Maskvietės režisierės Marinos Čaplinos kuriamas spektaklis skirtas ne tik vaikams nuo 7 metų, bet ir visai šeimai. Spektaklio premjera kvies žiūrovus jau sausio 13 d.

Spektaklio dailininkė – Aleksandra Abroskina (Maskva), choreografė Leokadija Dabužinskaitė. Vaidmenis kuria Juliana Volodko, Aleksandra Metalnikova, Julija Krutko ir Jevgenija Karpikova.

M. Čaplina gimė ir gyvena Maskvoje, yra dirbusi garsiajame Sergejaus Obrazcovo lėlių teatre. Kaip profesionali režisierė dirba nuo 1982 m. Dėsto vaidybos meną įvairiose Maskvos aukštosiose meno mokyklose ir teatruose. Organizuoja sceninės iškalbos ir balso seminarus, dalyvauja tarptautiniuose projektuose. Nuo 2015 m. ji garsėja kaip nepriklausoma režisierė, yra įkūrusi savo „Nedidįjį teatrą“. 2017 m. M. Čaplinos režisuotas spektaklis „Kaštonė“ pelnė tarptautinio teatrų festivalio „Vasaros teatrinė kryžkelė“ Druskininkuose apdovanojimą už geriausią režisūrą.

M. Čaplina yra įsitikinusi, kad A. Čechovo apsakymą „Kaštonė“ dera suvokti kaip „mažo žmogaus“ istoriją. „Iš tiesų tai ne nuglaistyta istorija apie šunelį, kurios mokėmės mokykloje ir kuri pavaizduota sename animaciniame filme. įgarsintame puikių aktorių, bet apie prievartą ir savojo kelio pasirinkimą. Kaštonė yra toks pats veikėjas, kaip ir visi kiti „maži žmonės“ A. Čechovo kūryboje, kurie gyvena siaubingomis sąlygomis ir laiko tai normaliu dalyku, visiškai nesistengdami ką nors keisti ir pajudėti iš nepakeliamos padėties“, – kalba režisierė.

– Gal paaiškintumėte, kodėl pasirinkote tokią žinomo klasikos kūrinio interpretaciją?

– Mokykloje mes mokėmės apie „Kaštonę“, iš kurios, kaip ir minėtame 1952 metų animaciniame filme bei 1975 metų Romano Balajano vaidybinėje juostoje, buvo eliminuoti visi apsakyme vaizduojami žiaurumo ir prievartos momentai. Tai istorijos apie gerus žmones, pametusius šuniuką, apie gerą žmogų, radusį šuniuką, ir apie laimingą šuniuko sugrįžimą pas pirmuosius gerus žmones.

Nors šio pasakojimo centre yra šuniukas, tiksliau, kalaitė, bet jos elgesys visiškai atitinka „mažo žmogaus“, kuris, užuot ką nors keitęs savo varganame gyvenime, nuolat bando kažką įrodyti, grįždamas pas tuos, kurie jo nesupranta, nemyli ir niekada nepamils. Ir po kitų „Kaštonės“ personažų – katino, žąsino ir kiaulės – pavidalais slypi visiškai žmogiški charakteriai. Tai mes ir nusprendėme išryškinti savo spektaklyje.

Ankstesnis šeimininkas Kaštonę muša, jos nešeria, pasimetusios neieško, bet vos pašaukta ji su didžiausiu džiaugsmu grįžta į tuos namus. Prievartą savo atžvilgiu ji traktuoja kaip meilės apraišką („lupa, vadinas, myli“) ir, pasitaikius pirmai progai rinktis, pasirenka tai, prie ko yra pripratusi. Klausimas, kodėl ji grįžo ten, kur jos niekas nemyli, ir paskatino mane imtis šio kūrinio. Viliuosi, kad ir kitiems šis klausimas rūpi. Taigi nusprendėme drauge su aktoriais ir žiūrovais nukeliauti visą Kaštonės kelią, kad suprastume, kodėl, sulaukusi galimybės pasirinkti arba cirko artistės gyvenimą, arba varganą prieglobstį po staliaus varstotu, ji pasirenka pastarąjį.

– Savo spektaklį skiriate visai šeimai ir vaikams nuo 7 metų ir nevadinate jo vaikišku spektakliu arba spektakliu vaikams.

– Kiekvienas didis klasikos kūrinys, net ir pasaka, visada yra tinkama visų amžiaus grupių žmonėms – suaugusieji atranda savo prasmes, vaikai patiria savo įspūdžius. Žinoma, „Kaštonė“ nėra pasaka, ji greičiau panaši į pasakėčią – joje veikia, mąsto ir net kalbasi gyvūnai, bet galime įsivaizduoti juos kaip žmones. Manyčiau, kad tai kūrinys visai šeimai, nes kiekvienas jos narys pagal savo amžių ir suvokimą galėtų pamąstyti, ar normalu grįžti į šeimą, kurioje tave kasdien niekina, kankina, fiziškai ir morališkai naikina, o tu juos vis tiek myli. Suprantama, meilė – iracionalus, protu nepaaiškinamas jausmas. Kaštonė yra vergė ir jos filosofija – vergiška.

