Žmogus ir automobilis

“Mango” narė Rima: „Palenktyniauti neatsisakau niekada“

Dainininkei Rimai patinka galingi ir erdvūs automobiliai. Liudo Dambrausko nuotrauka

Automobilis daugeliui suteikia laisvės bei nevaržomo pojūčio. Spausdami akseleratoriaus pedalą, jie jaučia neapsakomą malonumą bei tampa lyg skriejantys paukščiai. Ne išimtis ir populiari dainininkė, grupės “Mango” narė Rima, kuriai vairuoti – vienas didžiausių malonumų. Ji mėgsta sėdėti „aukščiau už kitus“, todėl dainininkės svajonių automobilis – visureigis. Apie automobilius, vyrus bei keliones ir kalbėjomės su jaunąja dainininke.

- Kada pirmą kartą atsisėdote prie automobilio vairo?

- Gana seniai... tai buvo 1999 metų pabaiga, kai pradėjau lankyti vairavimo kursus. Tada ir prasidėjo pirmosios mano vairavimo pamokos. O teises į rankas gavau 2000 metų pradžioje. Tačiau tuo metu nei aš, nei tėvai neturėjom automobilio, tad pusantrų metų net nesėdau prie vairo.

Puikiai pamenu, kad labai bijojau. Tiesiog viską reikėjo mokytis iš naujo. Tiesą pasakius, buvau pamiršusi, kaip reikia junginėti pavaras. Net pamiršau, kad automobilyje yra trys pedalai. Bet po truputį viskas sugrįžo į senas vėžes. Važiavau iškart į gatvę... Labai bijojau, bet pamaniau – reikia „prasilaužt“. Be abejo, važiavau ne dienos metu, o vakare, kai gatvėse mažiau mašinų.

- Šiuo metu Jūs vairuojate „Opel Vectra“. Kodėl įsigijote būtent šį automobilį?

- Net nežinau... Visų pirma man patiko automobilio dizainas. Taip pat labai patiko, kad buvęs šeimininkas šiek tiek pertvarkė bei perdarė automobilį. Jis įdėjo neoninius slenksčius, truputį pakeitė priekį. Tad mano opelis tapo labiau panašus į sportinį automobilį. Tiesiog aš pamačiau – ir iškart užsinorėjau šio automobilio. Be to, norėjau, kad automobilis būtų ketverių durų.

- Į kokias automobilio savybes dar kreipėte dėmesį?

- Į daug ką šiaip kreipiau dėmesį... Ir į išvaizdą, ir į techninę būklę. Taip pat man buvo svarbi ir automobilio spalva. Be to, žiūrėjau, kiek kilometrų buvo pravažiuota su pirmuoju šeimininku. Ir apskritai rūpinausi, kad avarijos atveju man būtų saugu, kad būtų oro pagalvės. Juk yra visokių vairuotojų... Aš galiu garantuoti už save, bet už kitus – ne. Tad, manau, nelaimės atveju geriau apsidrausti.

- Kas Jums yra vairavimas?

- Man vairavimas – malonumas. Aš esu ta, kuri dažniausiai vairuoja už kitus, jeigu paprašo. Šiaip pažįstu žmonių, kurie nemėgsta vairuoti. Jiems tai - darbas, ir jie prie vairo labai pavargsta. Tačiau man – tai vienas malonumas.

- Kaip manote, kokia esate vairuotoja?

- Šiuo metu, manau, kad gera. Vairuoju nesavanaudiškai, jeigu reikia ką praleisti – visada praleidžiu. Jeigu aš matau, kad žmogus už manęs skuba ir jam nėra kur išlaviruot mašinos, aš visada padidinu greitį ar sudarau sąlygas, kad jis galėtų pravažiuot. Prie vairo visada stengiuosi elgtis kultūringai.

- O su Kelių policija ar teko bendrauti?

- Šiaip per ketverius vairavimo metus buvau sustabdyta tik vieną kartą. Net nežinau... Su Kelių policija bendrauju draugiškai, mes susikalbam.

- Ar policija atpažįsta?

- Tiesą pasakius, net negaliu pasakyti, ar atpažįsta. Bet tada, pamenu, pažino. O dėl rimtų problemų, kad tektų pasinaudoti vardu ar panašiai, dar neteko susidurt.

- Ar laikotes Kelių eismo taisyklių?

- Stengiuosi laikytis... Bet greitį viršiju. Man sudėtinga važiuoti 50 kilometrų greičiu. Dažnai gudrauju – važiuoju 55-58 kilometrų greičiu, bet mieste stengiuos neviršyti 60.

- Ar mėgstate palenktyniauti?

- Priklauso nuo nuotaikos. Šiaip aš niekada nesiūlau lenktyniauti. Tačiau kartais žmonės prie perėjos pasiūlo eiti lenktynių, ir aš niekada neatsisakau.

- O kokiu didžiausiu greičiu esate važiavusi?

- Ai, aš greit nevažiuoju... Didžiausiu greičiu važiavau automagistralėje, tada spidometro rodyklė pakilo maždaug iki 150 kilometrų per valandą.

- Kas Jums yra automobilis?

