„Kalbėdami apie OKT teatrą mes kalbame apie tam tikrą judėjimą. Apie tam tikrą sąjūdį. Neįtikėtinai daug žmonių dalyvavo jame. Viską apibendrinti ir papasakoti yra pernelyg sudėtinga. Akivaizdu, jog prisimeni labai daug, bet taip pat akivaizdu, jog dar daugiau esi užmiršęs. Visi 20 metų buvo nuolatinės kūrybos laikas, be jokių pauzių. Tai net ne 20 metų - sunku pasakyti, kada buvo ta pradžia. Kai čia pamačiau kompozitorių Gintarą Sodeiką, dėvintį spektaklio „Ten būti čia“ kostiumą, prisiminiau, jog ryškus pradžios momentas buvo 1989 m., kai kino studijoje rodėme būtent „Ten būti čia“. Turėjo ateiti kompozitorius, kažkoks Gintaras - tada aš jo dar nepažinojau. Vyko spektaklis, tarp žiūrovų sėdėjau ir aš. Turbūt pamenate, spektaklyje „Ten būti čia“ pradžioje įeina vienas personažas, tada kitas, vėliau - trečias, ir kiekvieno personažo atėjimas yra tam tikras įvykis. Ir staiga įbėga nepažįstamas asmuo, kuris elgiasi lygiai kaip tie ryškūs personažai - blaškosi po sceną. Tada pagalvojau: kas čia per vienas? Tai buvo Gintaras Sodeika. Ir jis atėjo ne į teatrą - jis atėjo tiesiai į spektaklį. Gal tada prasidėjo OKT teatras ir jo judėjimas?“, – pradžią prisiminė O. Koršunovas.

Pasak vieno OKT įkūrėjų G. Sodeikos, šio teatro sėkmės paslaptis slypi gebėjime užčiuopti dabarties pulsą.

„Tikras, prasmingas ir aktualus teatras gali būti tik tas, kuris yra įsigilinęs į dabartį. OKT priešaušryje 90-aisiais, įkūrimo metais ir šiandien šio teatro ašis O. Koršunovas lieka ištikmas minėtam principui, ir tai matyt paaiškina šio teatro fenomeną: jis visą laiką ant bangos. Nes dabarties banga visuomet su mumis, vieni šoka ant jos, o kiti bangą pamato tik jai nusiritus toli toli… Ir pagalvoja: galėjo būti rojus… Čia į pagalbą ateina Marselis Prustas, kuris tvirtina: „Tikras rojus yra tik prarastas rojus“. Tačiau leiskite paprieštarauti: tik tiems, kurie gyvena praeitimi ar ateitimi, o ne dabar“, – pasakojo G. Sodeika.

Pasak teatrologės Daivos Šabasevičienės, knygos „OKT. 100 faktų“ įvadinio straipsnio autorės, OKT teatro atsiradimas nebuvo atsitiktinumas.

„Oskaro Koršunovo teatras negimė „viens du trys“, kaip pasakytų Charmsas, tai buvo intensyvus, nuoseklus ėjimas link savarankiškos teatrinės sistemos, primenančios geizeriais kunkuliuojančią karštą salą, kurios paslaptis jau du dešimtmečius vilioja teatrinę visuomenę. Nuo pat pirmų teatro įkūrimo akimirkų režisierius sau ir visai naujojo teatro aplinkai buvo taip aukštai iškėlęs kokybės kartelę, kad bet kuri naujoji premjera tapdavo įvykiu ne tik teatrui, bet ir ištikimai publikai“, – teigė D. Šabasevičienė.

Noras kurti laisvai ir nepriklausomai

„OKT teatras gimė bandant suvokti laiką ir suvokti ką tuo laiku reikia daryti. Istorijoje buvo du labai svarbūs atsiskyrimai. „Ten būti čia“ gimė savotiškai atsiskyrus nuo kurso - mes jį repetavome slaptai ir gana greitai perėjome į Jaunimo teatrą. 1998 m. mes atsiskyrėme nuo dabartinio Nacionalinio dramos teatro. Lemiamas momentas įvyko 1997 m., kai „Ten būti čia“ ir „Senė 2“ buvo pakviesti į Avinjono festivalį, bet tuometinis Akademinis dramos teatras nesąveikavo mūsų dalyvavimui tame festivalyje. Buvo slepiamas faktas, jog mes esame kviečiami. Kiek vėliau Nancy festivalyje apsilankęs Avinjono festivalio direktorius Bernard d’Arcier mums parodė visus susirašinėjimus faksu. Tada tapo aišku, jog reikia atsiskirti. Norėjosi visus tame sąjūdyje jau esančius kūrybinius resursus turėti savo rankose ir jais operuoti. Norėjosi kurti laisvai ir nepriklausomai. Matyt, tai buvo pagrindinis motyvas“, – sprendimą steigti nepriklausomą teatrą prisiminė O. Koršunovas.

