Tokiu, kuris, reikalui esant, ir gimstantį veršiuką priims, ir karvę pamelš, ir renginį praves, ir ugnimi paspjaudys, ir namą pastatys, o jame dar 40 paties surinktų ir sutaisytų šviestuvų įžiebs, kad Kalėdas sutikti būtų šviesiau...

– Žaliųjų Vilniaus ežerėlių švarintojas, privataus "Slavka Chanell" kanalo vedėjas, socialinių aktualijų viešintojas ir siurrealistinio kalėdinio Lempų miestelio-miškelio sumanytojas. Dargi nepriklausomas socialinių erdvių filosofas, genialias mintis užrašantis ne sėdėdamas statinėje kaip Diogenas, bet savo namuose. Uff... Toks visoks esate, kad nė nebežinau, kas ir koks?

– Jei norite aiškiau ir oficialiau, tai esu profesionalus aktorius, kurį laiką dirbęs dviejuose Lietuvos teatruose – Lietuvos rusų dramos ir Klaipėdos dramos. Dar studijuodamas susižavėjau gatvės cirku. Kai vieną vasarą dirbau statybose Škotijoje, ten pirmąsyk pamačiau gatvės cirko artistus. Kažkodėl jų darbas man pasirodė kur kas įdomesnis už aktorystę, tad savarankiškai, žiūrėdamas "YouTube" įrašus, ėmiau gilintis, domėtis, siųstis iš užsienio amuniciją – vienračius, kojūkus, žongliravimo priemones ir kt. Dar išmokau kaip koks slibinas ugnimi spjaudytis (juokiasi).

Po pirmųjų treniruočių ir pats išvydau, kokia tai sunki fizinė veikla. Ir dar supratau, kad žmogų pralinksminti ar nustebinti yra daug sunkiau, negu jį pravirkdyti.

Universitete mano hobis nebuvo palaimintas, nes viskas, kas nesusiję su mokslais, anot dėstytojų, jiems trukdė. Deja, nieko negalėjau su savimi padaryti – kai jau užsikabinau, tai dar iki dabar esu ant kablio (juokiasi). Pavojus sveikatai? Na... neneigsiu: pačiam eksperimentuojant visko pasitaiko. Sykį net buvau abi rankas išsisukęs, kai kritau nuo dvimetrinio vienračio. Nieko, išgyvenau.

– Ar mokėtės tų cirko triukų tiesiog šiaip, dėl smagumo, o gal turėjote ir visą verslo planą – kada nors pritaikyti juos renginiuose?

– Jokių planų neturėjau, o ir nesitikėjau jokios naudos. Tiesiog man buvo įdomu. Pamenu, sykį išvydau per TV kažkokio pasaulinio lygio žonglieriaus interviu, kur jis labai šaltu veidu kalbėjo, kad cirko menas yra gal tūkstantį kartų sunkesnis už teatro artisto… Tuomet net įsižeidžiau. Nusprendžiau patikrinti, ar jis teisus. O po pirmųjų treniruočių ir pats išvydau, kokia tai sunki fizinė veikla. Ir dar supratau, kad žmogų pralinksminti ar nustebinti yra daug sunkiau, negu jį pravirkdyti. Taip ir užsikabinau. Išėjau iš teatro, kur nemačiau jokios laisvės aktoriaus saviraiškai – vien vienų ar kitų režisierių diktatūrą. Supratau, kad dauguma jų aktorių laiko kaip šunį, kuris arba klusniai vykdo jų komandas, arba... Išėjau pats. Ir ėmiau gyventi iš gatvės cirko bei renginių.

Universalumas: dar studijų laikais gatvės cirku susižavėjęs vyrukas save vadina žmogumi-orkestru.

– Šiuo metu esate nepriklausomas renginių vedėjas su pridėtine verte – galite būti ne tik kostiumuotas konferansjė, bet ir klounas, fokusininkas, ugnies spjaudytojas? Ar tai žmonėms patinka?

– Net labai. Juk aš ir renginį pravedu, ir parodau išsamią gatvės cirko programą. Dažnai žmonės nesuvokia, su kuo turi reikalą. Vadina mane fokusininku, klounu. Nesu nei vienas, nei kitas. Net nežinau, kas aš toks esu iš tiesų (juokiasi). Bet tiksliai žinau, kad tokio kito Lietuvoje nėra. Dabar aktoriai, pripratę dirbti uždarose teatrų scenose, kenčia. Karantinas. O man kas... Aš laisvas paukštis. Manęs į narvelį neuždarysit. Užsimanau pasiausti – lekiu į Vilniaus Katedros aikštę. Pats pasilinksminu ir žmones palinksminu. Dar vizitinių savo padaliju. Man patinka dirbti gatvėje. Ne kartą esu pasirodęs ir Hanzos dienose Kaune, Kaziuko mugėse ir kt.