- Man automobilis – ir susisiekimo priemonė, ir įvaizdžio dalis. Pažiūrėjus į automobilį, mano manymu, galima ir apie žmogų daug ką pasakyti. Pavyzdžiui, jei idealiai švari mašina, galima spręst, kad žmogus – pedantas ir panašiai. Aš tai labai dažnai mašinos neplaunu, todėl ji nėra itin švari. Iš tikrųjų man gaila pinigėlių nuolat ją plauti. Juk koks mūsų klimatas – lyja ir lyja... Mašina nuolat apsitaško, nespėji plauti. Tačiau garso aparatūrai automobilyje aš tikrai negailiu pinigėlių. Ir iš to galima spręsti, kad aš mėgstu muziką, kokybišką garsą. Aš manau, kad automobilis bet kuriuo atveju yra ir įvaizdžio dalis.

- Kokius automobilius labiausiai vertinate ar mėgstate?

- Šiaip mano svajonių automobilis yra visureigis „Land Cruiser“. Bet šiuo metu įsigyti tokio automobilio aš tiesiog nepajėgiu. Negaliu sau to leisti... Aš visada juokauju, kai man bus 40 metų, tada aš jau turėsiu „džipą“. Juk visureigiai ima daug kuro ir jų išlaikymas yra labai brangus. Bet yra tokia svajonė. Gal kada ir įgyvendinsiu...

Man patinka aukštai sėdėti, kad galėčiau viską matyti. Šiaip nemėgstu tokių automobilių, kai tu įsėdęs net negali matyti, kur baigiasi kapotas, nematai net šaligatvio. Kažkokia nesąmonė... Nusiperka žmonės žemus, sportinius automobilius ir važiuoja įsitempę, tiesiog palipę ant sėdynės. Net juokas ima... Tai kam įsitempt, lipti ant sėdynės? Nusipirk tokią mašiną, kad galėtum bent kelią matyti.

- O ar mėgstate keliauti savo automobiliu?

- Net labai... Man apskritai patinka važinėti. Iš manęs net juokiasi mano draugas, kadangi aš visur vykstu automobiliu. Aš sėdu prie vairo net tada, kai reikia paeiti tik kelis žingsnius. Bet ne todėl, kad tingiu eiti, tiesiog man patinka vairuoti.

- Kur toliausiai esate nuvykusi?

- Su šiuo automobiliu – netoli. Aš „Opel Vectra“ automobilį įsigijau tik kovo mėnesį. Tad jį turiu dar tik keturis mėnesius. Tiesiog neteko toli keliauti.

- Gal esate patyrusi linksmų ar liūdnų nutikimų kelyje?

- Su šiuo automobiliu dar nieko neatsitiko. Turbūt neužteko laiko... O prieš tai, kai teko važinėti su „trečiu golfu“ ir „Mitsubishi Colt“, esu patyrusi avarijų. Pamenu, dėl kelių avarijų buvau net pati kalta. Esu prie vairo visokių žioplų dalykų pridariusi...

Taip pat vieną kartą esu užklimpusi sniege. Tai buvo pirmoji mano patirtis kapstyti mašiną iš sniego. Gerai, kad tada šalia manęs buvo mano draugas mama. Tai mes bendromis jėgomis traukėm ją iš sniego. Pamenu, ilgai vargom... Pačiai teko sėdėti prie vairo. Šiaip gana nemaloni, bet gera patirtis. Dabar jau žinočiau, ką tokiu atveju daryti.

- O automobilio ratą ar mokate pakeisti?

- Prisipažinsiu – tikrai ne. Be to, visai neseniai per savo žioplumą pradūriau padangą. Tad teko skambinti draugui, kad atvažiuotų pakeisti ratą. Iš tikrųjų gėda prisipažinti, bet net nežinojau, kur yra mašinos keltuvas. Šia mašina rūpinasi, viską perka bei tvarko mano draugas.

- Nuo vagių ar kada teko nukentėti?

- Ačiū Dievui, neteko. Bet aš įsivaizduoju, koks tai nemalonus jausmas. Išdraskytos mašinos spynelės, sudaužytas stiklas, išmėtyti bei išvogti daiktai... Net šiurpas nukrato...

Aš niekada automobilyje nepalieku magnetolos ar kokio brangesnio daikto, visada pasiimu kartu. Čia tiesiog mirtinas dalykas. Be to, yra ir signalizacija bei visokios apsaugos priemonės nuo vagių. Kiek aš jau galiu, tiek ir skiriu savo automobiliui, kad neatsitiktų nelaimių.

Man svarbu, kad automobilyje būtų gero garso aparatūra, puikiai grotų muzika. Man patinka, kad mano automobilyje muzikos valdymo mygtukai yra prie vairo. Tai labai patogu...

- O savo dainų važiuodama ar klausote?

- Kai įrašom naują dainą, važiuodama į koncertą visada paklausau. Juk reikia pasikartoti žodžius, taip pat pagalvoti apie šokį bei judesius, kuriuos atliksiu koncerto metu.

Stengiuosi visą dėmesį sutelkti tik į kelią. Jei kas skambina – tai aš net neatsiliepiu, „atmetu“ skambutį. Tik sustojusi paskambinu bei kalbuosi. Vieną sykį jau pasimokiau... Bekalbėdama įvažiavau į kitą automobilį. Tiesiog kalbėjausi telefonu, nesutelkiau dėmesio ir padariau avariją. Aš nesugebu vienu metu ir kalbėti telefonu, ir vairuoti. Dabar vairuodama stengiuosi nedaryti pašalinių darbų.

- Ačiū už pokalbį.