Pagal tūkstančiui žmonių tenkančių automobilių skaičių Lietuva jau senokai pasivijo turtingas Europos šalis, drauge patyrė civilizacijos rykštės, vardu "transporto spūstys", kirčius. Ieškant šios problemos sprendimų kuriamos transporto srautų reguliavimo sistemos, platinamos gatvės, tiesiami aplinkkeliai, statomi nauji viadukai, tačiau bent jau kol kas apčiuopiamos pažangos nematyti – 10–15 km kelionei sostinėje per piką gaišti 40–50 minučių tapo įprastu dalyku.

Generolo Jono Žemaičio karo akademijos Inžinerinės vadybos katedros dėstytojas Stasys Buteliauskas tikina radęs optimalų būdą, kaip sankryžas įveikti be sustojimo ir rizikos. Deja, pynės formos sankryžos idėja Lietuvos kelininkų jam nepavyksta sudominti jau treti metai.

"Armonikėlės" efektas

"Analizuojant transporto spūsčių ir incidentų avaringuose kelių bei gatvių ruožuose kilmę nesunku pastebėti, kad daugiausia problemų ten, kur susilieja skirtingu greičiu judantys automobilių srautai. T. y. kai vienos mašinos palyginti staigiai stabdo, paskui taip pat staigiai greitėja, todėl netrunka susidaryti savotiška "armonikėlė". Būtent toks reiškinys laikomas itin pavojingu, nes netgi greičio sumažėjimas nuo 70 km/val. iki 60 km/val. mažina bet kokios sankryžos pralaidumą ir didina susidūrimų riziką", – pasakojo S.Buteliauskas.

Garbaus amžiaus inžinierius šią vasarą Kanzase (JAV) vykusioje tarptautinėje konferencijoje su kolega dr. Aušriu Juozapavičiumi pristatė originalų būdą, kaip būtų galima neutralizuoti panašaus pobūdžio problemas. T. y. kaip užtikrinti nepertraukiamą eismą žiedinėje sankryžoje. Rudenį lietuvių idėją Amerikos, Rusijos, Ukrainos patentų biurai pripažino originaliu išradimu ir pradėjo derėtis dėl tokio objekto statybos.
Pasakodamas apie originaliąją schemą mokslininkas tikino, kad pynės formos žiedas beveik neturi ydų, būdingų klasikiniams inžineriniams kelių statiniams.

"Pačia paprasčiausia, aiškiausia ir pigiausiai įrengiama sankryža laikomas X formos kelių susikirtimas, kuriame eismas reguliuojamas šviesoforu arba važiavimo pirmumą suteikiančiais ženklais. Tačiau tokių kelių ir gatvių susikirtimo trūkumas yra piko valandomis nusidriekiančios didžiulės automobilių eilės. Skubantieji dažnai mėgina suspėti pro tokias sankryžas prasmukti jau užsidegus raudonam šviesoforo signalui arba spurtuoti dar neįsižiebus žaliam, todėl susidūrimai čia gana dažni", – dėstė S.Buteliauskas.

Jo teigimu, šiek tiek geresnė padėtis yra žiedinėse sankryžose, kurioms nereikia papildomo reguliavimo ir kurias įmanoma įveikti kiek greičiau. Tačiau jų pralaidumas taip pat palyginti menkas, o rizika, jog žiedu važiuojantis ir laukiantis progos įsilieti į šį srautą nesupras vienas kito ketinimų, taip pat gan didelė.

Palyginti efektyviu transporto srautų paskirstymo mechanizmu laikoma dobilo formos sankryža su vienu viaduku. Jos pralaidumas didelis, o automobiliai čia gali važiuoti gana dideliu greičiu. Svarbiausiais dobilo minusais laikomas milžiniškas tokios formos sankryžos užimamas plotas ir didelė įrengimo kaina. Be to, čia taip pat yra keletas vadinamųjų konfliktinių taškų, kuriuose iš juostos į juostą persirikiuojantys automobiliai juda skirtingu greičiu ir rizikuoja susidurti.

Bene geriausiu sprendimu laikomos daugiaaukštės sankryžos, kuriose bet kuria kryptimi galima važiuoti nespaudžiant stabdžio pedalo ir netrukdant kitiems eismo dalyviams. Tokių sankryžų pralaidumas ir saugumas yra beveik nepriekaištingas, tačiau jų įrengimo kaina siekia astronomines sumas.

Pynės pliusai ir minusai

"Prieš maždaug 20 metų Belgijos kelininkai pabandė transporto susikirtimo mazgus patobulinti "sukryžmindami" žiedinę ir dobilo formos sankryžas. Tačiau visų bėdų ir tąkart išspręsti nepavyko, nes čia yra net penki viadukai, ji taip pat užima daug vietos, yra brangi ir turinti keletą konfliktinių taškų. Vis dėlto šis modelis privertė mąstyti, ar tikrai jau išrastas dviratis ir ar negalima suprojektuoti sankryžos, neturinčios bent jau pačių didžiausių trūkumų, – pasakojo S.Buteliauskas, pats senokai ieškojęs alternatyvių sprendimų. – Ilgokai analizavę esamus transporto srautų susikirtimo reguliavimo projektus, jų pranašumus ir trūkumus, pabandėme nupiešti savą pynės formos žiedinę sankryžą, kurią būtų galima įveikti nesustojant 50–70 km/val. greičiu, nepersirikiuojant ir nekertant judėjimo juostų bet kuria kryptimi.