– Seku jus feisbuke. Cituoju: "Man paskambino į laikrodį ir aš ilgai kalbėjau. Po to kažką fotografavau su telefonu. Supratau, kad kažkas tikrai ne taip su viskuo. Kažkokia nematoma kometa atsitrenkė į žemę. Ji pakrypo ir pakeitė sukimosi kampą. Daiktai daro tai, ko neturėtų daryti." Esate filosofas? Sekate Diogeno Sinopiečio pėdomis, kuris irgi kritikavo savo laikų visuomenės papročius. Gal kartais net pagyvenate statinėje?

– Oi, ne... Fiolosofas nesu, statinėje negyvenu. Bet kartais, kai noriu išmokti kokį cirko triuką, užsidarau tarp keturių sienų ir neleidžiu sau išeiti, kol neišmokstu. Aišku, kaip ir visi šiais laikais, mėgstu dalytis feisbuke su draugais savo mintimis, įžvalgomis. Gal netgi pavadinčiau jas eskeipizmo filosofija – t.y., kai norėdamas pabėgti nuo visko, kas tau nepriimtina, susikuri savo pasaulį, kuriame gyveni.

Noras: cirko triukų aktoriaus diplomą turintis V.Mickevičius išmoko savarankiškai, žiūrėdamas "YouTube" įrašus.

– Tai vis dėlto pripažįstate, kad pasaulis jus erzina? Norite užsidaryti savo burbule ir gyventi jame? Ir seniai jau?

– Jau seniai... Nuo kokių trejų metų, kai mama atvedė į darželį. Tada ir supratau, kad kurį laiką turėsiu pagyventi pagal kažkokias kažkieno primestas taisykles. Supratau, kad turėsiu atkentėti darželį, mokyklą, universitetą, o paskui, tapęs savarankišku žmogumi, galėsiu daryti tai, ką noriu. Taip ir yra. Dabar gyvenu taip, kaip noriu. Turiu feisbuką, savo muzikinį kanalą "Slavka Chanell". Per jį transliuoju visokias politines aktualijas. Turiu sekėjų, bendraminčių, kurie dažnai pakiša ir gerų minčių, idėjų, iš kurių galima sukurti puikių siužetų virtualiajai auditorijai.

Supratau, kad kurį laiką turėsiu pagyventi pagal kažkokias kažkieno primestas taisykles. Supratau, kad turėsiu atkentėti darželį, mokyklą, universitetą, o paskui, tapęs savarankišku žmogumi, galėsiu daryti tai, ką noriu. Taip ir yra.

– O ką jums duoda toji virtualioji auditorija – gi honorarų ar dividendų turbūt ne?

– Man nereikia materialinės naudos. Tais kanalais aš tiesiog pasitikrinu, kokiam skaičiui Lietuvos žmonių tos aktualijos yra svarbios. Kaip pavyzdį galiu duoti kad ir vieno ežeriuko valymą per pirmąjį karantiną. Apie 200 padangų iš miško išvežėme. Sakote, akcija? Oi, ne – veikiau, sąžinės reikalas. Tuo metu intensyviai miške sportuodavau, važinėdavau dviračiu. Ir pamačiau prie vieno gražaus ežerėlio kalnus padangų. Ėmiau galvoti, kur jas išvežti ir legaliai utilizuoti. Paskelbiau apie tai feisbuke. Atsirado norinčiųjų pagelbėti. Su tais draugais per kokius keturis kartus padarėme tvarką. Mūsų žmonėms tereikia to pirmojo smūgio, tos pradinės iniciatyvos, kvietimo, o paskui pamatai, kiek turi bendraminčių ir bendradarbių!

– Tai jūs esate labai atsakingas visuomenės pilietis, kuriam, pamačius kažką blogo, tiesiog nagus niežti pakreipti įvykius gerąja linkme. Galėtumėte būti supermenu?

– Nereikia čia būti jokiu supermenu. Man, kaip žmogui, rūpi šitie dalykai. Kraujas užverda pamačius socialines neteisybes. O palaikymą gaunu iš savo virtualiosios auditorijos, kuri tik ir prašo apdainuoti tą ar aną. Prieš rinkimus galėjau nuo ryto iki vakaro per "Slavka Chanell" dainas traukti – tiek aktualijų buvo.

