Rokas Zubovas: „JAV „privažinėjau“ 400 tūkstančių kilometrų“

Talentingas pianistas Rokas Zubovas, garsinęs Lietuvą užsienyje, ne tik virtuoziškai skambina fortepijonu, bet ir sugeba meistriškai vairuoti automobilį. Tačiau jis nesigiria – neleidžia kuklumas, auklėjimas ir įgimtas orumas. Garsios bajorų giminės palikuonis turi humoro jausmą – jis gali būti ironiškas ir sau. Ne išimtis ir Roko pasakojimas apie savo vairavimą.

- Maestro, kada pirmą kartą sėdote prie vairo?

- Tai buvo labai anksti – 11 metų. Mano dėdė turėjo motorolerį, pasisodindavo mane priekyje ir aš jį vairuodavau. Toks ten važiavimas – sodo takeliu. Bet juk pats vairavau! Visada nekantriai laukdavau, kada leis pasivažinėti. Galiausiai išmokau važiuoti savarankiškai.

Vairuotojo pažymėjimą gavau dar būdamas studentas, 1987 metais, nors mašinos neturėjau. Tada pirmą kartą pajutau, kad muzikantai – ypatingi žmonės. Ateidavau tik į kas trečią pamoką, nes jau pradėjau koncertuoti. Klausinėdavo, kur muzikantas, o žmonės atsakydavo, kad vėl gastroliuoja. Girdi, ko iš jo norėti, juk muzikantas. Į praleidinėjimus žiūrėjo atlaidžiai, tačiau egzaminus išlaikiau puikiai.

Daug vairuoti automobilį pradėjau tik Amerikoje, kai prireikė dažnai važinėti darbo reikalais.

- Ar prisimenate pirmąjį savo automobilį?

- Tai buvo 1982 metų „Chevrolet Satation“. Tik dabar suprantu, kad mane smarkiai apgavo – įpiršo „grabą ant ratų“. Bet sugebėjau neįtikėtinu būdu juo važinėti beveik pusantrų metų. Buvau jaunas, nepatyręs pirkėjas. 1992 metais nusipirkau 1989-ųjų „Honda Civic“. Vykęs modelis, 1985 metais jis buvo tikras lūžis automobilių pasaulyje. Nuo 1992-ųjų ir tapau hondų šalininku. Amerikoje teko vairuoti ir kitas mašinas.

- Kokį įspūdį padarė amerikietiškos mašinos?

- Turėdamas bendravimo su „Chevrolet“ patirties, žinau, jog daugiau amerikietiškų mašinų nepirksiu. Jos kaip laivai, didelės ir lėtos. Neįpratau vairuoti mašinų su automatinėmis pavarų dėžėmis, jose jaučiuosi lyg troleibuse. Noriu pats vairuoti mašiną, o ne leisti jai valdyti vairuotoją. Todėl mėgstu nedidelius ir dinamiškus automobilius su mechaninėmis pavarų dėžėmis.

- Mėgstate greitį?

- Mėgau, kol kartą rimtai verčiausi. Dabar važinėju lėčiau. Apsiverčiau Amerikoje, kai su kolege važiavau koncertuoti. Aš vairavau, ji sėdėjo gale. Amerikos mastu važiavau gana greitai – 120 km per valandą. Tiesa, autostrada. Manau, kad šiek šiek kalta ir automatinė pavarų dėžė. Lijo. Posūkyje pradėjau slysti į kairę, link skiriamosios linijos. Esu įpratęs prie mechaninės pavarų dėžės, nukėliau koją nuo akceleratoriaus – maniau, tuoj pradės „kabinti“. Tačiau variklis nestabdė, automobilį nešė toliau, į priešpriešinę juostą. Priekyje išvydau artėjančios mašinos šviesas, staigiai pasukau vairą. O prieš mane – smėlio ir ledo krūva. Mašina vertėsi per priekį ir nukrito ant stogo. Keleivei nieko neatsitiko. Mums pasisekė – smūgis teko priešingai pusei nei sėdėjo keleivė. Vežėmės du šunis – ir jie liko gyvi. Po to pusmetį lyjant važinėjau 30-40 km per valandą greičiu, lyg bobutė į bažnyčią.

- Kokį dabar automobilį vairuojate?

- Jokio. Kai prieš mėnesį grįžtant iš koncerto Ukmergėje sugedo mano „Honda Concerto“, likau „be arklio“. Mašina buvo sena – 1992 metų, „sudegė“ jos skirstymo blokas. Ši detalė kainuoja tiek, kiek ir visas automobilis, todėl jo neberemontavau, pardaviau detalėms.

- Nauja mašina bus „Honda“?

