Žmogus ir automobilis

Dainininkė Geltona: “Vairavimas- tai malonumas”

Yra vairuotojų, kurie iškart prisipažįsta, jog labiau mėgsta vairuoti automobilį, o ne būti juo vežami. Ne išimtis ir populiari atlikėja Dija, dar vadinama Geltona. Nors Dija teises išsilaikė prieš metus, tačiau už vairo jaučiasi užtikrintai. “Man vairavimas - malonumas”, – prisipažino atlikėja.

- Kada pirmą kartą atsisėdote prie automobilio vairo?

- Pirmą kartą atsisėdau seniai. Net neatsimenu... gal kokių 14 metų. Žinoma, aš tada neturėjau teisių. Šiaip man tik leido truputį pavažiuot vadinamoj invalidų pliažo aikštelėj. Aišku, tada atsisėdau ne prie savo automobilio vairo ir pavažiavau tik truputėlį. Bet tai buvo pirmasis kartas... O teises išsilaikiau praėjusią vasarą, pamenu, jog birželio 22 dieną jau gavau pažymėjimą į rankas.

- Kas Jus paskatino vairuoti automobilį? Kokį automobilį šiuo metu vairuojate?

- Tiesiog pati pagalvojau, kad tai bus man patogiau. Dažnai tenka važiuot iš vieno miesto galo į kitą. O mikroautobusiukais važinėt yra labai nepatogu. Todėl ir nusprendžiau išsilaikyt teises. Labai greitai visą tą reikalą susitvarkiau – labai greitai išmokau bei iš pirmo karto viską išsilaikiau. Vairuoju “Ford Fiestą”.

- Kodėl įsigijote būtent šį automobilį?

- Visų pirma norėjau mažiuko automobilio. Pradžioje vairuoti sekėsi prastai, o mažu automobiliu patogu persirikiuoti į kitą juostą, lengviau pastatyti.

Antra priežastis - norėjau dyzelio.

Trečia – buvo prieinama kaina. Aš žinojau, jog šiuo automobiliu yra labai ekonomiška važinėt po miestą ir užmiestyje. Tad „Ford Fiesta“ buvo vienas iš tinkamiausių variantų.

- Kas Jums yra automobilis?

- Man tai tikrai nėra įvaizdžio dalis. Automobilis yra dėl patogumo, kad aš per trumpą laiką galėčiau nuvažiuot iš vieno miesto galo į kitą. Pavyzdžiui, su mikroautobusiukais tai užimtų kur kas daugiau laiko. Aš manau, jog automobilis turi tarnaut žmogui, o ne žmogus – automobiliui. Jeigu aš būčiau, tarkim, iš savo paskutinių pinigų nusipirkusi geresnį automobilį dėl įvaizdžio, aš nemanau, kad tai būtų protinga. Man automobilis – tai tik susisiekimo priemonė.

- Kokia Jūs esate vairuotoja?

- Kokia aš vairuotoja? Nelabai drausminga. Ir nesu tokia, kuri mėgsta palenktyniauti. Bet, prisipažinsiu, miste nevažiuoju 50 km/h greičiu.

- Gal esate patyrusi linksmų nutikimų kelyje?

- Ne visai linksmų... Esu patyrusi vieną nedidelę avariją – įvažiavusi į automobilio galą prie žiedo Klaipėdoje. Tik tiek linksma, kad viskas labai greitai pasibaigė. Pamenu, tik mano automobilio lempa sudužo, o kitam automobiliui visai nieko neatsitiko.

- Koks Jūsų svajonių automobilis? Kokios automobilio savybės svarbiausios?

- Oi, daug turiu svajonių automobilių. Tarkim, vienas iš tų - gal koks „Peugeot 307“. Nepatinka mersedesai 600-tiniai, ilgi kaip banginiai. Man patinka nedideli automobiliai.

Svarbiausia - ekonomiškumas, kad „nerytų“ daug kuro. Ir kompaktiškumas, kad nevažinėtų gatve kažkoks banginis, su kuriuo baisu persirikiuoti į kitą juostą arba pastatyti. Automobilis turi būti ekonomiškas ir kompaktiškas – moteriškas automobilis.

