Menininkėms šios parodos įkvėpimu tapo Anatolijoje garbinta Deivė Motina, kuri atgaivina gyvenimą Žemėje, suteikia gyvastį gyvūnams, augalams ir žmonėms.

Deivės kulto figūrėlės menininkių kūryboje transformavosi į trimates veltinio konstrukcijas, savo dydžiu, forma ir išdėstymo tvarka simbolizuojančias moters atsiradimą, jos gebėjimą suteikti gyvybę ir išnykimą/mirtį. Tai pasikartojantis moters gyvenimo ciklas: rastis, suteikti gyvenimą ir išnykti.

Visą žmonijos istorijos vystimosi laiką galima stebėti, kaip vyriškoji pasaulio dalis blaškosi tarp dviejų kraštutinumų: Moters Deivės garbinimo ir moters kaip antrarūšės gyvasties žeminimo. Net XX–XXI a.socialiniai pokyčiai neišsprendė viso pasaulio moterų „buvimo“ vyriškoje visuomenėje problemų, o moderni visuomenė, įtakojama šiuolaikinio racionalus mąstymo, nesugebėjo pilnai įtvirtinti lygybės tarp vyro ir moters suvokimo.

Šiuo projektu E. Özkavruk Adanir ir J. Sakalauskaitė-Kurnaz nori atkreipti dėmesį į šimtmečius nesikeičiančią situaciją ir paskatinti susimąstyti apie naujas moters būties ir vystimosi perspektyvas.