Pasak D. Šabasevičienės, O. Koršunovui ir jo bendraminčiams puikiai pavyko sukurti teatrą, esantį arčiausiai kiekvieno mūsų - žmogaus.

„Prieš 20 metų gimė ir susiformavo OKT vien dėl to, kad taptų tais namais, kuriuose vyktų patys sudėtingiausi procesai, kuriuose kiekvienas menininkas užsiimtų ne tik saviraiška, bet jaustų kritinį lauką, padedantį jam augti ir vystytis kaip žmogui. Teatras – vienintelis menas, kuris visais matavimais fiksuoja žmogaus sielą. Oskaro Koršunovo teatro žmogus – nuo pat pradžių iki šiandien – yra arčiausiai mūsų“, – teigė ji.

20-mečiui skirtame renginyje dalyvavo ir teatrologė, profesorė Ramunė Marcinkevičiūtė, įdėmiai sekusi ir analizavusi skirtingus OKT teatro gyvavimo periodus.

„Noriu padėkoti režisieriui, teatro steigėjams ir pirmeiviams, aktoriams, visai šiandien čia dirbančiai teatro komandai, visiems kūrėjams, įtrauktiems į OKT ratą. Už teatro įsteigimą kaip drąsų gestą, kaip manifestą, kūrybinę strategiją. Už europietiškumo dimensiją, sietą su naujosiomis teatro realybėmis ir režisierių karta, debiutavusia po Berlyno sienos griūties. Už šiuolaikinio žmogaus ir pasaulio akistatą pradėtą spektakliuose „Shopping and Fucking“, „Ugnies veidas“. Už skurdžiojo teatro prabangą kaip vaizduotės pergalę spektaklyje „Vasarvidžio nakties sapnas“. Iš esmės, už požiūrį į klasikos tekstus“, – pasakojo R. Marcinkevičiūtė.

Teatro pradžia buvo pažymėta dviem spektakliais-manifestais. Jie buvo gana skirtingi, tačiau itin taikliai nubrėžė OKT teatro estetines ir idėjines linijas.

„1999-aisiais startavome su „Shopping and Fucking“ ir „Vasarvidžio nakties sapnu“. Šiuose pastatymuose buvo užprogramuota visa mūsų koncepcija. „Shopping and Fucking“ tapo tikra bomba. Pamenu, kai pirmą kartą perskaitėme pjesę, aktorius Arūnas Sakalauskas pasakė: „Man baisu“. Iš tiesų, tada reikėjo išdrįsti statyti šią pjesę, ir mes išdrįsome. Beje, drąsa visą laiką buvo viena iš kertinių OKT teatro savybių. Dažnai buvome tiesiog priversti elgtis drąsiai, nes kitaip nebūtume išlikę. „Vasarvidžio nakties sapnas“ buvo tas šiuolaikiškai pastatytos klasikos spektaklis. Beje, tai buvo daugiausiai ir toliausiai gastroliuojantis OKT spektaklis“, – pasakojo O. Koršunovas.

Tik būdami „ten“ galėjome būti „čia“

Per 20 metų OKT teatras aplankė virš 150 skirtingų teatro festivalių 5 pasaulio žemynuose. Neaplankytos liko tik Afrika ir Antarktida.

„Itin galinga buvo pati OKT teatro pradžia. Steigiant teatrą dalyvavo jau minėtas Gintaras Sodeika, Martynas Budraitis, šviesaus atminimo Jūratė Paulėkaitė, Audronis Liuga. Tai buvo 1998-ieji, įstabūs metai - baigėsi visos blokados, baigėsi sunkmetis ir kažkas pradėjo vykti. Šalyje atsirado pinigai. Tuo metu suklestėjo tarptautiniai festivaliai, itin prisidėję prie mūsų sėkmingo atsiskyrimo. Iš vakarų pūtė stiprus vėjas ir reikėjo kažkaip jį pagauti. Mes jį pagavome ir galingai judėjome pirmyn. Pradėjome suvokti, jog scena yra visa Europa. Mes buvome nedidelė saujelė žmonių mažame kabinete, gebanti koordinuoti tokius procesus“, – tarptautinės sėkmės pradžią prisiminė O. Koršunovas.

Dešimt OKT spektaklių parodyta garsiajame Avinjono festivalyje, tiek pat ir didžiausiame Katalonijos festivalyje „Temporada Alta“, devyni - Sankt Peterburgi „Baltijskij dom“, septyni -Lenkijos festivalyje „Kontakt“ , po du spektaklius Venecijos Bienalėje ir Seulo festivaliuose, taip pat aplankyti „Teater del Welt“ Vokietijoje, „Zalcburger Festspiele“ Austrijoje.