Vienintelė sąlyga – reikia iš anksto prieš sankryžą persirikiuoti pagal nurodytas kryptis virš kelio esančiose informacinėse lentose. Šis sprendimas tinka 3–7 kelių susikirtimui ir užima gerokai mažiau vietos negu įprastos dobilo formos kryžminės sankryžos."

Išradėjo iš Lietuvos karo akademijos teigimu, pynės formos sankryža yra itin pralaidi, saugi, joje nesunku orientuotis. Svarbu, kad ji gana universali ir užima palyginti nedaug vietos, o jos įrengimas turėtų kainuoti tiek pat, kiek ir klasikinės dobilo formos sankryžos.

Tarkime, statmenai susikertant dviem keliams, norint sukti į dešinę reikėtų paprasčiausiai persirikiuoti arčiau dešinio kelkraščio. Norint keliauti tiesiai ar sukti į kairę – reikia nedideliu tuneliu pranerti po pagrindiniu sankryžos žiedu, kuriuo važiuoja kitomis kryptimis judantis transportas, ir pasirinkti reikiamą išvažiavimą.

"Bene vienintelis mūsų sumanymo trūkumas tas, kad tokios formos žiede nėra galimybės apsisukti. Prireikus atlikti tokį manevrą, tektų tai padaryti arba prieš pynę esančioje apsisukimo pralaidoje, arba pravažiavus sankryžą apsisukti pirmoje tinkamoje vietoje. Svarbu ir tai, kad šiuo atveju tuneliai įrengti žemiau pagrindinio žiedinio kelio, todėl čia greičiausiai reikėtų įrengti priverstinio drenažo sistemą. Be to, čia nenumatytos perėjos pėstiesiems. Tiesa, šis minusas sąlyginis, nes ši sankryža skirta itin didelio eismo intensyvumo keliams, kur pėsčiomis ir šiaip niekas nevaikšto", – dėstė S.Buteliauskas.

Didžiausiu pynės formos sankryžos pranašumu reikėtų laikyti maksimalų jos pralaidumą (jis vertinamas taip pat, kaip ir dobilo formos sankryžoje), didelį judėjimo greitį, lemiantį mažą teršalų emisiją. Taip pat tokia sankryža lengva važiuoti.

Specialistų abejonės

Susisiekimo ministerijos sekretorius Alminas Mačiulis, komentuodamas pynės formos sankryžos idėją prisipažino, kad sumanymas iš tiesų labai viliojamas, tačiau yra keletas svarbių "bet".

"Projektą aptarėme su kelių projektuotojais, kurie atkreipė dėmesį, jog greičiausiai pynės formos sankryžos pranašumais praktiškai būtų galima naudotis su sąlyga, kad ji užimtų gerokai didesnį plotą, nei teigia idėjos autoriai. Tai reiškia, kad miestuose ar priemiesčiuose jai fiziškai pritrūktų vietos. Užmiestyje ją įrengti būtų paprasčiau, tačiau vėlgi – esamų transporto srautų intensyvumas bent jau kol kas yra palyginti mažas, todėl prieš investuojant papildomus pinigus viską reikėtų labai gerai pasverti", – pasakojo A.Mačiulis.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automobilių katedros docentas Vigilijus Sadauskas pynės formos sankryžos idėją vadino puikia, nes čia iš tiesų nesikerta transporto srautai.

"Problema tik ta, kad patikrinti, kaip viskas veikia praktiškai, galima tik išleidus keliolika ar keliasdešimt milijonų litų. Tokių pinigų niekas neturi, todėl eksperimentuoti nesiryžta. Be to, lig šiol neatsakyta į klausimą, kaip pynės formos sankryža susidorotų su kintamo intensyvumo transporto srauto skirtingomis kryptimis problema, ar nė viename kelyje įvažiuoti ir išvažiuoti nesusidarytų spūstys net vairuotojams suklydus ir pasirinkus ne tą eismo juostą, kurios iš tiesų reikia. T. y. prie šio projekto dar reikėtų padirbėti taikant įvairius matematinio modeliavimo būdus", – samprotavo V.Sadauskas.

Lietuvos automobilių kelių direkcijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Petras Tekorius, komentuodamas karo inžinierių išradimą teigė, kad projektas turi keletą ypatumų, mažinančių jo patrauklumą.

"Ant popieriaus viskas atrodo nepriekaištingai ir transporto srautai iš tiesų turėtų būti išskaidomi be jokių problemų. Tačiau atlikus preliminarius skaičiavimus pasirodė, kad pynės formos sankryža realybėje turėtų būti bent tris kartus didesnė už garsųjį Klaipėdos prieigose esantį Jakų žiedą. Priešingu atveju, viadukų išilginiai pakilimai ar nusileidimai viršytų ribiniais laikomus 4–6 proc. dydžius ir siektų net 14–15 proc. Tokių dalykų nėra net rajoniniuose keliuose", – pastebėjo P.Tekorius.

Techninėje taryboje dirbančių specialistų suskaičiavimais, investicijos į pynės formos sankryžą pasiteisintų, jei susikertančių transporto srautų intensyvumas viršytų 30 tūkst. automobilių per parą. Esant mažesniems transporto srautams, tokios sankryžos ekonominis efektyvumas nepakankamas.