„Būti įsimylėjus – tai lyg būti Aušvice“, - tokia Rolando Barthes‘o mintis paskatino skandalingiausią britų dramaturgę Sarah Kane parašyti bene atviriausią savo dramą „Apvalytieji“. Po pirmosios premjeros ją užsipuolusi kone visa britų žiniasklaida klausė, kodėl ji rašo tokias žiaurias pjeses? Dramaturgė nei kiek nesutriko: „Aš nerašau žiaurių pjesių – aš tiesiog stengiuosi būti maksimaliai nuoširdi.“ Jau sausio 25 d. režisierius Oskaras Koršunovas OKT Studijoje kartu su aktoriumi Darium Meškausku bei jauniausia savo aktorių karta pristato spektaklį pagal šį itin anksti bei itin tragiškai gyvenimą sustabdžiusios rašytojos kūrinį.

„Nebe pirmą kartą grįžtu prie Saros Kane. Jos tekstai turi tos pačios prigimties trauką, kaip nelaimė ar nusikaltimas. Jie baisūs ir kartu švarūs. Juose tarsi nėra atsitiktinumų žaismės ar buitinumo – čia kiekvienas žodis virsta neišvengiamybe. Taip Saros Kane tekstai priartėja prie antikinės tragedijos branduolio ir pareikalauja iš teatro to, kas jau nebeįmanoma, kaip ir „Apvalytieji“ reikalauja iš meilės“, - teigia režisierius O. Koršunovas.

Vos per naktį tapo žvaigžde

Po pirmojo savo kūrinio „Prakeiktieji“ premjeros 1995 m. S. Kane per vieną naktį iš nieko tapo kone viskuo. Kritikai tiesiog užliejo absoliučiai visą spaudą. Netgi bulvarinė spauda, iki tol nesukusi galvos dėl teatro, savo pirmuosius puslapius atlaisvino „Prakeiktųjų“ verdiktui.

„The Telegraph” kritikas Charles Spenceris po pirmojo spektaklio rašė: „Čia reikia ne teatro kritiko, o psichiatro“. Kalbėdamas apie „Apvalytuosius“ kritikas taip pat buvo kategoriškas: „Kane nepajėgia sukurti gilių charakterių ir jais paveikti publikos, todėl mieliau renkasi spyrį publikai žemiau juostos“. „Daily Mail“ kritikas Jackas Tinkeris „Prakeiktuosius“ pavadino „Pasibjaurėtina nešvankybių orgija“. Panašu, jog pastarąjį kritiką S. Kane prisiminė rašydama „Apvalytuosius“.

Kaip į tokį visuotinį puolimą reagavo pati autorė? Net ir čia S. Kane neišvengė jos kūryboje dažno lyčių klausimo – jai tiesiog atrodė, jog ją puola todėl, kad ji yra moteris. Ryškaus autorės atkirčio kritikai nesulaukė dėl elementarios priežasties – ji tiesiog nekentė interviu. „Aš esu rašytoja. Man labiau patiktų jeigu jūs parašytumėte man laišką, o aš į jį galbūt atsakysiu“, - taip ji bendravo su žurnalistais.

Pačią S. Kane itin glumino ši audra žiniasklaidoje. Jos nuomone, žurnalistai be reikalo pirmuosius puslapius paskyrė ne pačiai problemai, o jos refleksijai mene.

„Mane šokiruoja tai, jog žmones labiau trikdo smurto parodymas teatre negu pats smurtas. Kalbos apie mano pjesę spaudoje užima daugiau vietos negu kalbos apie realų penkiolikmetės išprievartavimą. Viskas ką jie pasakė yra melas, išskyrus tai, jog aš parašiau pjesę“, - po pirmųjų reakcijų teigė S. Kane.

Už brutualumu kaltinamų kūrinių – jauna švelni mergina

Neatsargiai žvilgtelėjus į S. Kane kūrinius, pirma kylanti mintis – visa griaunantis monstras prie rašymo mašinėlės. Dažnas taip galvojo, bet tik iki tol, kol susitiko su pačia autore.

„Sarą įsivaizdavau kaip šėlstančią, pompastišką kiaušų spardytoją. Ir staiga priešais save matau mielą, linksmą, išdykėlišką, ironišką ir gražią merginą“, - pirmąsias „Apvalytųjų“ repeticijas prisimena aktorius Danielis Evansas, Londono karališkojo teatro pastatyme vaidinęs Robiną.

„Viskas, ką ji darė, buvo švelnu, teisinga ir protinga“, - tokią S. Kane prisimena režisierius Jamesas MacDonaldas, režisavęs pirmuosius jos pjesių pastatymus.

