Skelbimai, nuotraukos, komentarai, renginiai, diskusijos, skundai, padėkos ir pokštai – sostinės mikrorajonų grupėse socialiniame tinkle „Facebook“ tūkstančiai jos narių ieško ir randa tai, ko jiems reikia. O galimybė pasisakyti suteikiama kiekvienam su sąlyga, jog tai daroma nesiekiant įžeisti ar pasipelnyti. Ar tokios virtualios kaimynų bendruomenės gali suburti tikras bendruomenes, ar bent priversti pasakyti „labas“ kaimynui, su kuriuo vakar iki išnaktų diskutavote apie skyles daugiabučių kiemuose?

Diskusijas sekė, bet nedalyvavo

Vilnietė Vilma Justiniškėse trejus metus gyveno studijų metais. Tada ir prisijungė prie Justiniškių grupės socialiniame tinkle „Facebook“. Iš skelbimų šioje grupėje sužinodavo apie bendruomenės renginius, šventes ir krepšinio turnyrus ir susidarė nuomonę, jog vietos bendruomenė labai aktyvi. Tačiau pati tokiuose renginiuose nedalyvaudavo – trūko laiko, galbūt ir drąsos.

„Realybėje aš nesijaučiau bendruomenės dalimi, virtualiai – taip“, – sako pašnekovė, kilusi iš mažo miestelio, atvykusi Vilnių studijuoti, o po studijų likusi čia gyventi. Iš pradžių ji nuomojo butą Žvėryne, paskui persikėlė į Justiniškes, o baigusi studijas vėl grįžo į Žvėryną, tačiau dar kartas nuo karto skaitinėja Justiniškių grupės puslapio įrašus.

„Žvėryno grupėje nieko nevyksta. Kas įmeta nuorodą į straipsnį, kas kokią seną nuotrauką, bet nėra „chat`o“ (internetinių pokalbių). Justiniškių grupėje žmonės nuolat dalinasi naujienomis, aptarinėja, diskutuoja. Gal tai ir traukia labiausiai. Informacija atsirasdavo labai operatyviai. Įvykus kokiam kriminalui, paprastai policija dar važiuoja, o grupėje jau mėto „memus“ (internetinius anekdotus, kuriuos paprastai sudaro nuotrauka ir trumpas juokingas tekstas – aut. past.)“, – juokiasi Vilma.

Savo bendruomenes „Facebook“ tinkle turi ir kiti Vilniaus mikrorajonai, tik kiekvienoje jų grupės narių aktyvumas skiriasi.

„Sekdavau įrašus, bet beveik nesireikšdavau, tik kartais paspausdavau „patinka“. Na, ir, jei reikėdavo kokios informacijos – kur gauti vieną ar kitą paslaugą, žinodavau, jog tiesiog suvedusi į paiešką, ją rasiu“, – pasakoja pašnekovė. Vilmai taip pat patikdavo grupės paskyroje dedamos mikrorajono nuotraukos su saulėlydžiais ar apsnigtomis gatvėmis, archyviniai kadrai, kuriuose užfiksuotos rajono statybos, daugiabučiai ir jų kiemai prieš 20–30 metų: „Žvelgiant į nuotraukas jausdavosi, kad kai kurie grupės nariai myli savo mikrorajoną“.

Ar meile mikrorajonui apsikrėtė ir Vilma? Nevisai, tačiau gražių nuotraukų daromas įspūdis priverčia į gyvenamą aplinką pažvelgti kitomis akimis.

Prasidėjo nerimtai

Justiniškių grupės įkūrėjas Lukas Juodikis pasakoja, jog grupę 2009 metais įkūrė be rimtų užmojų – tam, kad galėtų bendrauti su draugais. Draugai pakvietė kitų draugų, šie – dar draugų. Grupė vis plėtėsi, naujų narių kasdien prisijungia ir dabar. Šiandien jų yra apie 4300.

Nors grupės įkūrėjas persikėlė gyventi į kitą Vilniaus mikrorajoną, liko ją administruoti. Tuo pačiu pasikvietė į pagalbą du grupės aktyvistus. Šie trys administratoriai tikrina, ar į grupę nepapuola įžeidžiantys, komerciniai įrašai, keiksmažodžiai ir t.t. Tokie įrašai šalinami. „Tai užima apie dešimt minučių per dieną“, – paklaustas, kiek reikia laisvo laiko, atsako L. Juodikis. Jo teigimu, darbo kasdien mažėja, nes vis dažniau apie pažeidimus praneša patys grupės nariai.

L. Juodikio profesija – interneto puslapių dizaineris ir programuotojas. Tuo metu kitas Justiniškių grupės administratorius Aleksandras Kuznecovas dirba apsaugos firmoje. Administravimas jam – hobis ir galimybė dirbti bendruomenei, kuriai priklauso oficialiai kaip Justiniškių mikrorajono bendruomenės narys.