Mūsų Kaštonė – jauna moteris. Kiaurą dieną ją po miestą tampė girtas mužikas, pats užkandžiavęs ir maukęs užeigose, bet nė karto nepasiūlęs jai nei kąsnelio, nei poilsio minutėlės, o tik keikęs ir tampęs už ausų... Pagaliau pametęs ją iš akių, spjovė ir nesivargino ieškoti. Atsitiktinai pamatęs geras žmogus ją priglaudė, pamaitino, apgyvendino, įžvelgė joje talentą, leido jam išsiskleisti ir suteikė svajonių darbą. Čechovo tekste gali pajausti, kad Kaštonei tai labai patiko – scenoje į ją, cirko artistę, žvelgė tūkstančiai akių, ji pakėlė savo smailą snukutį ir džiaugsmingai užkaukė! Bet minioje du žiūrovai – tas pats girtas mužikas ir jo vaikiščias pašaukia šunelį senuoju vardu ir Kaštonė viską pametusi išeina su jais. Toks pasirinkimas, būdingas ir nemažai daliai žmonių, man lieka nepaaiškinama paslaptimi, vis dar ieškau atsakymo. Gal Jūs žinote?

– Žinau, kad Jūs neabejinga ir humaniško elgesio su gyvūnais temai, o šunys yra artimiausi keturkojai žmogaus draugai (tegu neįsižeidžia kačių gerbėjai).

– Rašytojas ir gydytojas A. Čechovas labai mylėjo gyvūnus, žinoma, ir šunis, išmanė jų įpročius ir elgseną. Jis laikė du taksus – Bromą Isajevičių ir Chiną Markovną. Žinia, bromas ir china – tai vaistiniai preparatai, taigi visai tinkami vardai gydytojo šunims. Šeimininkas jiems siųsdavo linkėjimus ir netgi rašė laiškus, jei būdavo išvykęs. Štai ką jis parašė Chinos ir Bromo tėvų šeimininkui Leikinui: „Vakar pagaliau atvyko abu taksai, mielasis Nikolajau Aleksandrovičiau. Pakeliui iš stoties, jie labai sužvarbo, praalko ir nuvargo, tad pasiekę naujuosius namus neapsakomai džiaugėsi. Lakstė po visus kambarius, meilinosi ir lojo ant tarnų. Pašerti pasijuto visai kaip namie. Naktį jie iškapstė žemę iš gėlių vazonų su visomis sėklomis ir ištampė po visą butą kaliošus, o ryte, kai vedžiojau juos po sodą, siaubingai išgąsdino mūsų dvaro šunis, kurie kaip gimę nebuvo matę tokių „urodų“, – rašė laiške Čechovas.

Ir mūsų šeimoje šunys visada buvo mylimi. Pirmoji mano augintinė Čapa irgi buvo takso ir foksterjero mišrūnė, beveik kaip Kaštonė, tik į lapę ji nebuvo panaši. Vėliau prie jos prisidėjo kilmingas princas Pilypas – afganų skalikų jauniklis. Čapa pragyveno 19 metų, Pilypas – 12. Paskui gatvėje radau suaugusį kolį, bet po kelių savaičių atsirado jo šeimininkai... Tada gyvenome su kate Afrodite (Frose) ir pas ją atvyko Kunigaikštis Miša Sidabrinis – samojedų veislės šuniukas. Jie pas mus irgi sulaukė gilios senatvės. Dabar gyvūnus užmiestyje augina mano sūnus, o aš nusprendžiau daugiau nebelaikyti didelių šunų miesto bute – jų pačių labui.

– Būdama literatūrinės rusų kalbos puoselėtoja, Jūs spektaklyje labai jautriai elgiatės ir su originaliu „Kaštonės“ tekstu.

– Kadangi spektaklio idėja išaugo iš meilės rusų kalbai (ji, beje, irgi kenčia nuo madingo angliško slengo priemaišų) ir noro sugrąžinti jaunajai kartai (ir ne tik) tikrąją šio kūrinio prasmę, išvengėme pagundos prikurti kažką savo šalia to, ką turtinga kalba parašė Čechovas, ir išsaugojome beveik visą originalų tekstą. Dvi aktorės, literatūrinį tekstą paversdamos vaidybiniu, įkūnija visus apsakymo personažus: Kaštonę, Katiną, Šeimininką, Stalių, Klouną, Žąsiną, Niekšą su kaliošais. Kitaip sakant, mes įgyvendinome literatūros vertimą į teatro kalbą. Toks yra mūsų tikslas – atskleisti šuns širdies paslaptį.

– Ačiū už pokalbį.