„Pirmasis Oskaro spektaklis „Ten būti čia“ pranašiškai suformavo ir OKT teatro kryptį bei egzistavimo būdą. Galima tai traktuoti kaip savotišką prakeiksmą, nes TIK kažkuo būdami TEN, galėjome būti ČIA. Kartais balansuodami ant išlikimo ribos, su minimaliu finansavimu, be savo stogo. Galima tai priimti ir kaip iššūkį, kuri OKT sėkmingai atlaikė visus tuos dvidešimt metų“ , – pasakojo Audra Žukaitytė, beveik visus 20 metų koordinavusi OKT veiklą „ten“, užsienyje.

OKT spektaklių koprodiuseriais, finansavusiais pastatymus, buvo didžiausi pasaulio teatrai ir festivaliai. Tarp jų – Avinjono festivalis (Prancūzija), „Theater der Welt“ (Vokietija), „Salzburg Festspiele“ (Austrija), „Zuercher Theaterspektakel“ (Šveicarija), New Heaven`o festivalis „Arts&Ideas”(JAV), Berlyno teatras „Hebbel“ (Vokietija), festivalis „Les Boreales“ (Prancūzija), Miuncheno bienalė (Vokietija).

„OKT pats pirmasis Lietuvoje pradėjo bendradarbiauti su užsienio teatrais ir festivaliais. Nors tuo metu Lietuva dar tik kėlėsi, pasaulis dar nedaug žinojo mūsų šalį, tačiau būtent šis teatras tapo pagrindiniu kultūros ambasadoriumi. Po pasaulį pradėjo keliauti ir kiti teatrai, tačiau tokio kelionių masto kaip OKT nepasiekė niekas“, – teigė D. Šabasevičienė.

Virš 50 premjerų ir beveik 200 aktorių

„Galbūt svarbiausią vietą OKT teatre užima būtent aktoriai. Galima sakyti, jog čia susikūrė tam tikra aktorinė sistema. Šiandien mes ją dėstome savo studentams. Kitas svarbus OKT etapas - tai spektakliai „Hamletas“, „Dugne“, „Žuvėdra“. Tai metas, kuomet mes jau buvome brandūs ir daug nuveikę, todėl mums kilo klausimas, ar dar verta kažką daryti ir ar mes dar galime kažką padaryti? Tuo metu OKT teatras buvo beveik pradėjęs byrėti. Mes natūraliai klausėme savęs, ką mes veikėme visą šį laiką, kas mums yra teatras ir scena, kas mes esame kaip kūrėjai ir kaip žmonės? Todėl „Hamletas“ prasideda žvilgsniu į veidrodį ir klausimu „Kas tu esi?“– pasakojo O. Koršunovas.

OKT teatre kūrė net kelios aktorių kartos. Tarp jų - tokie vardai, kaip Saulius Mykolaitis, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Juozas Budraitis, Darius Gumauskas, Regimantas Adomaitis, Eglė Mikulionytė, Vaidotas Martinaitis, Gytis Ivanauskas, Jūratė Onaitytė, Darius Meškauskas, Arūnas Sakalauskas, Airida Gintautaitė, Laimonas Noreika, Marijus Povilas Elijas Martynenko. Iš viso OKT teatro veidą formavo beveik 200 skirtingų aktorių.

„Kalbant apie OKT aktorinę mokyklą, šio teatro aktoriaus buvimą scenoje, svarbiausi dalykai yra esamasis laikas, vienas kito matymas ir jautimas, aukojimasis vienas kitam, ne sau. Visa tai aš pasakoju savo studentams. Būtent „Hamlete“, „Dugne“ ir „Žuvėdroje“ susiformavo aktorinė mokykla, kuria norėjome dalintis su jaunais žmonėmis. Oskaras iš esmės pakeitė mano aktorinį suvokimą, todėl noriu jam už tai nusilenkti. Ši profesija įdomi tuo, jog čia viskas išplaukia iš patirties. Kol nepatiri, tol nežinai. Tu gali tai žinoti teoriškai, bet tik pajutęs fiziškai ir psichiškai pradedi suvokti kas tai yra. Dar vieną dalyką išmokau iš Oskaro – tai drąsa ir bekompromisiškumas dirbant. Mes esame įdomūs žiūrovui tik tiek, kiek patys sau esame negailestingi – tai aš pasakoju savo studentams. Ir tai turbūt yra šios aktorinės mokyklos esmė“, – pasakojo Darius Meškauskas, vienas esminių OKT aktorių, kartu su O. Koršunovu dėstantis aktorinio meistriškumo studentams.