- Ar dažnai pažeidinėjate kelių eismo taisykles?

- Galima sakyt, nedažnai, nors 50 km/h greičiu mieste nevažiuoju. Bet ir 60 km/h mieste neviršiju. Mėgstu greitį, bet jau tikrai nelakstau.

- O ar dažnai tenka bendrauti su kelių policija?

- Reikia nusispjaut tris kartus per petį... Su kelių policija santykiai geri. Mane labai retai stabdo, nes aš kelių eismo taisyklių grubiai nepažeidinėju. Kelis kartus yra stabdę už greičio viršijimą, bet tada viršijau tik kelis km/h. Pamenu, vieną kartą policija iš pradžių labai griežtai nusiteikusi buvo. Bet vėliau, kai atsiprašiau bei paiškinau, jog vėluoju ir skubu į egzaminą, mane paleido. Tada iš tikrųjų skubėjau į egzaminą ir tik truputį viršijau greitį.

- O ar atpažįsta Jus policininkai?

- Ne visada. Žinot, aš kiekvieną dieną vaikštau nepasidažiusi. Ir dažniausiai atpažįsta, kai paima teises į rankas, – iš nuotraukos. Bet nemanau, kad tai kažką lemia. Kai pradedi pasakot situaciją, tada policininkų pyktis atslūgsta arba jie dar labiau supyksta. O ta nuotrauka teisių, aš abejoju, kad padeda.

- O nuo vagių ar teko nukentėti?

- Vėl reikia nusispjaut per petį... Ne, neteko. Gal nėra iš to automobilio per daug ką ten vogt. Aš tai nieko vertingo nepalieku. Automagnetolos ten kažkokios „super“ taip pat nėra. Yra gamyklinis “magas”, kurio aš net neišimu. Iki šiol dar niekas nesilaužė į mano automobilį, ačiū Dievui.

- Ką mėgstate daryti vairuodama?

- Viso dėmesio į kelią tikrai nesutelkiu. Žinoma, aš žiūriu į kelią. Jeigu važiuodama „varnas gaudyčiau“ , manau, man tai geruoju tikrai nesibaigtų. Aš važiuodama mąstau, viską apgalvoju. Būna net taip, jog užsigalvojusi „autopilotu“ nuvažiuoju ne ten, kur reikia.

Važiuojant muzikos klausytis nepatinka. Žinoma, jei kas nors sėdi mano automobilyje ir įsijungia, tada, be abejo, klausau. Bet muzikos pati niekada neįsijungiu.

Man patinka vairuoti. Be abejo, aš pavargstu, jeigu reikia važiuoti į Vilnių. Bet mieste man netgi labai patinka, vienas malonumas vairuoti. Man netgi patinka junginėti pavaras. Visi žmonės svajoja apie „automatą“, o aš net nežinau, ar norėčiau turėti automobilį su automatine pavarų dėže.

- Ką manote apie vairuotojų kultūrą?

- Manau, jog vairuotojai turėtų būti kultūringesni. Nenoriu nieko blogo sakyt, bet ypatingai moterys. Aš nežinau, ar jos apsimeta, kad nemato, ar tiesiog specialiai niekada neužleidžia. O vyrai dažniausiai tave užleis, kad išsisuktum ir panašiai. Be abejo, vairuotojai galėtų būti kultūringesni – mažiau pypinti, mažiau pykti ir mažiau keiktis prie vairo.

- Ką Jūs manote apie tokį pasakymą, jog moterys yra prastos vairuotojos?

- Nenoriu sakyt, kad moterys ar vyrai prasti vairuotojai. Aš manau, jog yra blogai vairuojančių moterų ir vyrų. Aišku, jei išsilaiko teises pagyvenusi moteriškė, aš nemanau, kad ji kada nors gerai vairuos. Bet tikrai yra ir daug prasčiau už moteris vairuojančių vyrų. Ir man netgi ne vieną teko sutikt.

- Ačiū už pokalbį.