Menininkas taip pat dėsto grafinį dizainą ir šrifto pagrindus Vilniaus dizaino kolegijoje, dirba Kirtimų kultūros centre ir bendradarbiauja su teatrais.

Pijus sako, kad tiesmukumas, paprastumas, metaforos tiksliausiai apibūdina jo kūrybą, ir  priduria, kad svarbią vietą jo gyvenime užima muzika.

Kaip sekasi vizualizuoti metaforas, kodėl artimas gatvės menas ir kokios kitos glaudžiai su muzika susijusios veiklos išblaško ir įkvepia kurti – interviu su vienu aktyviausių jaunosios kartos plakatų kūrėjų Lietuvoje.

Kartais kurdamas plakatą orientuojuosi tik į pavadinimą, bet pasistengiu į jį žiūrėti metaforiškai. Būna ir atvirkščiai. Į pavadinimą nekreipiu dėmesio, o koncentruojuosi į renginio, spektaklio ar kito įvykio idėją.

– Kada sukūrei pirmąjį savo plakatą? Kaip supratai, kad atradai savo nišą?

– Sunku tiksliai atsakyti, bet turbūt tai įvyko prieš septyniolika metų, kai dar nestudijavau Vilniaus dailės akademijoje. Vėliau, studijuodamas grafiką, atsitiktinai supratau, kad man patinka plakato žanras ir būtent su juo noriu sieti savo ateitį.

– Ar kūrybos pradžioje buvo plakatų kūrėjų, iš kurių mokeisi arba kurie turėjo įtakos tavo kūrybai?

– Ne tik kūrybos pradžioje, bet ir dabar domiuosi įvairių šalių menininkais ir jų darbais. Stipriai įkvėpė Lenkijos, Čekijos, Suomijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Austrijos ir Šveicarijos plakato mokyklos. Apie plakato kompozicijos subtilybes nemažai išmokau iš savo dėstytojo profesoriaus Rimvydo Kepežinsko. Iš Lietuvoje aktyviai kūrusių šio žanro atstovų gilų įspūdį palieka Juozo Galkaus, Vytauto Kaušinio darbai.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Anksčiau, kol nebuvo kompiuterių ir fotošopų, plakatai buvo piešiami arba tapomi ranka. Kokį metodą pats renkiesi?

– Ankstesnės plakato kūrimo technikos buvo sudėtingos. Ne visi jomis mokėjo tinkamai naudotis. Dėl to ir plakatų nebuvo tiek daug. Dabar kiekvienas besidomintis bet kuria kompiuterio grafine kūrimo programa gali sukurti plakatą.

Neapsiriboju ta pačia kūrimo technika. Mėgstu varijuoti skirtingais elementais. Jei tai šriftinis plakatas, naudoju ir ranka rašytą tekstą. Jei dominuoja vaizdas, renkuosi piešimo priemones, tik vėliau viską skaitmeninu.

– Tavo darbuose centrinė figūra yra metafora ir ją supanti tuščia erdvė. Gal gali, pateikdamas kelis plakatų pavyzdžius, trumpai papasakoti metaforų atsiradimo istorijas?

– Vienas įsimintinesnių plakatų – „Jūratė“, kurį sukūriau Kovo 8-osios renginiui Palangoje. Piešiau savo paties priešais save iškeltą ranką, ant kurios užsimoviau ilgą moterišką pirštinę. Išėjo aliuzija į gulbę. Tokia neįprasta „Jūratė“ tądien kvietė į renginį palangiškius ir miesto svečius.

Kitas ne mažiau įsimintinas darbas buvo grupės „Garbanotas“ koncerto plakatas. Kurdamas jį nieko kito nesugalvojau, kaip nupiešti iš plaukų susiformavusią g raidę. Šios garbanos spalva atliepia visų šviesiaplaukių grupės vyrukų plaukų spalvą.

– O ką vaizduoji plakate „Sūri ranka“?

– Tai buvo darbas, skirtas grupei „Darbo džiaugsmai“. Jie rengė mažojo turo koncertus Palangoje ir Nidoje. Plakate vaizdavau plaštaką, kurios skonis po maudynių sūrioje jūroje dažnam gali priminti sūdytą žuvį.

– Nuo kokios informacijos apie būsimą renginį atsispiri kūrybai? Ar tai renginio pavadinimas, ar muzikantų įvaizdis, ar dar kas nors?

