Kaip paneigti šį posakį? O gal tiesiog nereikia? Mes – skirtingi. Tad ir vairuojame skirtingai. Tai supratau per penkiolika metų, kai pati vairuoju.

Išlaikiau iš pirmo karto

Pradėsiu nuo to, kad vairuoti mokiausi žiguliais. Pačią pirmą dieną, kai sėdau prie vairo, iš dangaus pasipylė šlapdriba, kuri gatves pavertė čiuožyklomis. Vairavimo instruktoriui, kiek pamenu, toks oras buvo nė motais. Kai prie pirmo posūkio užšokau ant šaligatvio bortelio, iš instruktoriaus veido minos supratau, kad antrą kartą to daryti neturėčiau.

Paskui jis dar kažką kalbėjo apie akseleratoriaus ir sankabos pedalų santykius ir priminė, kad pedalai – ne krokodilai, į koją neįkąs. Suprask – nebijok paspausti pedalo.

Tais metais, kai mokiausi vairuoti, moterys tiesiog veržte veržėsi į vairavimo kursus. Lyg pajutusios laisvę nuo virtuvės, puodų ir vaikų, jos norėjo išmėginti kažką nauja. Jauniausia grupėje buvau aš, vyriausia – žavi 55-erių dama. Iš viso grupėje buvo per 30 moterų ir du jauni vyrukai, kurie užsiėmimų nelankė išvis.

Mano pačios nuostabai – vairavimo egzaminą išlaikiau iškart, lygiai taip pasisekė dar kelioms moterims. Visos kitos bandė po kelis kartus. Na, ne visiems skirta vairuoti. Kaip ir megzti ar kepti tortus.

"Aš tai bijau vairuoti, tai kad taip nebijočiau, draugių į mašiną prisisodinu ir lekiam", – anądien nugirdau stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro.

"O jeigu lėkdama su draugėmis partrenksi žmogų?" – norėjosi jos paklausti, bet nedrįsau.

Lenda prie durų

Kažkodėl išvydę neaiškiai ar neprotingai vairuojančią moterį, vyrai būtinai veržiasi aplenkti jos automobilį, spaudo garso signalą ir rodo įvairius keistus ženklus, kurie atrodo labiau juokingi nei pikti.

Vakar taip elgėsi mane aplenkęs vidutinio amžiaus vyras, kuris supyko, kad nusprendžiau praleisti į kairę sukantį maršrutinio taksi vairuotoją. Su "Audi" išdidžiai mane aplenkęs vairuotojas kažką mosikavo rankomis, bandė spausti garso signalą, kuris lyg tyčia neveikė. Smagiai jam nusišypsojau, iškėliau du pirštus, norėdama pasakyti "taika" ir nuvažiavau.

Kone didžiausias išbandymas (ypač važinėjantiesiems su "klevo lapu") – saugiai pastatyti automobilį aikštelėje ar kurioje nors kitoje itin siauroje vietoje.

Mokslininkai, ko gero, jau tyrinėjo fenomeną, kodėl moterys neturi tokio erdvės suvokimo, kokį turi vyrai. Stebiu gana didelio visureigio vairuotoją, kuris prekybos giganto aikštelėje bando pastatyti automobilį į gana siaurą ruožą. Iš anksto įvertinu, kad sutalpinti tokio dramblio į tokį menkutį plotelį neįmanoma, tačiau vairuotojas nedvejodamas visgi tai padaro. Jis net nesisukioja, o žiūri tik per šoninius veidrodėlius. Na, šito man dar teks pasimokyti.

Dar svarstau: kodėl visi vyrai automobilį nori pasistatyti prie pat parduotuvės įėjimo durų? Tikriausiai, jei galėtų, tai dar ir laiptais į antrą aukštą užvažiuotų.

Vyrai – greiti, bet netaupūs

Šiandien nusprendžiau vairuoti kaip vyras: atsistūmiau sėdynę, kūno padėtį nutaisiau tokią, kad atrodyčiau lengvai pakrypusi į dešinę. Dar svarsčiau, kad būtų galima vairuoti viena ranka, bet nesugebėjau prie posūkio susukti vairo, kiek reikia, ir vos netaranavau šaligatvio bortelio. Tiek to – geriau vairą laikysiu abiem rankomis.

