Šis kūrinys ir neseniai atgaivinta Juozo Žilevičiaus Simfonija gegužės 3 d. skambės Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Išvakarėse programa bus atlikta Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Išskirtinę lietuviškos muzikos programą parengė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), Kauno valstybinis ir „Vilniaus“ chorai. Kūrinius diriguos ypatingą dėmesį šiuolaikinei muzikai bei lietuvių autoriams skiriantis Robertas Šervenikas. Jis, be kita ko, yra daugelio Lietuvos kompozitorių kūrinių pirmasis dirigentas, įrašęs kelias dešimtis šiuolaikinės muzikos kompaktinių plokštelių, nemažai jų „Naxos“, „Finlandia Records“ ir kitose įrašų kompanijose.

Programos pradžioje numatyta neseniai atgaivinta XX. a. pirmosios pusės kompozitoriaus, vargonininko, dirigento, pedagogo Juozo Žilevičiaus Simfonija f-moll. Šis kūrinys, parašytas autoriui studijuojant 1919 m. Sankt Peterburge ir po kelerių metų atliktas Kaune, laikomas pirmąja lietuviška simfonija. Deja, per karą kūrinio partitūra sudegė Šiauliuose. Simfoniją 2017 m. iš užmaršties prikėlė kompozitorius ir LNSO violončelininkas Arvydas Malcys (redakcija ir instrumentuotė).

Pasak A. Malcio, muzikologei Danutei Petrauskaitei darbuojantis Čikagos Lituanistikos ir tyrimo centrui priklausančiame J. Žilevičiaus–J. Kreivėno lietuviškos muzikos archyve, atsitiktinai pavyko rasti šios simfonijos juodraštinį pirmosios dalies partitūros variantą, kuris leidžia susidaryti vaizdą apie kūrinio tematinę medžiagą, melodijos ir formos ypatumus. Tad ir kilo mintis atrastą kūrinio fragmentą prikelti naujam gyvenimui. Nebuvo išbrauktas nė vienas J. Žilevičiaus parašytas taktas. A. Malcys nustatė optimalius epizodų tempus, suteikiančius muzikai kontrastų ir gaivumo; sutvarkė metriką ir taktus, štrichus, akcentus, dinamiką, pridėjo daugiau tembrų.

Po didelės pertraukos Lietuvos klausytojai koncerte galės prisiminti ir lietuviškos muzikos simbolio Broniaus Kutavičiaus opusą. Jo simfonija-oratorija „Epitafija praeinančiam laikui“ („Epitaphium temporum pereunti“) chorui ir orkestrui sukurta 1998 metais. Pirmąsias dvi šio kūrinio dalis kompozitorius buvo sukūręs dar 1973-aisiais, Vilniaus miesto 650 metų jubiliejui. Praėjus dvidešimt penkeriems metams, prie jų grįžo – taisė, keitė instrumentų sudėtį ir parašė dvi naujas dalis pagal Sigito Gedos tekstus (pirmosioms dviem buvo naudoti tekstai iš Bychovco kronikos ir Žygimanto Liauksmino „Ars et praxis musica“).

Keturių dalių veikalas simboliškai įgarsina reikšmingiausias Vilniaus istorijos datas – Lietuvos krikštą, Vilniaus miesto ir universiteto įkūrimą, Katedros atšventinimą. Kūrinyje akivaizdžios B. Kutavičiaus kultūrinių kūrybos ištakų žymės: sąlygiškai vadintas „pagoniškasis pradas“ ir vėlesnė nacionalinės bei tarptautinės kultūros tradicija. Pirmoje dalyje naudojamą tekstą apie kunigaikščio Gedimino sapną choras ne išdainuoja, bet dramatiškai išskanduoja, tarsi pagonišką užkeikimą. Tauri antros dalies muzika šlovina vieną seniausių Vakarų Europos universitetų. Tarp trečios ir ketvirtos dalies tekstų yra ir poeto Sigito Gedos eilės, perteikiančios sielos pokalbį su motina Vilniuje, prie televizijos bokšto, ar primenančios Katedros sugrąžinimą tikintiesiems. Šv. Jonų bažnyčioje skambėsiantis kūrinys dedikuojamas 440-osioms Vilniaus universiteto įkūrimo metinėms.

Koncertas „Epitafija praeinančiam laikui“ vyks gegužės 2 d., ketvirtadienį, 18 val., Kauno valstybinėje filharmonijoje ir gegužės 3 d., penktadienį, 19 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje.