– Ar galite prisiminti tą akimirką, kai atėjo mintis apie lietuvišką meno mugę? Kada tai įvyko?

– Mintis atėjo gal 2004 m. Apie tai vis pasvajodavome, juk visi pagrindiniai meno procesai vyksta mugėse – pardavimai, susitikimai, tinklaveika, didėja galerijos žinomumas. Apie savo meno mugę svajojome, tačiau neturėjome nei pakankamai patirties, nei lėšų. Kai buvo paskelbta, kad Vilnius 2009 m. taps Europos kultūros sostine, mes pateikėme paraišką rengti mugę. Paraišką pateikėme paskutinę termino dieną, netgi paskutinę valandą. Tai buvo gera proga startuoti. Jei ne kultūros sostinė, tikriausiai ir mugės nebūtų buvę. Kitu būdu buvo neįmanoma surasti tiek lėšų ir niekas nebūtų mumis patikėję, kad galime surengti tokį renginį.

– Tikėjote, kad mugė vyks taip ilgai?

– Mes tai planavome. Paraiškos taisyklėse buvo sąlyga, kad finansavimas bus skirtas naujiems, tęstiniams renginiams. Pradžia, aišku, buvo nelengva. Aš labai džiaugiuosi, kad buvo surinkta šauni komanda. Su mumis kartu pradėjo dirbti menotyrininkė profesorė Raminta Jurėnaitė. Jos patirtis buvo labai reikšminga. Ji turėjo daug pažinčių, ja pasitikėjo menininkai. Pradžioje lietuvių menininkai galvojo, kad jei tai vadinasi mugė, tai bus kažkas panašaus į Kaziuko mugę. Šis formatas Lietuvoje buvo naujas. Tuo metu gal tik „Vartų“ galerija dalyvavo užsienio mugėse. Taigi, nemažai žmonių abejojo mugės menine kokybe. Kaip minėjau, R.Jurėnaitė prisidėjo prie menininkų, galerijų įtikinimo ir atrankos. Kai kuriems šios atrankos buvo skausmingos, nes ne visi dėl meninio lygio galėjo dalyvauti. Kaip meno vadovė R.Jurėnaitė uždavė aukštą startinį lygį, ir tai buvo labai svarbu. Aišku, per tuos metus buvo visko, bet mūsų tikslas buvo tą lygį išlaikyti ir palaipsniui jį kelti. Siekėme, kad galerijos tobulėtų, vykdytų menininkų atranką, konkuruotų dėl jų. Juk valstybė investuoja milijonus menininkams parengti. Meno mokyklos ir akademija juos ruošia, o toliau estafetę turi perimti galerijos ar meno vadybininkai, kurie rūpintųsi menininko žinomumu, pristatymu tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tai labai sunkus, ilgas, daug lėšų ir kantrybės reikalaujantis procesas. Todėl pas mus mažai žmonių, norinčių užsiimti galerine veikla. Bet lygis kyla ir dabar jau nemažai Lietuvos galerijų dalyvauja užsienio meno mugėse, kai iš Estijos žinau tik vieną. Mugė labai prie to prisidėjo.

– Per dešimt metų mugės lygis tik kilo ar buvo ir nuosmukių?

– Aišku, buvo. 2010 m. mugė išvis neįvyko. Kaip aš sakau, buvo kultūrinės pagirios. Kultūros sostinė baigėsi, finansavimo neliko. Aš pati ėjau pas tuometį premjerą Andrių Kubilių prašyti pinigų. Ieškojau finansavimo, kur įmanoma. Buvo pažadai, bet finansavimo taip ir nepavyko rasti. 2011 m. situacija taip pat buvo dramatiška, tačiau tada mugės globėja tapo Vilniaus miesto savivaldybė, kuri skyrė didesnį finansavimą, kad mugė įvyktų.

– Kaip per visus metus kito žmonių lankomumas ir jų požiūris į mugę ir meną apskritai? Jaučiate pokytį?

