Pereiti į pagrindinį turinį

A. ir P. Galaunių namuose – dovana žalių arkų miestui

2024-01-26 14:00

„Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus žaliuoja“, – juokauja viena iš parodos „Apie žalių bromų miestą. Vilnius Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose“, eksponuojamos A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje, kuratorių, Pauliaus Galaunės rinkinio kuratorė Miglė Banytė, mintyse turėdama ir parodą „Žalia“, kurioje daugelis skaitytojų tikriausiai jau spėjo apsilankyti.

Vilniaus vaizdai

Paroda – muziejaus dovana 700 metų jubiliejų pernai šventusiam Vilniui – pasakų miestui, kaip jį yra pavadinęs poetas Paulius Širvys.

Ekspozicija – ne apie pasakas, bet subtilios poezijos joje yra. Daugybė skirtingų Vilniaus vaizdų, jį apipynusių legendų, realių istorinių faktų ir labai asmeniškų pastebėjimų, išryškėjančių fotografijose, grafikos kūriniuose, tapybos ir akvarelės paveiksluose, tekstilės darbuose, medinėse skulptūrose, medaliuose, demonstruojamuose dokumentiniuose filmuose Lietuvos sostinę, kaip pažymi M. Banytė, vaizduoja taip, kad ją įsimylėti visai nesunku.

Parodos kuratorės M. Banytė ir memorialinių muziejų skyriaus vadovė Lina Pranaitytė sako planavusos, kad ekspozicija sutilps į vieną A. ir P. Galaunių namų-muziejaus salę, bet netikėtai nutiko taip, kad paroda užima visą namų-muziejaus antrąjį aukštą, pradedant į jį vedančia laiptine.

Ekspozicijoje – net apie 200 eksponatų su išsamiais aiškinamaisiais tekstais. „Stengiamės šiai parodai pridėti daugiau išplėstinio etiketažo, kad lankytojui ir vienam būtų smagu vaikštinėti po skirtingas ekspozicijos erdves ir jas tyrinėti“, – akcentuoja M. Banytė.

Istorija: itin daug eksponatų atspindi bene skausmingiausią tarpukario Lietuvai temą – laikiną Vilniaus praradimą. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

700-ajam Vilniaus jubiliejui skirtos parodos inspiracija tapo gausi P. Galaunės grafikos kūrinių, kuriuose vaizduojama sostinė, kolekcija.

„Ji ir paskatino mus ieškoti, kokie dar lobiai, susiję su Vilniumi, slepiasi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose. Apie parodos idėją papasakojome kolegoms ir buvo nutarta, kad renkant eksponatus prisideda visas muziejus, todėl jų skaičius netikėtai išaugo iki poros šimtų“, – pasakoja M. Banytė.

„Pagrindinis tikslas atrenkant kūrinius parodai – kad juose būtų pavaizduotas Vilnius. Surinkusios eksponatus pamatėme, kad jie patys diktuoja temas, į kurias ir padalyta ekspozicija“, – papildo L. Pranaitytė.

Seniausias vaizdas

Pradėti pasivaikščiojimą po parodą lankytojams kuratorės siūlo nuo Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose saugomo seniausio Vilniaus miesto plano – vaizdo, sukurto dar XVI a.

Žiūrovas taip pat raginamas stabtelėti ir pasklaidyti 1923 m. išleisto albumo, kurio dizainą sukūrė P. Galaunė, skirto 600 metų Vilniaus jubiliejui, lapus. „Albume – Jano Bułhako fotografijos, ne vienas grafikos kūrinys iš asmeninės P. Galaunės kolekcijos ir menininkų iš skirtingų šalių kurti darbai, kuriuose vaizduojami žymiausi Vilniaus objektai: Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika, Šv. Onos bažnyčia, Aušros vartai, Gedimino (Pilies) kalnas ir kiti architektūros objektai. Dailininkų darbuose motyvai kartojasi, todėl juose galima ieškoti panašumų ar skirtumų“, – sako M. Banytė.