Kas užkliuvo britams? Jau ne kartą minėtas žiaurumas. Kai vieną kartą S. Kane paklausė, kodėl ji rašo tokias žiaurias pjeses, ji nė kiek nesutrikusi atsakė: „Ne, aš nerašau žiaurių pjesių – aš tiesiog stengiuosi būti maksimaliai nuoširdi“.

Tarp klasikinio graikų teatro ir šiandienos gatvės kalbos

Dažnas kritikas S. Kane malė į miltus už paviršutinišką smurto bei žiaurumo demonstravimą. Panašu, jog tokius kritikus reikėtų pačius sumalti už paviršutinišką analizę.

„S. Kane buvo šiuolaikinė dramaturgė, turėjusi klasikai būdingą jautrumą. Ji savo teatrą dėliojo iš nuostabių grožio ir žiaurumo epizodų. Tai jautrumas, kurį būtų pripažinęs Šekspyras, Sofoklis ar Rasinas, tačiau tai buvo pernelyg keblu moderniai publikai, ir, panašu, nesuvokiama kritikams“, - pasakoja Markas Ravenhillas, kultinio „Shopping and Fucking“ autorius bei artimas S. Kane draugas.

Apie atsispyrimą nuo klasikinio teatro šaknų bei jų apauginimą šiuolaikiškumu dažnai kalbėjo ir pati dramaturgė.

„Aš noriu išlaikyti klaikinio graikų teatro normas – meilę, neapykantą, mirtį, kerštą, savižudybę, tačiau apie tai kalbėti šiuolaikine gatvės kalba“, - teigė ji.

S. Kane buvo nusbodęs teatras, tampantis tiesiog vakarine pramoga ir nieko daugiau. Jos nuomone, supurtymo atžvilgiu už teatrą buvo pranašesnis netgi futbolas.

„Aš nekenčiu teatro kaip vakarinės pramogos idėjos. Jis turėtų būti emociškai bei intelektualiai reiklus. Aš dievinu futbolą. Kai minia ošia tribūnose – koks tai gilus įsijautimas į tai kas vyksta. Kad žmonės taip elgtųsi teatre... Bet jie nesielgia. Jie renkasi tiesiog sėdėti ir nedalyvauti“, - pasakojo autorė, kurios gyvenime Manchester United futbolo klubas buvo ne ką mažiau svarbus nei teatras.

Už gerklės griebiantis bei purtantis teatras

S. Kane kartu su M. Ravenhillu bei kitais savo bendraamžiais atnešė naują bangą į Europos teatrą. Naujieji brutalistai, radikalieji britai, skandalingoji banga – tai tik keletas epitetų, apibūdinusių naują dramaturgijos gūsį.

Bene taikliausiai S. Kane ir jos amžininkus apibūdino „In-yer-face“ sąvoka. Tai teatras, griebiantis žiūrovus už gerklės bei purtantis juos, kol jie priima spektaklio nešamą žinią. Menininkai dar kartą permąsto moralines normas to, kas gali bei turi būti rodoma scenoje. Čia saugi publikos erdvė yra daugiau nei pažeista, o šoko terapija tėra vienas iš būdų atrasti dar gilesnę prasmę.

Kita vertus, pati S. Kane ypač jautriai reaguodavo į bet kokius mėginimus įsprausti jos kūrybą į vienus ar kitus rėmus.

„Aš noriu būti tiesiog rašytoja ir tiek“, - paklausta apie jai lipdomas etiketes atsakė ji.

„Būti įsimylėjus – tai lyg būti Aušvice“

Idėja rašyti „Apvalytuosius“ S. Kane kilo perskaičius Rolando Barthes‘o frazę „būti įsimylėjus – tai lyg būti Aušvice“. M. Ravenhillas buvo vienas pirmųjų (o galbūt ir pats pirmas), perskaitęs „Apvalytuosius“. Dramaturgė patikėjo jam ką tik užbaigtą pjesę.

„Dar 1997-ųjų vasarą ji man perdavė „Apvalytųjų“ kopiją. Jaučiau, jog tai labai geras kūrinys, galbūt netgi geresnis nei jos „Prakeiktieji“. Pjesėje buvo daug žiaurių scenų, už kurias kritikai ją peikė, tačiau nuostabiausia tai, jog „Apvalytuose“ buvo tiek daug tikėjimo visa atperkančia meilės galia. „Puiku, Sara“, - pamenu, pasakiau jai. „Taip, puiku, nes aš įsimylėjusi“, - nusišypsojusi atsakė ji. Po keleto mėnesių ji statė Buchnerio „Voceką“, kuriame nebuvo nė krislelio vilties. Aš paklausiau Saros, kodėl taip nutiko? „Aš tiesiog nebeesu įsimylėjusi“, - atsakė ji.