– Nutinka įvairiai ir atsispiriu skirtingai. Kartais kurdamas plakatą orientuojuosi tik į pavadinimą, bet pasistengiu į jį žiūrėti metaforiškai. Būna ir atvirkščiai. Į pavadinimą nekreipiu dėmesio, o koncentruojuosi į renginio, spektaklio ar kito įvykio idėją.

– Sprendimas, kaip vizualizuoti plakatą, ateina greitai ar užtrunka?

– Tai įprastas darbas, kuriam reikia skirti laiko. Dažnai tenka laužyti galvą, ką ir kaip noriu vizualiai pasakyti. Vis dėlto pasitaiko ir greitai ateinančių minčių, kurios maloniai, be didesnių vargų įgyvendinamos.

– Ar labai skiriasip, kaip kūrei prieš dešimtmetį ir kuri dabar? Ilgai teko ieškoti savito braižo?

– Žinoma, skiriasi. Gyveni ir keitiesi, gyveni ir atsiskleidi. Nestoviu vietoje, išbandau naujas technikas, eksperimentuoju ir ieškau įvairių raiškos būdų, kaip gali atrodyti vaizdas. Kita vertus, metaforų atžvilgiu niekas nepasikeitė: kaip tada jas kūriau absurdiškas, taip ir dabar tebekuriu. Vis dėlto neabejoju, kad dar yra kur ieškoti įvairesnių plastikos atlikimo būdų ar savito braižo. Tikriausiai vienas smagesnių momentų kūryboje – ieškoti ir atrasti tai, ko dar nesi atradęs.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Socialinių tinklų filtrai, „Pantone“ metų spalvos, šriftų mados ir pan. Ar atsižvelgi į tai, kas yra populiaru?

– Mada – įdomus reiškinys. Ji stebina, atkreipia dėmesį, tačiau laikina. Kai kuriu plakatą, spalvas derinu tarpusavyje ir į tendencijas neatsižvelgiu. Manau, kad kiekvienas darbas yra savitas ir jam reikalingas asmeniškumas.

Socialinių tinklų filtrai labiau tinkami nuotraukoms, man aktualesni šriftai. Domiuosi naujai kuriamais, bet neapleidžiu ir prieš 100 metų sukurtų šriftų. Man patinka į juos pažiūrėti kitaip – deformuoti, perkurti ar interpretuoti naujai.

– Ar visus užsakovo pageidavimus pavyksta lengvai išpildyti? Kaip labiau patinka: ar pačiam viską daryti nuo A iki Z, ar kai kūrybos procesą kontroliuoja užsakovas?

– Visada mieliau yra įgyvendinti savo idėjas, tačiau būna visaip. Neretai, užuot sukūręs vieną plakatą, sukuriu dar ir kitą, užsakovui to nežinant. Dėl to, ką darau, noriu jaustis ramus. Vis dėlto dirbant su užsakovais pavyksta nesusipykti. Arba jie visada geri pasitaiko, arba aš suprantu, ko iš manęs tikisi. Arba abu atvejai.

– O buvo atvejų, kai tavo darbus atmetė? Ką darai su tokiais?

– Būna, kad atmeta. Įprastai atmestus darbus perkuriu iš naujo ir randu kitą jų panaudojimo galimybę. Dėl to ir darbas džiaugiasi, ir aš. Skaitmeniniai kūriniai neužima daug vietos – gal kokį gigabaitą ar du. Pamenu dar studijų laikais Marija Marcelionytė, dabar VDA grafikos katedros vedėja, sakė: „Naudokite savo sukurtus darbus.“ Įstrigo.

– Ar atkreipi dėmesį į afišas, plakatus gatvėse? Dažnai pagalvoji, kad darytum kitaip arba tyliai pakritikuoji? Kokių trūkumų plakato kompozicijoje dažniausiai įžvelgi?

– Įdomu, kas vyksta, kokie plakatai ar afišos nusako būsimą ar esamą renginį. Vieni darbai būna pagavūs ir taiklūs, prie kurių maga prieiti arčiau ir įsigilinti ne tik į plakato koncepciją, bet ir kokia technika jis atliktas. Kiti būna atlikti šiaip sau. Neskubu spręsti apie kito darbą. Patinka, kai mieste plakatų yra pačių įvairiausių. Manau, kad pagrindinė plakato kompozicijos problema – minties stoka.

– Surengei ne vieną savo kūrybos parodą. Kaip manai, plakatas gali, o gal privalo būti laikomas meno kūriniu? Tavo įsitikinimu, šiam meno žanrui reikalingas didesnis dėmesys?