Ženklas: vakariniame 1939 m. rugsėjo 1-osios laikraščio „Kurjer wilenski“ numeryje pranešama apie nacistinės Vokietijos agresiją prieš Lenkiją, kuri vėliau išsilies į Antrąjį pasaulinį karą. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Greta romantizuotą Lietuvos sostinės laikotarpį perteikiančių dailės darbų eksponuojamas ir išskirtinis liaudies meno kūrinys – medinė koplytėlė su Aušros Vartų Gailestingumo Dievo Motinos statulėle, sukurta XIX a. Žemaitijoje, kurios autorius, deja, nežinomas.

Tačiau ne tik atrastas seniausias Vilniaus miesto planas ar unikali medinė koplytėlė nustebino parodos kuratores ruošiant šią ekspoziciją. „Daug susidomėjimo kelia Jono Prapuolenio prezidento Antano Smetonos 60-mečiui kurtas sportinis prizas, kurio dalis yra nedidelės talpos objektai, pripildyti žemių, kurias sunešė bėgikai, įveikę trasą, kurią sudarė skirtingi Lietuvos regionai: Kybartai, Laižuva ir kt. Tai labai simboliškas ir gražus prizas. Net muziejaus bendruomenei jis ir jo istorija buvo mažai žinoma“, – pasakoja M. Banytė.

Dar vienas įdomus eksponatas – keraminė suvenyrinė lėkštelė. Ji išsiskiria tuo, kad lėkštelės dekorui panaudotas koliažo elementas, tapęs atradimu ir paties kūrinio restauratoriams.

Pagrindinis tikslas atrenkant kūrinius parodai – kad juose būtų pavaizduotas Vilnius.

Asmeninis žvilgsnis

Eksponuojami Mstislavo Dobužinskio XX a. pradžios romantiški Vilniaus vaizdai, kuriuose – Aušros vartai, žydų kepyklėlė, prie kurios vykdavo įvairiatautės jaunuomenės pasipešiojimai (iš ciklo „Senasis Vilnius“) taip pat patraukia lankytojų dėmesį.

„XIX a. miestas menininkų darbuose atsiskleisdavo per chrestomatinius architektūros objektus, o XX a. pr. kūrėjų darbuose žvilgsnis į Vilnių yra kitoniškesnis, asmeniškesnis“, – akcentuoja M. Banytė. Kuratorės vieningai tvirtina, kad jas labai nustebino viena iš atrastų Vlado Drėmos akvarelių „Vilnius 2000 metais“, kurta 1928 m. Joje vaizduojamas industrinis, kontrastingų spalvų miestas nedaug skiriasi nuo tokio, koks Vilnius yra šiandien. Žiūrovas turi unikalią galimybę parodoje pamatyti ir itin asmeniškų Antano Žmuidzinavičiaus tapybos kūrinių, kuriuose perteikiamas jam artimas Vilnius, jį sužavėjęs Antakalnis, eksponuojamų kiek neįprastai – atveriant tiek priekinę, tiek nugarinę kūrinių puses.

Simbolis: nežinomo Žemaitijos autoriaus sukurta Vilniaus Aušros Vartų Dievo Gailestingumo Motina, XIX a. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ne ginklais, o kultūra

Parodoje pristatoma ir miesto istorijos dalis, susijusi su Vilniaus vadavimo sąjūdžiu. „Sąjūdis buvo didžiulis – beveik 30 tūkst. narių ir 600 tūkst. rėmėjų. Siekdami išvaduoti Lenkijos valdžioje buvusią istorinę Lietuvos sostinę žmonės priešinosi ne ginklais, o per kultūrą“, – primena L. Pranaitytė.

Gausioje ekspozicijoje, atspindinčioje skausmingą sostinės istorijos atkarpą, – Vilniaus paskolų lakštai, kurių buvo raginama įsigyti ir taip aukoti pinigų sąjūdžiui, Petro Rimšos kurti plakatai, didysis Vilniaus miesto pasas, Vilniaus „Aido“ žurnalo viršelis, kurį projektavo A. Žmuidzinavičius, žurnalas „Mes be Vilniaus nenurimsim“, skirtas užjūrio lietuviams, ir kiti istoriniai eksponatai.

