Sostinės senamiestyje ketinančius atsidaryti kavinę miesto valdininkai ne visuomet pasitinka išskėstomis rankomis. Tuo įsitikino vilniečių šeima, panorusi kavinę įkurti Šv. Stepono gatvėje.

Nori kavinės – mokėk

Sostinės senamiesčio Šv. Stepono ir Kauno gatvių sankirtoje patalpas nusipirkę vilniečiai tikėjosi jose atidaryti kavinę „Al Capone“, tačiau pradėję tvarkyti patalpas pirmiesiems svečiams priimti netrukus įklimpo biurokratijos pinklėse.

„Pradėję verslą nusprendėme, kad viską, kas susiję su kavinės reklama, paprasčiau būtų sutvarkyti pasisamdžius reklamos agentūrą. Iš pradžių viskas buvo gerai, ji mums parengė pirminį projektą, kaip turėtų atrodyti kavinės fasadas, parodė reklamines iškabas. Mums tuomet viskas tiko“, – dienraščiui „Vilniaus diena“ verslo pradžios istoriją pasakojo vienas kavinės šeimininkų Erikas Šimukonis.

Tačiau netrukus verslininkai nusprendė reklamos kūrėjų paslaugų atsisakyti, nes šie paprašė susimokėti ne tik už savo paslaugas, bet ir už savivaldybės rengiamus dokumentus.

„Kiek mums žinoma, tokie oficialūs dokumentai nėra mokami arba imamas tik simbolinis mokestis. Juos gauti turi teisę visi. Tai juk tiesiog formalumas ir biurokratinė procedūra. Iš mūsų reklamos tvarkytojai už tų dokumentų derinimą paprašė 2 tūkst. litų. Mes pasakėme, kad tokių pinigų nemokėsime, ir atsisakėme jų paslaugų“, – kalbėjo pašnekovas.

Pakeitę reklamos kūrėjus verslininkai parengė paprastesnę kavinės lauko reklamos iškabą, tačiau tuomet prasidėjo nesutarimai su valdžia.

Nei pirmyn, nei atgal

Pastatas, kuriame patalpas įsigijo kavinę atidaryti panorę verslininkai, yra gyvenamasis, iš išorės greičiausiai niekuomet nerenovuotas senas daugiabutis namas.

Verslininkai tikina, kad negalėjo lankytojų priimti pastate, kurio sienos nutrupėjusios, tinkas atsilupęs, senų dažų praktiškai nelikę nė kvapo. Tačiau, kaip jie tikina, valdininkai uždraudė dažyti sienas.

Vilniaus savivaldybės administracijos atstovai rašte verslininkams išaiškino, jog sienų perdažyti negalima, o virš langų esančias markizes reikėtų nuimti.

„Mums aiškina, kad fasadas turi būti tokios pačios spalvos kaip ir visas pastatas. Tačiau pažiūrėkite į pastatą ir pasakykite, kokia spalva tos sienos nudažytos? Ar jos iš viso nudažytos?“ – rodydamas į pastatą, kuriame bando įsikurti, klausė E.Šimukonis.

Verslininkus itin nustebino reikalavimas atsisakyti markizių, kurių patys nekabino. „Jos čia jau nuo seno, mes tokias patalpas įsigijome. Vadinasi, anksčiau markizės niekam nekliuvo arba tiesiog niekas nė neklausė, ar jas galima kabinti. Tas pats ir dėl sienų. Jos ir anksčiau čia buvusių patalpų savininkų buvo nudažytos, tačiau niekam nekliuvo, nes tikriausiai niekas net neklausė“, – svarstė pašnekovas.

E.Šimukonis sakė, kad sienas galėtų nudažyti ir kita spalva, tačiau prie jų liestis valdininkai dabar visai nebeleidžia.

„Dabar iš viso nebežinome, ką daryti, nes greičiausiai nei taip palikti galime, nei kaip nors kitaip nudažyti mums leidžia. Esame įstrigę ir verslo pradėti negalime“, – piktinosi ir guodėsi vyras.

Prašė mero pagalbos

Biurokratijos pinklėse įstrigę verslininkai jau kurį laiką negali pradėti darbo, nors savivaldybės prašymus įvykdė – reklamines iškabas sumažino iki minimalios lentelės, o markizes nuėmė.

Nebežinodami, į ką kreiptis, vilniečiai nusprendė prašyti mero Artūro Zuoko supratimo. Miesto vadovo socialinio tinklo „Facebook“ profilyje jie paprašė padėti susitvarkyti dokumentus, trukdančius atidaryti kavinę.

Verslininkų istoriją išklausęs miesto vadovas pažadėjo padėti išsiaiškinti šią problemą.

„Išsiaiškinsime, ar tikrai yra taip, kaip rašote. Kada buvo pateikti prašymai ir gal galite parašyti atsakingo pareigūno, kuris atsakė, pavardę? Ačiū.“ – trumpai atsakė meras A.Zuokas.

Vėliau E.Šimukonis miesto vadovui pateikė ir smulkesnę informaciją.

„Gal meras padės, sakė pasižiūrės, ką galima padaryti. Dabar tik laukiame ir viskas. Jei ir toliau šitaip nesiseks, galvojame kavinę atidaryti kitame mieste, gal ten bus paprasčiau“, – kalbėjo E.Šimukonis.

Vitas Karčiauskas

Kultūros paveldo departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas

Sudarant tokį sandorį visų pirma turėjo būti pasirašytas Kultūros paveldo objekto patikrinimo aktas. Apie tokius aktus žino kiekvienas Vilniaus notaras, jis privalėjo būti pasirašytas, pastatas turėjo būti įvertintas specialistų, apžiūrėtas, atliekama fotofiksacija.

Pirmiausia svarbu išsiaiškinti, ar toks aktas iš viso buvo pasirašytas, ar jį notaras patvirtino, ar nėra kokių nors klaidų, netikslumų.

Svarbu paminėti ir tai, kad šį patikrinimą atlikti prašo patalpų pardavėjas, o ne pirkėjas. Tad pirkėjas turėjo žinoti, ką perka, kaip pakeistas pastato fasadas ir panašiai.

Namas tikriausiai priklauso ne vienam savininkui, juo naudojasi ne vienas turto turėtojas, tad fasadas priklauso ne tik šių patalpų savininkams, tai yra bendra dalinė nuosavybė.

Aš to nepavadinčiau kokia nors bėda, tačiau tokius dalykus prieš perkant patalpas reikia išsiaiškinti. Šiuos dalykus kontroliuoja miesto savivaldybės Kultūros paveldo apsaugos skyrius.