– Tikrai labai jaučiame. Pradžioje žmonės buvo labai atsargūs, į mugę žiūrėjo kaip į parodą, nebendravo su galerininkais. Tai pirmose mugėse pastebėjo užsieniečiai. Tačiau dabar galerininkai jau mums sako, kad pavargsta bendrauti, nes visi turi labai daug klausimų. Žmonių požiūris pasikeitė kardinaliai. Juk į mugę galima ateiti ir su vaikais, praleisti joje visą dieną. Lankomumas taip pat kyla. Praėjusiais metais mugėje apsilankė apie 23 tūkst. lankytojų. Mūsų regione tai yra labai geras rezultatas. Labai džiugu, kad lietuvių meną perka užsienio kolekcininkai. Mes visada stengiamės pakviesti garsius aplinkinių šalių kolekcininkus. Aišku, norėtųsi, kad geri lietuvių kūriniai ir liktų Lietuvoje, tačiau smagu, kai mūsų kūriniai patenka į geras užsienio kolekcijas. Deja, Lietuvos muziejai, išskyrus MO, vis dar labai mažai perka.

Praėjusiais metais mugėje apsilankė apie 23 tūkst. lankytojų.

– Jūs paminėjote užsienio kolekcininkus. O kaip yra dėl užsienio galerijų? Ar joms apsimoka atvažiuoti į „ArtVilnius“? Lietuviai perka užsieniečių meną?

– Užsienio galerijas vilioja gana mažas dalyvio mokestis, puiki atmosfera ir noras susipažinti su šio regiono menu. Jos čia randa įdomių lietuvių menininkų, kuriuos vėliau kviečiasi į savo galerijas. Pradžioje lietuviai tikrai nepirko iš užsienio galerijų, tačiau dabar situacija keičiasi. Kaip jau minėjau, lietuviai pradžioje į mugę žiūrėjo kaip į didžiulę parodą, tačiau dabar supranta, kad tai nėra paroda, o renginys, kuriame gali įsigyti gerą meno kūrinį.

– Kokią įtaką meno mugė turėjo rinkai?

– Labai džiaugiuosi, kad galerijos pradėjo konkuruoti dėl menininkų. Anksčiau menininkai buvo vaikščiojantys per visas galerijas ir norintys kiekvienoje iš jų surengti parodą, o dabar jau rašosi sutartis su galerijomis. Tai yra gera konkurencija, taip ir turi būti. Mes taip pat džiaugiamės, kad verslas vis aktyviau įsitraukia į meno pasaulį. Atsiranda vis daugiau mecenatų, bendrų verslo ir meno projektų. Mugė labai skatina ir prisideda prie jaunų menininkų sklaidos. Labai džiaugiuosi, kad „Art Vilnius“ žymiai prisidėjo prie brolių dailininkų Algirdo ir Remigijaus Gataveckų sėkmės. Juk visus jų kurtus Alytaus vaikų globos namų auklėtinių portretus būtent per „ArtVilnius“ nupirko MO.

– Kyla ne tik mugės lygis, bet ir dalyvio mokestis.

– Na, taip. Mes buvome priversti pakelti šių metų dalyvio mokestį, nes praėjusiais metais „Litexpo“ reorganizavo savo veiklą, atsisakė ekspozicijos įrengimo paslaugų ir dėl to šios paslaugos pabrango dvigubai. Nuomos kaina yra 160 tūkst. eurų. Todėl mes neišvengiamai šiek tiek padidinome ir dalyvio mokestį. Bet jis tikrai yra labai mažas, nuo 1 500 iki 2 000 eurų. Palyginkime: dalyvauti Vienos meno mugėje kainuoja apie 9 500 eurų. Reikia suvokti, kad galerija moka ne tik už stendą, bet už visą paketą – sklaidą, komunikaciją, lankytojus.

– Pakilusi kaina neišgąsdino Lietuvos galerijų?

– Gal šiek tiek ir išgąsdino, bet, kaip mes sakome, tereikia parduoti du meno kūrinius ir jau atsiperka. Mes apskaičiavome, kad jei neremtų valstybė, galerijos privalėtų mokėti apie 4 tūkst. eurų. Taigi, nemažą dalį padengia mūsų rėmėjai. Dėl mažos kainos mes galime ir užsienio galerijas lengviau pritraukti.

– Ar galite kiekvieniems metams suteikti pavadinimus? Pagal tikslus ar pasiektus rezultatus.