Šioje parodos dalyje žiūrovas yra skatinamas sustoti prie režisieriaus Jurgio Linarto filmo „Vilniaus krašto atgavimas“ („Mūsų Lietuva“, Nr. 235), kurto 1939 m., kuris ekspoziciją papildė atkeliavęs iš Lietuvos centrinio valstybinio archyvo.

Pabėgimas nuo tikrovės

Prieš pereinant į paskutinę parodos erdvę, neįmanoma praeiti pro skirtingas ekspozicijų sales jungiančiame koridoriuje eksponuojamo Katrynos Ulickienės sieninio kilimo „Gedimino pilis. 1948–1956“. Nuostabus kūrinys sukurtas tremtyje, o Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose saugomi laiškai, kuriuose menininkė giminaičių prašo atsiųsti jai siūlų kilimui kurti.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Paroda užbaigiama erdve, skirta sovietmečiui. „Nepaisant, kad laikotarpis menininkams buvo be galo sudėtingas, nes buvo sudaromi penkmečio planai, kuriuose dailininkams buvo nurodoma, kokiomis temomis gali kurti, jie sugebėjo pabėgti nuo slegiančios, taisyklių ir apribojimų supančiotos to laikotarpio tikrovės. Todėl ekspozicijoje pristatomuose kūriniuose Vilnius yra netikėtai gražus, spalvingas. Menininkų kūryba visiškai priešinga tam, ką apie sovietmetį galime perskaityti istoriniuose šaltiniuose“, – pabrėžia M. Banytė.

Šioje parodos dalyje pristatomi Vinco ir Saulės Kisarauskų grafikos kūriniai, kuriuose – senojo Vilniaus vaizdai, miesto peizažai, iš kurių išsiskiria darbai „Markučių apylinkės“, atlikti moliotipijos technika. Greta – įspūdingas Aloyzo Stasiulevičius koliažas „Vilniaus panorama“,  Mindaugo Skudučio, Juzefos Čeičytės, Petro Repšio, Viktoro Vizgirdos tapybos darbai. Eksoziciją papildo demonstruojamos ištraukos iš Juozo Matonio ir Vytauto Damaševičiaus kurto filmų ciklo „Menininkų portretai“.

Žiūrovas tikrai pastebės neįprastą eksponatą, kurį parodos kuratorės juokaudamos vadina kryžių kalneliu – tai daugybė eksponuojamų propagandinių ženklelių, kurtų XX a. antrojoje pusėje, skirtų įvairioms sukaktims, kultūriniams renginiams, šventėms, sporto įvykiams, įstaigoms ar tiesiog reprezentuojantys Vilnių. Kodėl kuratorės jį vadina kryžių kalneliu, sužinos tik tie, kurie apsilankys parodoje.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Ekspozicija gausi ne tik eksponatų. Ji bus įdomi ir tiems, kurie domisi vizualiaisiais menais, ir tiems, kurie neabejingi istorijai. Neabejotina, kad kiekvienas žiūrovas joje ras ką veikti. „Laukiame atvykstančių su arbata ir sumuštiniais“, – šmaikštauja kuratorės ir priduria, kad apžiūrėti ekspoziciją ir perskaityti eksponatų aiškinamuosius tekstus gali trukti ne valandą ir ne dvi.


Kas? Paroda „Apie žalių bromų miestą. Vilnius Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniuose“.

Kur? A. ir P. Galaunių namuose-muziejuje.

Kada? Veikia iki vasario 29 d.

Projektą "Rubrika/infoblokas „Santaka“ portale www.kaunodiena.lt" iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Skirta 18 000 eurų.


Medijų rėmimo fondas

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra
Visi komentarai (0)

Daugiau naujienų