Tapytojas A. Skačkauskas (1955–2009) debiutavo paskutiniame sovietmečio dešimtmetyje – reikšmingų istorinių politinių ir kultūrinių permainų kontekste. Dailininko kūryba priklauso 9-o dešimtmečio viduryje į lietuvių tapybą atėjusių dailininkų – Šarūno Saukos, Vyganto Paukštės, Eglės Velaniškytės, Audronės Petrašiūnaitės – kartai. A. Skačkauskas buvo poeziją rašantis tapytojas, grupės „24“ narys.

Dailininko kūryba siejama su postmodernistinių idėjų (apropriacija, siužetiškumas, prasmės ambivalentiškumas, kičo elementai) ir neoekspresionistinės kūrybos sampratos įtvirtinimu 9-o ir 10-o dešimtmečių sandūros Lietuvos dailėje. Fantastiniai siužetai, keisti ritualiniai veiksmai, paslaptingos ženklų ir gestų sugestijos, egzotiški personažai, butaforija, seksualinės konotacijos, erotinės fantazijos A. Skačkausko paveiksluose iki šiol elektrina, audrina žiūrovų vaizduotę, o tapyba keri savo laukiniu, drastišku koloritu, potėpio šėlsmu, spalvų orgija.

A. Skačkausko savitos, fantastinės vaizduotės pamatas – jo meninė strategija – manipuliavimas kultūrine ir menine atmintimi, „žaidimas“ kultūrinėmis asociacijomis, varijavimas kultūriniais įvaizdžiais, pasitelkiant meno apyvartoje jau egzistuojančias mitines figūras, motyvus bei siužetus.

A. Skačkausko tapybos paroda Nacionalinėje dailės galerijoje yra pirmas išsamus dailininko kūrybos pristatymas, surengtas po jo mirties 2009 m. Kartu ši paroda tapo proga vienoje vietoje sutelkti dailininko palikimą, plačiai pasklidusį po šeimos, įvairių institucijų (Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, Modernaus meno centro, Lewben Art Foundation, Valiunas Ellex) bei privačių asmenų kolekcijas Lietuvoje ir Norvegijoje, ypač siekiant rekonstruoti dailininko ankstyvosios kūrybos korpusą.

Parodoje kartu su tapyba pristatoma ir literatūrinė A. Skačkausko kūrybos dalis – dailininko eilėraščiai, kuriuos įgarsino aktorius Aleksas Kazanavičius.