– Kaip Juozas Galkus yra sakęs: „Plakatas – dailės kūrinys, skirtas ne muziejui, o gatvei.“ Pritariu ir priduriu – tai ir meno kūrinys! Kiek esu aktyvus kurdamas plakatus, pastebiu, kad per dešimt metų situacija Lietuvoje pasikeitė. Atsirado daugiau kuriančių dailininkų, dizainerių, kurie daugiau dėmesio skiria šiam meno žanrui, rengiamos parodos.

– Atrodo, kad tau artima gatvės kultūra. Ką manai apie grafičius mieste? Ar galima įžvelgti bendrų ryšio taškų tarp grafičių ir tavo kūrybos?

– Tryniau asfaltą ir bordiūrus nuo pat mažens. Buvau gatvinis, manau, ir esu. Nenutolau nuo gatvės – gyvenu arti stoties, kur yra visko: romų, įvairiataučių, kirpyklų, veterinarijos vaistinių, kepyklų, barų, Halės turgus, spalvotų namų – vieni atsilupę, kiti restauruojami, treti apipaišyti. Toks stoties rajono veidas man labai patinka. Be to, čia ant gyvenamojo namo sienos yra didelis geltonas grafitis, kurį nupiešė broliai Os Gemeos ir aplink jį įvairiai įkomponuoti vietinių vandalų užrašai. Mano nuomone, grafitis yra reiškinys, kuris turi būti tinkamoje vietoje ir tinkamu metu. Neabejoju – sąryšis yra visur.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kuo užsiimi, kai nekuri ar nėra užsakymų? Iš ko semiesi įkvėpimo?

– Jei nieko nekuriu, tiesiog ilsiuosi, skaitau, groju muziką arba užsiimu veikla, kuri leidžia negalvoti apie darbų, užsakymų įgyvendinimą. Esu vienas iš „Kala Sound System“ komandos narių. Tai  savadarbė garso sistema, kuri gyvuoja jau virš dešimties metų. Dalyvaujame įvairiuose miesto renginiuose, festivaliuose, organizuojame šokius, įsitraukiame į meninius garso projektus. Muzika padeda atsipalaiduoti, pabėgti ir nutolti nuo rutinos ir darbų. Muzika įkvepia, padeda atrasti, teigiamai nuteikia.

– Kokia tai muzika? Ko dažniausiai klausai?

– Neapsiriboju vienu ar keliais muzikos žanrais – mėgstu įvairovę. Vis dėlto labiausiai patinka bene visi muzikos stiliai, kurie kilo ar buvo paveikti Jamaikos kultūros. Dabar klausau garage, hauso, breiko, jungle, technomuzikos, beiso – kitaip tariant, reivo muzikos.

– Tavo brolis yra vienos žinomos Lietuvoje muzikos grupės narys. Ar jūsų kūrybos keliai kur nors susikerta?

– Labiau sueina, negu susikerta (juokiasi). Paulius – mano vyresnysis broliukas. Kartu praleidžiame nemažai laiko. Jis yra vienas iš „Ministry of Echology” grupės narių, groja klavišiniais ir yra atsakingas už garso efektus. Aš prisidedu kaip grafikos dizaineris – kuriu plakatus jų koncertams, apipavidalinu albumus ir pan. Mes esame ir „Kala Sound System“ nariai, parenkame muziką diskotekoms. Jis labiau atsakingas už renginio vadybą, aš – vėlgi už vizualiuosius sprendimus.

– Dirbi ir Kirtimų kultūros centre. Ką veikiate ir kuo ši vieta tau patinka?

– Šis centras įsikūręs šalia Vilniaus oro uosto. Jame vyksta labai daug įvairių renginių ir projektų, apimančių ne tik Vilnių, bet ir kitus Lietuvos miestus ar kultūros centrus. Kirtimuose dirbu jau virš dešimties metų. Kuriu plakatus ir visą vaizdinę medžiagą mūsų organizuojamiems renginiams. Man patinka, nes čia tikra kultūra – alternatyvi, šiuolaikiška ir įdomi.

– Ar planuoji surengti savo kūrybos parodą? Kur galima pamatyti tavo darbus vienoje vietoje?

– Plakatų parodą planuoju surengti dar šiais metais, lapkritį–gruodį. Vietą ir kitas detales tikslinu. Ketinu eksponuoti apie 60–100 darbų, gal ir daugiau, bijau prisižadėti, kiek. Eksponuosiu ir tuos darbus, kurie buvo atmesti užsakovų ar dėl tam tikrų priežasčių nebuvo niekur viešinami. Dalį to, ką sukuriu, dedu į puslapį www.pijusburakas.lt ir savo socialinių tinklų paskyrose.