Keliama versija, jog „Apvalytųjų“ veikėją sadistą Tinkerį įkvėpė dienraščio „The Daily Mail“ kritikas Jackas Tinkeris, pirmąjį S. Kane spektaklį pavadinęs „Pasibjaurėtina nešvankybių orgija“. Pati autorė to nei patvirtino, nei paneigė.

„Vien tik meilė gali mane apsaugoti ir vien tik meilė gali mane sunaikinti“, - po „Apvalytųjų“ premjeros teigė S. Kane.

Universitetas virsta koncentracijos stovykla

Pati S. Kane „Apvalytųjų“ vieksmo vietą įvardija kaip universitetą – koncentracijos stovyklą. Čia Greis (aktorė Greta Petrovskytė), jauna mergina, ieško Gremo (aktorius Kęstutis Cicėnas), savo brolio, kurio gyvenimą nutraukė jį globojęs gydytojas sadistas Tinkeris (aktorius Darius Meškauskas). Greis apsirengia Gremo drabužiais, šoka su jo siela ir galiausiai – tampa juo.

Tuo pat metu Karlas (aktorius Laurynas Jurgelis) prisiekia Rodui (aktorius Karolis Vilkas) amžinoje meilėje, tačiau išduoda jį. Rodas miršta dėl meilės. Robinas (aktorius Martynas Ališauskas), stokojantis devyniolikmetis, įsimyli Greis kuomet ji moko jį skaityti. Tinkeris striptizo šokėją (aktorė Paulina Taujanskaitė) identifikuoja kaip Greis. Finale Greis atrodo identiška Gremui, Robinas dėvi Greis rūbus, o Tinkeris turi susikūręs savąją Greis.

„Nematau čia nieko žiauraus. Tai labai taiki istorija“, - taip apie „Apvalytųjų“ siužetą kalba pati S. Kane.

O. Koršunovo režisuojamame spektaklyje taip pat vaidina Gediminas Rimeika, Gailė Butvilaitė, Oskar Vygonovski, Lukas Malinauskas, Ugnė Šiaučiūnaitė, Kamilė Petruškevičiūtė, Taura Kvietinskaitė, Augustė Pociūtė, Jonas Braškys ir Inga Šepetkaitė.

Spektaklio muziką kuria kompozitorius Antanas Jasenka. Kostiumų dailininkė – Luryna Liepaitė. Judesio konsultantė – Vesta Grabštaitė. Scenografiją kuria pats režisierius O. Koršunovas.

Pirmąjame pastatyme Greis vaidmenį kūrė pati S. Kane

Dažnai pagrindinė „Apvalytųjų“ veikėja Greis identifikuojama kaip pati S. Kane. Nors pati autorė kategoriškai neigia bet kokius autobiografinius motyvus, sutapimų tarp jos gyvenimo ir kūrybos – nemažai. Susižeidus Londono karališkojo teatro aktorei bei iškilus dilemai, ką daryti toliau, S. Kane nedvejojusi pasakė: „Aš vaidinsiu Greis“.

„Saros vaidyba? Ji tiesiog nevaidino. Kad ir ką ji bedarytų scenoje, viskas buvo taip apčiuopiama ir stipru. Ji tiesiog išmoko tekstą, vaidino visiškai be repeticijų ir nunešė visiems stogą. Jos akyse nebuvo jokio nerimo. Spektaklyje reikėjo nusimesti visus drabužius ir Sara tai padarė be menkiausių dvejonių“, - premjerinius spektaklius prisimena aktorius D. Evansas.

Beje, vaidindama „Apvalytuose“ S. Kane jau nebesijautė taip, kaip juos rašydamas. Akivaizdu, jog ji buvo praradusi vienintelį stimulą, vedusį ją pirmyn – meilės jausmą.

„Tai ne tas pats kaip vaidinti savo pjesėje, kadangi ją parašęs žmogus turėjo vilties“, - po premjeros teigė S. Kane.

Revoliucijos vaikų kartai tai – realybė

Režisieriaus O. Koršunovo nuomone, jauniesiems aktoriams S. Kane bei panašių autorių kūryba jau nebėra toks barjeras, kurį teko peržengti jam bei jo kartos aktoriams statant Bernardo-Mare Colteso „Roberto Zucco“ ar M. Ravenhillo „Shopping and Fucking“.

