Dėmesys siurrealizmui

Aukcione žibėjo ne viena lietuvių meno pasaulio žvaigždė, didelis dėmesys sutelktas į siurrealizmą: išgraibstyti visi dailininko Naglio Karvelio kūriniai, itin didelio įvertinimo sulaukė juvelyrinio grafiko Mariaus Liugailos (1953–2013) kūryba, tradiciškai atkreiptas dėmesys į Adomo Galdiko (1893–1969) darbus.

Į geidžiamiausių autorių gretas buvo įrašytas Jurijus Baltrūnas (1923–2012), Kazė Zimblytė (1933–1999), Jūratė Rekevičiūtė (1969–2019) ir Jonas Mackonis-Mackevičius (1922–2002).

Naglis Karvelis. Intriga (2010).

„Ir tai – anaiptol ne visi autoriai, dėl kurių kūrinių kilo gana aršios varžytuvės. Smagu, kad šis Vilniaus aukcionas tiesiog pulsavo gyva meno rinkos dvasia, kurią pajusti galėjo tiek ištikimiausi, tiek naujai prisijungę dalyviai“, – teigė Vilniaus aukciono vadovė menotyrininkė dr. Simona Skaisgirė.

250 proc. – tiek kilo labiausiai geidžiamo aukciono loto, J. Baltrūno „Šilta diena“, kaina.

Ji nesiėmė analizuoti suaktyvėjusios meno rinkos prognozių, palikdama tai ekonomistams, tačiau džiaugėsi, kad menu domisi vis daugiau lietuvių. „Kyla mūsų šalies kūrėjų meno vertė ir suvokimas apie tai, kūriniai vis dažniau tampa mūsų aplinkos puošmena, ne tik investicijas generuojančiais objektais“, – sakė dr. S. Skaisgirė.

Brango kartais

Iš viso aukcione parduota beveik 40 proc. lotų, o jų kainos vidutiniškai kilo daugiau kaip 30 proc. Tarp brangiausiai įvertintų ir parduotų LXXV Vilniaus aukciono kūrinių – menininkės K. Zimblytės darbas „Abstrakti kompozicija" (XX a. 8 deš.), kurio kaina pakilo dukart (parduota už 4 300 eurų), išeivijos dailininko Povilo Puzino (1907–1967) „Žiemos peizažas (Ziemas ainava)" (1958) ir Alfredo Izidoriaus Römerio (1832–1897) sukurtas 1863–1864 m. sukilimo dalyvio Medardo Kazimiero Končos bareljefas (~1880).

Aukciono dalyvių azartą labiausiai kurstė keli lotai, dėl kurių užsitęsusios varžytuvės išbandė ir dalyvių kantrybę. Tiek J. Baltrūno kūrinio „Šilta diena“ (1989), tiek A. Galdiko 17 eskizų aplanko (XX a. 3–4 deš.) pradinės kainos kilo daugiau kaip tris kartus.

Populiariausiais aukciono autoriais galima vadinti N. Karvelį, M. Liugailą, A. Galdiką, taip pat Théo Tobiasse (1927–2012), gana didelio populiarumo sulaukė ir rubrikoje „Kombinato „Dailė“ gaminiai“ pateikti kūriniai – gintariniai papuošalai, suvenyrai lininiai gaminiai.

Jurijus Baltrūnas. Šilta diena (1989).

Be jau minėtų lotų, LXXV Vilniaus aukciono dalyviai atkreipė dėmesį ir į kitas rinkinio vertybes – įsigyti Jono Vaičio (1903–1963), Vytauto Šato (1935–2018), Gintarės Uogintaitės (Bielskienės, 1955–2016), Jono Mackevičiaus (1872–1954), Dalios Kasčiūnaitės, Leonardo Tuleikio (1939–2014), Petro Kiaulėno (1909–1955), Viktoro Petravičiaus (1906–1989), Vytauto Kasiulio (1918–1995), Stasio Eidrigevičiaus, Antano Kmieliausko (1932–2019), Laisvydės Šalčiūtės, Bari Egizo (1869–1946), Vido Kranausko, Kazio Daugėlos (1912–1999) ir kitų gerai žinimų autorių kūriniai.

Nerado naujų šeimininkų

Už pradinę kainą parduoti tokie artefaktai kaip 1918-aisiais Lozanoje Lietuvių informacijos biuro išleistas Lietuvos žemėlapis, kuriame parodytas lietuvių kalbos paplitimas, įvairiais istoriniais laikotarpiais lietuvių gyventos teritorijos, 1939 m. Lietuvos automobilių klubo išleistas Lietuvos kelių žemėlapis ir tuomečiame Karaliaučiuje 1919 m. išleistas Kuršių nerijos žemėlapis.

Smagu, kad šis Vilniaus aukcionas tiesiog pulsavo gyva meno rinkos dvasia, kurią pajusti galėjo tiek ištikimiausi, tiek naujai prisijungę dalyviai.

Kai kurie klasikų ir garsių nūdienos meistrų Kazio Šimonio, Antano Žmuidzinavičiaus, Adomo Galdiko, Vytauto Mackevičiaus, Leopoldo Surgailio, Povilo Puzino, Adalberto Staneikos, Prano Gailiaus, Šarūno Saukos, Dalios Kasčiūnaitės, Vegos Vaičiūnaitės, Algio Skačkausko, Arūno Kulikausko ir kt. kūriniai nesulaukė savų pirkėjų.

Neparduota liko ir dauguma aukcione pristatytų kompozitoriaus Juozo Naujalio šeimos kolekcinių vertybių, tarp kurių – ir pasidabruotas indas, mokinių dovanotas 1925 m., XIX a. bronzinė emaliuota rašalinė, sidabriniai stalo aksesuarai, autoriniai „Dailės“ kombinate pagaminti odos gaminiai, autorinės keraminės vazos. Tarp susidomėjimo nesukėlusių lotų – ir antrą šimtmetį skaičiuojantys Čikagos, Miuncheno, Berlyno vaizdų albumai, atsiminimų apie Vilnių rinkinys, Vilniaus magistrato tęstinė knygų serija apie miesto istoriją „Bibljoteczka Wilenska" (1929–1938), Mykolo Balinskio (Michał Baliński, 1794–1864), kuriam tenka svarbus vaidmuo formuojant Lietuvos istoriografjos tematiką ir problematiką, 1836 m. išleista „Vilniaus miesto istorija“.