Per 20 metų OKT teatre apsilankė beveik milijonas žiūrovų. Repertuare - legendomis virtę „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Shopping and Fucking“, „Meistras ir Margarita“, „Ugnies veidas“, „Vasarvidžio nakties sapnas“, „Oidipas karalius“ ir dar 50 kitų spektaklių. Čia spektaklius statė tokie režisieriai, kaip Yana Ross, Anželika Cholina, Artūras Areima ir kiti.

„Oskaro Koršunovo teatras ne tik palieka nesugriautus tiltus, jungiančius mūsų mąstymą su pasąmone. Drįsčiau teigti, jis kuria pačias pasąmonės struktūras. Tai įrodo tiek režisieriaus ir aktorių bendras darbas, kai geismo gamybai pajungiamos kolektyvinės, visą spektaklio kūrėjų komandą sutelkiančios ir nuolat atgaivinamos mašinos, tiek Oskaro Koršunovo nuolat kartojamas teiginys, kad tikras teatras visada vyksta žiūrovo galvoje. Taip, Oskaro Koršunovo teatras mums kartais nepastebint de-formuodamas mūsų vaizduotę kuria mūsų, visų jo spektaklius žiūrinčių pasaulio gyventojų, pasąmonę. Ir šiandien jam verta linkėti to, ko jauniems žmonėms linkėdavo Jacquesas Lacanas: neatsižadėti savo geismo“, – 20-mečio jubiliejuje kalbėjo filosofas Kasparas Pocius.

„Buvo ir nesėkmių. Gal netgi prakeiksmų“

„Po atsiskyrimo 1998 m. buvo labai daug pergalių ir sėkmių, bet tam tikra prasme mes ir likome tie atsiskyrėliai, nomadai. Likome tuo klajojančiu teatru. Beje, daug kam buvome, tarkime, ne visai malonūs - juk negauname dotacijų, neturime teatro, o tiek daug padarome. Deleuze’as yra pasakęs, jog menas būna valstybinis ir nomadinis. Mes niekada netapome tuo „oficiozu“. Gal ir gerai. Kita vertus, buvo ir nesėkmių. Gal netgi prakeikimų. Kiek pamenu, visose didžiausiose sėkmėse mus ištikdavo nesėkmė. Niekada neužmiršiu Rasos Samuolytės ašarų sužinojus apie dėl darbuotojų streiko stabdomą Avinjono festivalį, kurį turėjo atidaryti mūsų „Romeo ir Džuljeta“. Šiemet turėjome dalyvauti Avinjono festivalyje su „Otelu“, bet festivalis vėl neįvyko. Tokių dalykų buvo daugybė“, – kitą sėkmės pusę prisiminė O. Koršunovas.

20 OKT teatro metų – tai ne vien tik sėkmingos premjeros ir triumfas didžiausiuose festivaliuose. Už to slypi daugybė dalykų, kurių žiūrovo akis nemato. Gyvenimas užkulisiuose buvo ne ką mažiau aktyvus nei scenoje.

„Tai, kas yra knygoje - tik sausi faktai. O už jų dalis visų mūsų, čia susirinkusių, gyvenimų. Kuriame, žinoma, būta visko: pasiaukojimo ir nuovargio, švenčių ir netekčių, euforijos ir juodų nevilties akimirkų, kūrybos džiaugsmo ir nusivylimų. Kiekvienas iš Jūsų, negailėdami jėgų, neskaičiuodami laiko kūrėte OKT fenomeną“, – pasakojo A. Žukaitytė.

Dalies OKT teatro veidų jau nebėra su mumis. Už kiekvieno iš jų slypi dalis OKT istorijos. Tai Jūratė Paulėkaitė, Saulius Mykolaitis, Laimonas Noreika, Rimgaudas Karvelis, Gediminas Girdvainis, Viktoras Šinkariukas, Vladimiras Jefremovas, Eugenijus Ignatavičius, Karolis Ajauskas, Lukas Žilys, Auris Radzevičius.

„Su šiuo jubiliejumi reikia sveikinti ir mus. Mes esame laimingi, būdami OKT amžininkais, galėdami kartu su juo gyventi, mąstyti, dalyvauti įvairiose šio teatro raidos stadijose. Visai neseniai Oskaras Šiauliuose repetavo savo naujausią premjerą. Eidamas pro restauruojamą bažnyčią, Oskaras labai tiksliai pasakė: „Vyksta dvasinio kūno restauracija. Tai unikalus procesas.“ Panašiai yra ir su teatru: jis reikalingas ne kaip pastatas ar institucija, o dvasiniai namai, sutelkiantys ir apsaugantys sielos procesus“, – teigė D. Šabasevičienė.