teisę, ar kaip į pareigą?

– Esamose aplinkybėse tai labiau vertinčiau kaip pareigą. Tikrai paprasčiau būtų pasakyti: „na, žinote, energetikos ministro darbas nėra pats lengviausias“. Tikrai yra daug klausimų, įtempta darbotvarkė, daug visokių niuansų, bet tai yra tam tikra ir pareiga, ir auka, kurią kažkokiu momentu reikia atiduoti valstybei ir savo piliečiams.

– O jeigu jums sakytų, kad galite likti pareigose, bet viceministrais turi tapti „Nemuno aušros“ partiečiai. Kaip reaguotumėte?

– Jūs čia kalbate apie pareigybes, bet yra klausimų ir apie pačius klausimus, apie turinį, politikos turinį. Tai tikrai nuo pat kadencijos pradžios turėjau savo prioritetus, turime ir politinės komandos prioritetus ir, vykstant pokalbiams, turėsime susiderinti, ar aš, kaip asmuo, tinkamas ir galėčiau įgyventi tai, ką reikia padaryti, ar kitai pusei tai yra priimtina? Tai čia, manau, yra sutarimo klausimas. Tikrai nesu pasirengęs bet kokia kaina tęsti darbų, pavyzdžiui, jeigu bus akivaizdu, kad yra suteikiamas mandatas ir politinė komanda. Žmonės yra tavo tikslų įgyvendinimo dalis, todėl komanda turi būti patikima. Dabartine komanda tikrai didžiuojuosi, nes per šitą pusę metų Energetikos ministerija padarė 100 proc. to, ką buvo pažadėjusi, ir dėl to manau, kad tą galime tęsti. Jeigu nebus aplinkybių to daryti, tikrai nesu pasirengęs keisti absoliučiai visos politinės komandos. Galbūt tam tikros detalės gali būti derinamos, bet, jeigu tokios sąlygos yra pateikiamos, tai tikrai su tuo negalėsiu sutikti.

– Kada tai viskas turi paaiškėti?

– Manau, yra dienų klausimas, nes rudens sesija artėja, rugsėjo 10 diena, kaip žinia, iki tos dienos turi būti viskas sudėliota.