„Šie revoliucijos vaikai tokioje dramaturgijoje maudosi kur kas natūraliau ir organiškiau nei tai darėme mes. Jei mums tai buvo tuometinio teatro taisyklių bei estetinių ir etinių kanonų laužymas, neretai tapdamas šiuolaikiškumo iššūkiu visuomenėje, dabartiniam jaunimui – tai tiesiog jų naujoji realybė. Tai dramaturgija, labiausiai atspindinti jų būtį. Jiems tai yra būdas kalbėti apie savo godas. Taigi, jie ateina į tai savo noru ir labai organiškai“, – teigia O. Koršunovas.

Baimė parašyti septintą pjesę – nuo to pabėgo S. Kane

1999-ųjų sausį, praėjus keletui mėnesių po „Geismo“ sėkmės bei ką tik pabaigus rašyti „Psichozę 4. 48”, S. Kane prarijo 150 piliulių antidepresantų bei 50 piliulių migdomųjų. Prabėgus dar dviem dienom, Sara buvo palikta viena palatoje 90-iai minučių. Ji nušliaužė į tualetą bei pasikorė, šiam tikslui panaudodama savo batraiščius.

„Žinote, dauguma gerų dramaturgų parašo septynias geras pjeses ir tada jiems kažkas nutinka. Jie pradeda rašyti šlamšta. Aš esu labai netoli savo septintosios“, - yra pasakiusi S. Kane. Prieš pasitraukdama ji jau buvo parašiusi penkias pjeses ir vieną kino scenarijų. Trūko vos vienos pjesės iki to neramaus septyneto, kurio taip bijojo S. Kane.

S. Kane žavėjosi britų grupe Joy Division, ypač – jų vokalistu Ianu Curtisu, gyvenimą taip pat užbaigusiu savižudybe. Šis žavesys buvo tarsi preliudija į jos pačios gyvenimo finalą. Beje, I. Curtisu žavėjosi ne tik S. Kane – jis buvo O. Koršunovo režisuotos „Žuvėdros“ pagrindinio veikėjo Trepliovo alter ego.

Greis ir Gremo istorija atsikartojo

S. Kane turėjo vyresnįjį brolį Simone‘ą, itin panašų į ją. Ji buvo trumpai kirptais plaukais, kiek berniukiška, jis – švelnus, kiek moteriškas. Paskutiniais savo gyvenimo metais S. Kane ėmė kviesti brolį stebėti savo spektaklius, rekomendavo tekstus, kuriuos jis turėtų perskaityti, kalbėjo su juo apie naujus pastatymus. Sara tarsi ruošė Simoną jo naujam gyvenimui, kuriame nebus jos, tačiau bus jis – tai pernelyg artima Greis ir Gremo istorijai, kad būtų tiesiog dar vienas sutapimas.

„Lėkšta ir naivu pjesę traktuoti tiesiog kaip kažkieno biografiją – tai atima galimybę interpretuoti bei žaisti galimomis prasmėmis. Saros darbai daug turtingesni nei tiesiog asmeninės kančios išraiška“, - Simone‘as bėgo nuo bet kokio autobiografiškumo, lygiai kaip ir jo sesuo.

„Man pikta, kuomet Saros kūriniai vadinami tik savižudžio palikimu. Tai yra daug aukščiau“, - praėjus lygiai šešeriems metams po S. Kane pasitraukimo teigė M. Ravenhillas.

Premjeros Švedijoje metu vienas žiūrovas nualpo

Tai – jau trečias kartas, kuomet O. Koršunovas imasi S. Kane kūrybos. Dar 2002-aisiais OKT teatre režisierius pristatė spektaklį „Geismas“, o 2003-aisiais Stokholmo karališkajame dramos teatre gimė „Apvalytųjų“ interpretacija.

O. Koršunovo režisuotų „Apvalytųjų“ premjera pagrindiniame Stokholmo teatre tapo ne ką mažesniu įvykiu negu pačios S. Kane įsiveržimas į britų scenos bei žiniasklaidos pirmąsias eiles. Tai buvo pirmasis „Apvalytųjų“ pastatymas Švedijoje, pažymėtas itin kontraversiškomis nuomonėmis, pasipiktinusių bei palaikančiųjų konfrontacija bei vieno teatralo nualpimu tiesiog žiūrovų salėje.

Pagrindinis švedų dienraštis O. Koršunovo spektaklį pavadino viena gražiausių mūsų laikų maldų, kurios klausytis – tai tarsi įeiti į psichozės būseną ir likti joje 100 minučių. Kiti apžvalgininkai teigė, jog tai yra šedevras, šalia kurio dauguma tokio paties žanro pastatymų Švedijoje atrodo saviveikliniai.

Premjera pagal S. Kane „Apvalytieji“ (režisierius O. Koršunovas) – jau sausio 25 d., OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Pradžia 19 val. Spektaklio prodiuseriai – OKT/Vilniaus miesto teatras bei Lietuvos muzikos ir teatro akademija.