„Gyvenu Justiniškėse nuo 1983-ųjų, t.y. nuo šešerių metų, mačiau, kaip vyko blokų statybos, o būdamas paauglys stebėjau gatvės gaujų veiklą dešimto dešimtmečio pradžioje. Čia užaugau ir mėgstu šį rajoną. Prisijungęs prie grupės, dažnai į ją keldavau savo darytas Justiniškių nuotraukas ar internete rastus archyvinius kadrus, gal todėl Lukas ir pakvietė į administratorius. Realiame gyvenime nesame pažįstami“, – pasakoja A. Kuznecovas.

Nors grupė turi daugiau kaip 4300 narių, pasak A. Kuznecovo, aktyviai joje, neskaitant vienkartinių įrašų, dalyvauja tik 50–70 narių. Kodėl likę 4250 dažniausiai renkasi stebėtojo poziciją? „Dauguma šios grupės narių yra studentai. Justiniškėse jie nuomoja būstą ir gyvena laikinai. Todėl grupėje jie pasireiškia tik kartą, klausdami, kur rasti, pavyzdžiui, kirpyklą, laikrodžių ar batų taisyklą ir panašiai. Tokių įrašų pasitaiko dažnai. Senbuvius tokie komentarai erzina, be to, juk galima paslinkti diskusiją į apačią arba įvesti raktinį žodį į paieškos langelį – tikrai ši informacija bus“, – sako A. Kuznecovas.

Fiksuoja iš balkono

A. Kuznecovas prisimena paskutinius daugiausiai paspaudimų „patinka“ sulaukusius įrašus. Tai nuotraukos: iš balkono fotografuota „Rimi“ prekybos centro atidarymo akimirka, celofanu apsivyniojusio vaikino asmenukė „Maximoje“ – įvairūs pokštai ir pajuokavimai grupėje sulaukia daug dėmesio.

Karščiausios diskusijos verda Justiniškių grupėje prie įrašų apie nusikaltimus ir nelaimes. „Viskas paprastai atrodo taip: žmogus išeina į balkoną parūkyti ir pamato kieme du policijos automobilius. Nufotografuoja ir įdeda nuotrauką į grupę. Tada ir prasideda: kas, ką ir kaip padarė. Būna net nežino nieko, bet vis tiek rašo. Tai – kasdienės situacijos, panašios į televizijos laidoje „Farai“ rodomus siužetus“, – pasakoja A. Kuznecovas. Tarp populiariausių įrašų Justiniškių grupėje taip pat – pranešimai apie dingusius ar priklydusius naminius gyvūnėlius, užstatytus automobilius, apibraižytus jų šonus, išdaužtus langus ir kt.

Kita vertus, kartais po emocingų reakcijų prasideda pokalbiai, diskusijos moraliniais bei ekonominiais klausimais. Pavyzdžiui, pagrindine gatve pralėkus greitį viršijančiam automobiliui ir jį besivejančiam policijos ekipažui, kilo diskusija, ar reikia policijai pranešti apie kelių erelius. Grupėje taip pat lankosi ir rašo seniūnijų ar savivaldybės atstovai, kurie dalinasi informacija ar prašo grupės narių pagalbos, tačiau, pasak A. Kuznecovo, į tokius prašymus reaguojama vangiai, mat didžioji grupės dalis yra „jaunimėlis“.

Gali būti, kad geri darbai paprastai neviešinami, dėl to mažiau pastebimi. Mat paklaustas, ar pats padeda kitiems grupės nariams, A. Kuznecovas atsako: „Padedu tiek, kiek galiu per internetą. T.y., jei kas parašo kažkokiu klausimu, kurį išmanau, pavyzdžiui, apsaugos sistemų klausimais, tokiam žmogui dažniausiai parašau asmeninę žinutę su paaiškinimais, nusiunčiu nuorodą į straipsnį ir t.t.“

Kartais į rusakalbių grupės narių įrašus ar komentarus rusų kalba lietuviai atsako „kalbėk lietuviškai“ ar panašiai. Tokie komentarai netrinami. L. Juodikis sako, jog mikrorajono grupėje nenurodyta, kad bendravimo kalba yra lietuvių. Juolab kad Justiniškėse gyvena daug kitakalbių. Ar dėl to kyla ir konfliktų? Pasak A. Juodikio, jei įraše „imama įrodinėti, kas geresnis ir taip toliau“, jis trinamas.

Nesinaudojantiems „Facebook“ – skelbimų lentos

Kiek kitokia 2012 m. įkurtos „Šnipiškiečių“ grupės istorija. Ją įkūrė nevyriausybinė organizacija „Laimikis.lt“, atėjusi į Šnipiškes gaivinti naujais namais užstatomų medinių Šnipiškių kaimynijos.

Pasak „Laimikis.lt“ atstovės, miesto antropologės ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto dėstytojos Jekaterinos Lavrinec, terminas „kaimynija“ dar tik įeina į vartoseną. Jis atkeliavo iš Vokietijos, kur buvo įgyvendinama „Kaimynijų vadybos“ programa, kurios metu įkurti informaciniai centrai, įdabinti specialistai darbui su vietos bendruomenėmis.