- Kodėl gi ne? Dabar man patinka „Honda Jazz“. Ši manevringa mašina tinka važinėti mieste. Nežinau, ar įpirksiu naują automobilį.

- Sakoma, kad pianistai dėl savo profesijos gali dviem rankomis daryti skirtingus dalykus, todėl ir vairuoja neblogai.

- Apie 1993 metus, kai JAV pradėjau mokyti privačiai, teko daug važinėti. Iš namo į namą, iš mokinio pas mokinį. Nuo 14 valandos iki vėlyvo vakaro. Ten dideli atstumai, todėl vairuodamas spėdavau ir kavos atsigerti, ir pavakarieniauti, išnaudodamas laiką prie šviesoforų ir spūstyse. Kai 2001 metais grįžau iš JAV, apskaičiavau, kad per 10 ten praleistų metų nuvažiavau apie 400 tūkstančių kilometrų. Be to, skirtingais automobiliais. Per dieną – apie 100 km.

- Kuo Amerikos vairuotojai skiriasi nuo mūsiškių?

- Vairuotojo pažymėjimą JAV gali gauti ir beždžionė. Kursų galima nelankyti, ateiti iškart į egzaminą, jeigu turi bent vidurinį išsilavinimą, esi neteistas, psichiškai sveikas ir taip toliau. Egzaminas – 30 klausimų. Leidžiama padaryti ne daugiau kaip tris klaidas. Aš padariau penkias. Iškart davė kitą testą, bet leido naudotis ankstesniuoju. Po to – vairavimas. Visur automatinės pavarų dėžės, spusteli pedalą ir važiuoji. Parodija, o ne egzaminas. Po Lietuvos laikyti labai lengva. Žmona laikė vėliau nei aš. Sakau, važiuokime mano maršrutu. Stebėtina, tačiau egzaminuotojas ją vežė tuo pačiu maršrutu!

Po tokių lengvų egzaminų, kad ir kaip būtų keista, JAV vairuojama labai atsargiai. Savaitgaliais keliuose daugybė tų, kurie važinėja tik tomis dienomis – į artimiausią parduotuvę ar bažnyčią. Štai taip ir plaukia jie neskubėdami savo laivais. Labai nemaloni akimirka – persirikiuodami amerikiečiai nemėgsta rodyti posūkių. Kai Kalifornijoje perki naują automobilį, standartinėje įrangoje nėra posūkio signalo rankenėlės – ją reikia užsisakyti. Tai amerikietiškas pokštas.

Vairavimas Amerikoje priklauso nuo regiono. Pavyzdžiui, Sietlo, Bostono vairuotojai labai kultūringi. Kai ten svečiavausi pas amerikiečius, skolindami savo automobilį jie mane įspėjo: nevažiuokite kaip Čikagoje, nes pas mus vairuoja ramiau. Vairavau Niujorke, bet nebenorėčiau vėl sėsti prie vairo tame mieste - ten labai nekultūringi taksistai. Jiems svarbiausia užsidirbti, todėl, išvydę keleivį, nesigėdindami lenda už akių. O taksistų Niujorke daugybė, todėl jie visiems mieste diktuoja vairavimo manierą. Floridoje – kitoks kraštutinumas. Visi važiuoja labai lėtai. Mane tai siutindavo, beje, kaip ir norvegų vairavimo maniera. Jie net į kalną nevažiuos nė vienu kilometru per valandą greičiau. Pervažiavau Italijos ir Austrijos sieną, nuvažiavau 5 km ir tik tada pastebėjau, kad visi signalizuodami ir žibintais mane įspėja – tu jau ne Italijoje, važiuok ramiau.

- Ar vairuodamas klausotės muzikos?

- Taip, klausausi. Tačiau kas nors nuolat pasirūpina, kad jos nesiklausyčiau. Ir JAV, ir Lietuvoje iš mano mašinos vis pavagia magnetolas. Po to nutariau, kad užtenka, daugiau rėmėju nebebūsiu. Taip ir važinėju be radijo. Kad neužmigčiau, imu pakeleivius, kurie turi man ką nors pasakoti. Ar bijau? Ne, tiesiog manau, kad jeigu piktosiomos jėgoms lemta mane pagauti, jos pasirinks kitą kelią. Būdamas studentu beveik penkerius metus nesinaudojau traukiniais ir autobusais, važinėjau autostopu. Šiandien grąžinu skolą. Be to, iš pakeleivių daug sužinau apie Lietuvą. Žmonės išpasakoja savo bėdas, perduoda naujienas, dalijasi paslaptimis. Jų plepėjimas manęs nenervina. Su žmonėmis įdomu.