– Viena plepi šarka pačirškėjo, kad po Naujųjų vaidensitės ne tik per feisbuką, bet ir per valstybinį LRT kanalą, tik auditoriją turėsite kiek jaunesnę...

– Tiesa, tiesa... Po Naujųjų žadu vesti laidą vaikams "Ką veikti?", jau pamažu vyksta laidų filmavimas. Laidą vesime dviese, kalbinsime įdomius žmones, užsiimančius kokia nors netradicine veikla. O visas smagumas bus tai, kad tas netradicines veiklas patys ir išbandysime. Pavyzdžiui, vienoje iš laidų kalbėsime su vaikais apie baimių nugalėjimą. Ką jūs manot – ją filmuojant ir man teko įveikti dar nuo vaikystės jaustą aukščio baimę… Tik dėl laidos šokau su parašiutu ir labai bijojau, kad ore nenualpčiau (juokiasi). Nes kaipgi tuomet parašiutą būčiau išskleidęs? Prisipažinsiu, nebuvo taip baisu, kaip maniau iš pradžių. Todėl dar sykį sakau, kad baimes mes susikuriame patys, bijodami pažinti save kitokius, teigdami, jog mums yra gerai taip, kaip yra…

Produktyvumas: aktorius, renginių vedėjas, gatvės triukų atlikėjas, dainų, spektaklių kūrėjas, daiktų išradėjas – tai vis tas pats V.Mickevičius.

– Ar dar daug turite visokio plauko baimių ir ar labai jų bijote?

– Na ne... Baisiau yra ne pačios baimės, bet iš jų išsivystantys tie kiti dalykai, kaip neryžtingumas, pripratimas prie nuolatinio nepasitenkinimo esama situacija... Užtenka turėti bent vieną baimę, kuri, jei nieko su ja nedarome, tarsi kokia sniego gniūžtė riedėdama nuo kalno apsivynioja vis didesniu sniego sluoksniu ir uždaro tau visas duris. Štai tokie žmonės, apaugę baimėmis, yra nelaimingi. Jie nelaimingi tapo dėl to, kad užmiršo visas savo vaikystės svajones. Reikėtų prie jų grįžti. Net jei maži būdami svajojote būti kosmonautais arba balerinomis. Juk tikslas – nebūtinai šokti didžiausiose pasaulio teatrų scenose! Darykite tai tiesiog dėl savęs. Patenkinkite to savo vaiko smalsumą. Nes jis niekur nedingsta. Jis slepiasi mūsų viduje ir sulig kiekvienu mūsų vaikystės svajonės pamynimu vis labiau nusimena. Ir kažkada duoda apie save žinoti. Kiekvieno suaugusiojo gyvenimo tragedija yra ta, kad jisai ima ir suauga.

– Šita pandemija, karantinai labai skirtingai palietė mus visus. Vieni serga silpniau, kiti – stipriau, treti po pasaulį vaikšto sveiki kaip ridikai. Vieni praranda verslus, kiti per tą laiką persikvalifikuoja ir atranda naujų amatų. O kaipgi jūs?

– Man viskas gerai. Kaip niekada. Turiu daug laiko sau – išsimiegoti, keliauti į save, skaityti knygas, realizuoti nuolat atidėliotus darbus. Mano draugas, dirbantis statybinių prekių parduotuvėje, sako, kad žmonės dabar masiškai perka remontui skirtus dalykus. Atrado laiko daugybę metų apleistiems namų kampams. Tai puiku! Nes darbas žmogų ramina. Anksčiau ir aš turėdavau tiek darbų, kad tiesiog energiškai išsispinduliuodavau save ir nespėdavau sugrįžti. O reikėdavo imtis vėl naujų… Antras karantinas ir man leido pastebėti teigiamas jo puses. Iš pradžių buvo neigimas, paskui – kovojimas, o dabar liko susitaikymas ir pasinėrimas į dvasinius saviugdos dalykus.

– Sutinku, kad per karantiną išradingi žmonės prisigalvoja visokiausių veiklų. Moterys tvarko spintas ir rezga nuostabiausius rankdarbius, o vyrai, jei tik yra tokie nagingi kaip jūs, turbūt remontuoja… lempas?