Prie sankryžų laukdama, kol užsidegs žalias šviesoforo signalas, neramiai (kaip ne kartą mačiau elgiantis vyrus) mindau akseleratoriaus pedalą. Mano 3 l variklio tūrio automobilis, atrodo, tuoj stryktelės iš vietos nekantraudamas aplenkti visus atseit nemokšas.

Na, išsiveržiau į priekį, myniau, net plaukai susivėlė, bet prie kito šviesoforo vėl turėjau sustoti, nes degė raudona šviesoforo akis. Ką laimėjau? Ogi nieko – visi mano aplenktieji (net ir 20-ies metų senas automobilis) pasivijo ir patenkinti spoksojo į mane.

Moteriška išvada: greitai važiuodamas gauni daugiau adrenalino, bet tai neekonomiška ir neefektyvu. Iki tikslo vis tiek nuvažiuoji per tą patį laiką.

Dar apie vyrišką vairavimą. Mes, moterys, gal ir per daug atsargiai važiuojame ir dėl to sulaukiame pelnytų priekaištų, tačiau vyrų noras būti visada pirmiems – taip pat keistas. Prieš kelias dienas aplenkė mane vienas toks amžinai norintis būti lyderis ir aplenkęs pristabdė. Suprask – noriu tave pamokyti, kad nevažiuotum antrąja juosta. Aš ja ir nevažiuoju, tik šįkart noriu pasukti į kairę. O dėl tokio staigaus ir netikėto manevro aš tam mokytojui vos neįvairavau į galinį buferį.

Tiesą pasakius, pikta ir man, kai dvi juostos laisvos, o visi mina trečiąja, kuri, kaip suprantu, skirta tik lenkti.

Kam reikalingas veidrodėlis?

Viena mėgstamiausių vyrų pokalbių temų gurkšnojant alų ir kramsnojant E priedų prifarširuotus maisto produktus – ką moterys veikia prie vairo. Paklausius jų, atrodo, kad viską, išskyrus vairavimą.

Ir kam automobilyje, anot vyrų, reikalingi veidrodėliai? Ogi esą tam, kad pasitikrintum, ar nenubėgęs blakstienų tušas, ir paryškinti lūpas. Automobilyje gana geras apšvietimas, todėl atseit galima pasidaryti beveik tobulą makiažą. Ir ką veikti prie šviesoforo, jeigu jis kelių lygių? Toks švelniosios lyties elgesys ne juokais piktina tikrą vairuotoją – vyrą.

"Jei nori dažytis – geriau nevairuok!" – išgirdus keliaaukščių keiksmažodžių tiradą savo adresu iš nesmagumo kyla mintis. Ir kodėl vyrai taip nori keiktis? Prisipažinsiu: kartais tenka ir man paburnoti. Bet tą darau uždariusi langus ir taip, kad niekas negirdėtų.

O štai vyrai, mano požiūriu, prie vairo daro kitus keistus dalykus: vienoje rankoje laiko vištos kulšį, kitoje – duonos gabalą ir agurką. Ir dar sugeba vairuoti. Kaip vėliau supratau – tą daro keliais judindami vairą. Taip elgdamiesi stipriosios lyties atstovai tikrai nerizikuoja sukelti avarijos. Tikrai tikrai.

Aukštakulnis ant pedalo

Moterys visuomet stengiasi būti tobulos – negi vairuosi automobilį su kerziniais batais?! Reikia pripažinti – bateliai su 10 cm pakulniu – irgi savotiškas iššūkis vairuojančiai moteriai. Bet dešimties porų batų kiekvienąkart nesivežiosi.

Pirmą kartą spaudžiant akseleratoriaus pedalą aukštakulniu bateliu jausmas ne itin geras. Mat spaudimo kampas pasidaro kiek kitoks nei vairuojant apsiavus žemakulniais. Bet argi čia bėda? Tiesiog pripratimo dalykas.

Bėda slypi kitur – vairuojant apsigadina pakulnis, nusibrūžina oda, o ją pakeisti brangiai kainuoja.

Drugeliai ant kapoto, pliušiniai meškiukai salone ir keli galvą kinkuojantys šuniukai, patupdyti ant prietaisų skydelio – moterys mėgsta puoselėti ne tik namus, bet ir savo automobilius.