– Pirmieji metai buvo „startas“. Antrieji – „kova už būvį“. Trečiuosius pavadinčiau „pirminis stabilumas“. Nuo penktosios jau būtų galima pavadinti „specialistų pripažinimu“. Nes pradžioje mus sunkiai pripažino. Menotyrininkai ir meno bendruomenė žiūrėjo labai kritiškai. Mums sakydavo, kad Lietuvoje surengti gerą mugę neįmanoma, kas čia pas mus važiuos? Bet mums nereikia orientuotis į kitas muges, turime savo specifiką ir reikia kurti savo mugę. Taigi, kaip minėjau, apytiksliai nuo penktų metų jau mus šiek tiek pripažino. Pastarąsias muges pavadinčiau „kokybė“. Atsirado naujų partnerių, praplėtėme programą. Reikia mažiausiai dešimt metų dirbti, kad toks renginys įsivažiuotų, kad įtvirtintume mugės vardą. Profesionalų rate mus jau žino.

– Koks jūsų pagrindinis siekis? Ar yra taškas, kurį pasiekusi galėtumėte pasakyti, kad jau viskas yra gerai?

– Labai norėčiau, kad visos galerijos mugės metu kažką parduotų. Labai svarbu toliau edukuoti žmones, didinti lankytojų skaičių. Norėtųsi, kad mokyklos labiau susidomėtų, kad vestų į mugę vaikus. Mes siunčiame mokykloms informaciją, darome grupėms nuolaidas. Šiais metais mugė vyksta dar nepasibaigus mokslo metams, todėl yra visos sąlygos ją aplankyti. Mane visada žavi, kaip vaikai ir jaunimas lanko muziejus užsienyje. Norėtųsi, kad ir čia taip būtų. Juk nelengva suprasti šiuolaikinį meną, todėl vaikus pratinti prie jo ir edukuoti reikia nuo mokyklos. Gaila, kad nedaug mokytojų, kurie skaitytų, gilintųsi. Tai yra ilgas, bet labai svarbus procesas. Reikia naudotis tokiomis progomis kaip mugė, kai stende gali sutikti ne tik galerininkus, bet ir menininkus, kai gali paklausti bet kokio klausimo, ne tik to tradicinio: „Ką jis norėjo čia pavaizduoti?“

– Šiais metais mugės programa išsiplėtė ir į kitas meno sritis. Bus rodomos „Kūrybinio impulso“ baleto miniatūros. Papasakokite apie tai plačiau.

– Pavyzdžiui, performansas mūsų mugėje yra jau daug metų. Žmonės tikriausiai supyktų, jei to nebūtų. Pradžioje žmonės į jį žiūrėjo labai keistai, o dabar puikiai priima. Juk visi menai niveliuojasi. Šiais metais atsirado šiuolaikinio baleto scena ir mes tikrai plėstume savo programą į kitas sritis, tačiau neturime tiek žmogiškųjų resursų. Tuos pinigus, kuriuos galėtume skirti programai paįvairinti, mes sumokėsime už erdvių nuomą. O juk galėtume bendradarbiauti ne tik su kitomis kultūros sektoriaus organizacijomis, bet ir su mokslininkais. Pažiūrėkite, kiek dabar vyksta bendrų meno ir mokslo projektų. Jie yra labai novatoriški ir patrauklūs. Gali įgyvendinti įvairių sričių meninį projektą. Operos ir baleto teatro atėjimas yra nuostabus. Šių metų mugės viešnia yra Prancūzija. Bus 11 galerijų, daug performansų, ir tai sukurs puikią atmosferą. Vyks susitikimai su menininkais, pokalbiai, diskusijos.

– Kas jus, kaip mugės vadovę, labiausiai džiugina?

– Mane džiugina, kad žmonės laukia mugės. Normalu, kad meno pasaulis jos laukia, bet kai jos laukia visai kitų sferų žmonės, tai labai džiugu. Atsiranda daugiau mugės draugų, partnerių, rėmėjų. Vis daugiau žmonių patiki mugės reikalingumu. Be galo džiaugiuosi savo komanda. Štai mugės meno vadovė Sonata Baliuckaitė į mugę dirbti atėjo dar studentė ir jau dirba kartu devintus metus. Žinau, kad jei kada nebenorėsiu tame dalyvauti, galėsiu ramiai palikti reikalus profesionaliose rankose. Visi kiti, su kuriais bendradarbiaujame, – dizaineriai, architektai. Smagu, kad žmonės tikrai dirba ne dėl honorarų, o dėl ambicijų. Tai yra labai svarbu.