„Ribodami kvotas darbininkams iš užsienio ne tik nieko nepasieksime, bet apsunkinsime veiklą toms įmonėms, kurios dirba užsienio rinkoms. Pirma, tai paslaugų eksportą vykdantys vežėjai ir pagamintą produkciją eksportuojanti pramonė. Mes kertame šaką, ant kurios patys sėdime, nes stabdome pinigų srautus į Lietuvą“, – sako Ž. Mauricas.

Mes kertame šaką, ant kurios patys sėdime, nes stabdome pinigų srautus į Lietuvą.

Taip jis komentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ketinimus nuo kitų metų įvesti kvotas darbininkams iš užsienio.

Pagal nuo 2021 metų numatomas taikyti kvotas, Lietuvoje siūloma leisti įsidarbinti 11 600 vairuotojų iš užsienio, kai šiuo metu Lietuvos įmonėse jų dirba apie 30 tūkst., tad ši verslo sritis kvotų sistemą gali pajusti itin skaudžiai.

Pasak eksperto, tokių kvotų atsiradimas sunkiai paaiškinamas racionaliomis priežastimis, nes pagal ES darbo rinkos taisykles tiesiog neveiks.

„Darbo jėgos judėjimas tarp ES valstybių yra neribojamas ir jau dabar Europoje yra įmonių, kurios užsiima darbuotojų nuoma. Tad neturėdama galimybės atsivežti darbuotojų iš trečiųjų šalių įmonė greičiausiai tiesiog išsinuomos juos Lenkijoje ar Latvijoje, kur mokestinės ir kitos sąlygos bus palankesnės nei Lietuvoje. Tad užsienio darbuotojų kvotos ne tik neišspręs problemų, bet dar neteksime dalies mokesčių į Lietuvos biudžetą“, – teigia ekonomistas.

Ž. Maurico įsitikinimu, kažkiek riboti galima tų specialybių darbuotojų atvykimą, kur užsieniečiai sukelia konkurenciją, kartais nesąžiningą, dėl darbo vidaus rinkoje.

 „Manau, būtų galima riboti statybų sektoriaus darbuotojų patekimą į šalį, nes pačiam teko stebėti situaciją Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, kai atvykę užsieniečiai dirba po 12 valandų šešias dienas per savaitę, tad vietos specialistai tampa nekonkurencingi, nes tokiu tempu tiesiog nesutinka dirbti. Tačiau tam reiktų pasitelkti kitokius metodus, nes kvotos tiesiog neveiks“, – sako Ž. Mauricas.

Pasak jo, visų pirma reiktų sukurti atvykstančių darbuotojų švietimo sistemą, kad jie žinotų ir lengvai galėtų susipažinti su Lietuvos darbo sąlygas reglamentuojančiais įstatymais, savo teisėmis. Tai būtų prevencinė priemonė, kad užsieniečiai, pasinaudojus jų neišmanymu, nebūtų įdarbinami itin prastomis sąlygomis.

Ekonomistų manymu, apskritai mūsų darbo imigracijos politiką kaip tik reiktų liberalizuoti, nes pasaulinė praktika rodo, kad šalys, kurios taiko liberalesnes darbo sąlygas užsienio darbininkams – išlošia. „Pavyzdžiui, Šveicarija, kur gauti pilietybę itin sunku, tačiau galima gauti ilgalaikes su darboviete nesusietas darbo vizas. Galėtume ir mes sukurti tokią sistemą, kur tiems užsieniečiams, kurie elgiasi pavyzdingai, suteiktume darbo vizas ilgesniam laikotarpiui nesusiejant jų su konkrečia darboviete. Tokiu atveju ir jų konkurencija su vietiniais darbuotojais būtų mažesnė, nes jie lengvai keistų darbo vietą į tą, kur geresnės sąlygos ir, rinkos sąlygomis, tos sąlygos greitai visiems suvienodėtų“, – svarsto Ž. Mauricas.

Tokių specialybių, kaip tolimųjų reisų vairuotojai, darbuotojų ribojimą ekonomistas mato kaip tiesioginę žalą mūsų ekonomikai.

„Viena vertus, turime nuspręsti, ar norime toliau Europoje išlikti šios rūšies verslo lyderiais. Jei taip, darbo sąlygas reikia lengvinti, o ne sunkinti. Nes įmonės arba nuomosis darbuotojus, arba pačios išsikels ir mokesčiai iškeliaus į kitų šalių biudžetus. Be to, šios srities darbuotojai apskritai praktiškai nedirba mūsų šalyje, tik moka čia mokesčius, tad atsiradus sunkumams čia, jie lengvai iškeliaus ieškoti darbo į kitas ES valstybes ir vėl pralošime mes“, – sako Ž. Mauricas.

Toks dirbtinis darbo vietų deficito sukūrimas, anot Ž. Maurico, apskritai sudaro prielaidas korupcijai.

„Mes matėme dirbtinio deficito sukūrimo pasekmes sovietmečiu. Tai sukuria šešėlinę rinką ir korupciją. Kai kvotos yra mažesnės nei poreikis, natūralu, kad taip pat gali paskatinti tam tikrus neskaidrius procesus“, – sako Ž. Mauricas.

Migracijos departamento duomenimis, 2019 metais į Lietuvą dirbti atvyko 66,6 tūkst. užsienio šalių piliečių. 86 proc. jų įsidarbino pagal profesijas, kurių atstovų Lietuvoje trūksta ir jiems specialūs leidimai dirbi nebuvo reikalingi, o likusieji įsidarbino gavę specialius leidimus.