„Kaimynija – tai mažas teritorinis vienetas, kuriam būdingos tos pačios problemos ir galimybės, sudarančios sąlygas gyventojams palaikyti aktyvius bendruomeninius ryšius. Kitaip tariant, tai gali būti keli šalia stovintys daugiabučiai, taip pat ir kaimas, – paaiškina J. Lavrinec. – Mes daugiausiai koncentravomės į vadinamąją Skanseno teritoriją – Krokuvos, Giedraičių ir Fino gatves. Įkūrę grupę socialiniame tinkle, tikėjomės, kad jos administravimą perims gyventojai. Taip ir nutiko – po poros metų iniciatyvos ėmėsi patys šnipiškiečiai“.

J. Lavrinec sako, jog Lietuvoje bendruomeniškumas dar tik kuriasi. Siekiant, kad procesas įsibėgėtų, reikalingi komunikacijos įrankiai, kurie suteikia gyventojams galimybę keistis jų kaimynijai aktualia informacija, ieškoti, kaip išspręsti visiems rūpimas problemas, kaip, pavyzdžiui, apšvietimo trūkumas, plėtoti bendras iniciatyvas, pavyzdžiui, organizuoti kaimynų šventes.

Pasak J. Lavrinec, bet kokiai bendruomenei labai svarbu pasiekti skirtingas gyventojų grupes: „Mano kūrybinės grupės „Laimikis.lt“ patirtis gaivinant kaimynijas rodo, kad būtent „online“ ir „offline“ įrankių derinimas leidžia pasiekti teigiamą efektą: internete skelbiama informacija, jeigu ji yra aktuali daugeliui kaimynijos gyventojų, turi būti spausdinama ir viešinama lentose kaimynijose, o skelbimai iš lentų turi būti keliami į internetą.“

„Socialiniuose tinkluose veikiančių grupių privalumas yra jų daugiabalsiškumas: tai puiki aikštelė skirtingoms nuomonėms išreikšti ir bendroms problemoms ir galimybėms išdiskutuoti, – sako pašnekovė. – Bet svarbiausia, kad tuo būtų suinteresuoti patys gyventojai. Juk jie yra savo kaimynijos ekspertai: jie geriausiai žino kaimynijos istoriją, galimybes ir problemas. Tai esminis momentas, gaivinant kaimynijas: prigyja tik tos iniciatyvos, kurios organizuojamos kartu su vietos gyventojais, tuo metu „iš viršaus“ nuleidžiami projektai paprastai „nesuveikia“ ir telieka formalių atsiskaitymų prieš institucijas ir fondus objektu.“

Stiprėjant bendruomenei, ima dalintis

Kiekvienam rajonui – savos bėdos. Jei Justiniškių bendruomenės nariams aktualiausias yra nusikalstamumas ir automobilių statymo sunkumai, tai grupėje „Šnipiškiečiai“, kurioje yra apie 600 narių, diskusijų daugiausiai sukelia informacija apie nelegalias statybas, nekilnojamo turto (NT) vystytojų pozicija vietos bendruomenių atžvilgiu. Paskelbti įrašus, informaciją šia tema kviečiami ir savivaldybės darbuotojai bei patys NT bendrovių atstovai, tačiau jie paprastai to nedaro, todėl informacijos paieška ir viešinimu užsiima patys gyventojai.

„Vertėtų atsiminti, kad grupės tėra tik įrankis. Būtini gyvi susitikimai, nes per juos žmonės pažįsta vieni kitus, sudaromos sąlygos sukurti pasitikėjimą vieni kitais – o tai svarbi sąlyga imantis bendros veiklos“, – sako J. Lavrinec. Prieš trejus su puse metų pradėjusi gaivinti medinių Šnipiškių dalį, „Laimikis.lt“ kūrybinė grupė surengė atviras gatvės mozaikos dirbtuves Šnipiškių gatvėse, kaimynų iškylas, sukūrė instaliaciją iš raidžių „Šnipiškės“.

„Labai daug bendravome su kaimynijos gyventojais gatvėse (tai medinės rajono dalies specifika – žmonės mielai leidžiasi į pokalbius su praeiviais). Aktyviausi šnipiškiečiai palaikė iniciatyvas: prisidėjo patarimais ir pagalba, vieni su kitais susipažino ir ėmė organizuoti naujus renginius – pavyzdžiui, filmų peržiūrą po atviru dangumi arba šmaikščią automobilių greičio matavimo akciją, naudojant plaukų džiovintuvą. Jie taip pat ėmėsi spręsti chaotiško automobilių statymo ant šaligatvių problemą – įrengė apsauginius vazonus iš padangų, prižiūri želdinius“, – pasakoja J. Lavrinec.

Pasak pašnekovės, šnipiškiečiai ima dalintis turimais resursais: technika, medžiagomis, savo laiku, ieškant ir skelbiant informaciją, susijusią su nelegaliomis statybomis šiame rajone. „Tai yra stiprėjančios bendruomenės požymis“, – sako J. Lavrinec.