Tiesą pasakius, keistokai atrodo visa ši kolekcija. Kaip ir trumparegiškumas automobilyje vežant vaiką. Teko matyti, kaip jauna mama specialią kūdikiams vežioti skirtą kėdutę padeda ant priekinės keleivio sėdynės. Nesaugu ir neprotinga. "Kaip noriu, taip vežu – noriu matyti vaiką visą laiką", – atšovė man tokia mama, kai pabandžiau papasakoti jai, kad ant keleivio sėdynės sėdėti nesaugiausia.

Baimė, kad sugedo

Ką sugebame, tai sugebame – važiuoti automobiliu tol, kol suges. Arba atvirkščiai: jeigu po antvožu ar važiuoklėje moteris išgirsta keistą garsą, iškart širdis nubilda kažkur labai žemai. Sugedo!

Tada protingas visažinis vyras ištaria esminę frazę: "Ir ką tu be manęs darytum!" ir tokiu pat specifiniu tonu paklausia: "Tai kada paskutinį kartą keitei tepalus?" arba "Kaip mieste sugebėjai rasti tokio dydžio duobę?"

Taip paklausęs jis nenurimsta ir pradeda pasakoti apie riebokšlius, lankstus, pakabas, traukes ir dar kažką, o moteris tuo metu nervindamasi galvoja, kad bandydama pakeisti padangą visiškai susigadino tik ką padarytą manikiūrą.

Viena pastaba: tikrai yra moterų, kurios lengva ranka visgi moka pakeisti prakiurusią padangą. Kita vertus, dažna moteris, išgirdusi vyro priekaištus, turi savybę mesti iššūkį vyrams ir išdidžiai sušukti: "Ir pakeisiu tą padangą, ir nereikia tavo pagalbos!"

Kaip keičiamas ratas

Įsivaizduokime situaciją: vyras automobiliu įlekia į duobę. Netrukus paaiškėja, kad padanga pradurta. Pasinaudojęs visu sukauptu keiksmažodžių bagažu vyras trumpai apibūdina jį ištikusią situaciją, pasiraitoja rankoves ir kimba į darbus. Aišku, tuo metu iš dangaus pila kruša, lietus, liūtis, sniegas, šlapdriba ar dar kokia nors velniava, nes toks oras neatsiejamas nuo padangų keitimo.

Bekeisdamas padangą vyras išsiterlioja baltų marškinių rankogalius, apsitaško kelnes, išsipurvina batus. Bekeisdamas susimuša pirštą, dėl to keikiasi dar labiau. Galų gale po pusvalandžio kovos su gamtos ir mechanikos stichija, vyras pasijunta nugalėtojas: piktas, tačiau patenkintas pajuda iš vietos.

Ką patekusi į tokią situaciją daro moterys? Ogi pirmiausia skambina vyrui. Jeigu šis toli, negali ar pyksta dėl jos atseit žioplumo, tada moteris skambina draugei. Ši pataria pasitikrinti, ar yra atsarginė padanga. Nelaimėlė dar paklausia: o kur ji galėtų būti? Išsiaiškinusi, kur padanga, vairuotoja užsimauna darbines pirštines (tokias kiekviena moteris laiko pagarbiai – daiktadėžėje) ir lipa iš automobilio. Išlipusi apsižiūri vietovę, pagalvoja, kad visai neblogas oras (nesvarbu, kad sninga dideliais kąsniais) ir gal reikėtų ką nors susistabdyti, nes vis dar nežinia, kas ir kur yra kėliklis ir kaip juo naudotis.

Finalas: moteris spėja pasidažyti lūpas, o pagalbos rankas ir kėliklius ištiesia net keli vyrai vairuotojai. Keisdami ratą jie dar padiskutuoja – vėlgi apie moterų vairavimą. Moteris tuo metu telefonu plepa su drauge.

Aišku, situacijų būna įvairių. Ir toli gražu ne visos moterys taip elgiasi.

Kartą teko girdėti vyrą sakant: prie mašinos švarus nepabūsi. O vyresnio amžiaus vairuotojas, vieną šaltą žiemos rytą padėjęs iš kelkraščio išlupti mano nuvairuotą automobilį, burbtelėjo: "Žiemą mašinoje reikia turėti kelis maišiukus smėlio ir kastuvą, tada iš visokių kelių išvažiuosi." Taip ir matau savo švarutėlėje bagažinėje besimėtantį purviną kastuvą ir vietą užimančius smėlio maišus. Nėra čia jiems vietos, nėra!!!