– Dar per pirmąjį karantiną pradėjau įgyvendinti savo seną svajonę – rinkti ir taisyti lubų šviestuvus, kurti iš jų fantazariumą. Vienus šviestuvus atidavė žmonės, kitus radau išmestus šiukšlynuose, įsigijau blusturgiuose. Dabar turiu jų apie 40. Noriu padaryti šventinę staigmeną žmonėms. Tikiuosi, kad baigsiu iki Kalėdų. Įsivaizduokit tokį siurrealistinį vaizdelį – prieš mano namus yra gražus miškas, kur auga šimtamečiai medžiai. Tai noriu tuos šviestuvus ant jų sukabinti, kad sukurčiau lyg tokį savotišką kontrastą – vidury miško tarp medžių kabo lempos… Galbūt net padarysiu, kad jos mirksėtų pagal muziką. Bus tarsi toks alternatyvus Kalėdų miestelis. Tik reikės geranoriškų žmonių pagalbos, kurie padėtų visas tas 40 lempų sukabinti… Bet, manau, kai feisbuke paskelbsiu, tikrai atsiras savanorių.

– Tai šiuo momentu renkate lempas savo fantazariumui, o patefonai griežia kalėdines giesmes jums smagiai bedirbant?

– Oi, patefonų, senų lempinių radijų irgi daug turiu. Pradėjau juos rinkti ir remontuoti taip pat per pirmąjį karantiną. Ką su jais veikiu? Na… Laikau namie arba nuomoju renginiams, filmavimams, fotosesijoms. Draugams duodu senų plokštelių paklausyti.

– Aš irgi klausausi jūsų ir stebiuosi, iš kur toks atsiradote – auksarankis ir visų galų meistras?

– Iš kur, iš kur – iš daugiavaikės šeimos. Augau kaip toj lietuviškoj pasakoj su trimis broliais ir jauniausiąja sesute (juokiasi). Prieš eidamas į mokyklą dar turėdavau dvi karves pamelžti. Esu net ir gimdymuose karvių, kumelių ne kartą dalyvavęs. Viską moku. Ir pribuvėju dirbti, ir ant arklio joti. Kai buvau dar visai vaikas, tėvai iš Vilniaus išsikraustė į vienkiemį Trakų rajone. Gyvenome ūkiškai – auginome karves, kiaules, arklius. Be galo mėgdavau jodinėti. O pinigėlių… Jų niekada nebuvo per daug. Todėl ir prisigalvodavau visokių dalykų, išmokau viską pats susiveikti ir pasitaisyti.

– Ranką prie širdies pridėjęs pasakykite, ko negalėtumėte, nemokėtumėte ar neįstengtumėte padaryti?

– Ko nemokėčiau? Hmm… Viską mokėčiau, -- sakau atvirai. Nes visus tuos gatvės cirkus daryti išmokau pats. Tol būdavau užsidaręs vienoje patalpoje ir niekur iš jos nelįsdavau, kol triukas galų gale pavykdavo. Taip įsigudrinau vienračiu važinėti, kojūkais vaikščioti, žongliruoti, ugnį ryti. Savotišku savęs prievartavimo būdu (juokiasi). Paskui aš labai aiškiai supratau, kad bet koks darbas tėra tik laiko ir įgūdžių klausimas. Tiesa, dar noro. Betgi ir norą galima dirbtinai sukelti. O sukėlus, įsijungti "YouTube" kanalą ir pažiūrėti, kaip koks jaunuolis moko žmones vienračiu važiuoti. Vieną sykį, antrą, trečią. Patikėkit, mokytis iš vaizdo filmukų yra kur kas sunkiau, nei samdytis žmogų už pinigus, kuris tau visus triukus parodytų. Ir dar klaidas išaiškintų, kurių nereikia daryti. Mokantis savarankiškai varai per viską kaip buldozeris. Pats. Stačia galva. Ir pirmas dalykas, ką tikrai darai, tai… klaidas.

– Žinau, kad turite dar vieną hobį ir kolekcionuojate tikrai ne buldozerius. Tai ką?

– Aaa… Jūs čia apie mano mažųjų mašinyčių kolekciją? Turiu penkias mažules, kurios praėjusio amžiaus vidury buvo masiškai gaminamos liaudžiai. "Volkswagen" vabalas, "Citroen 2CV", "Mini Cuper", "Fiat 126", "Fiat 500" – mažos, patogios. Susipirkau, restauravau ir dabar galiu su jomis į renginius riedėti. Bent jau su "Volkswagen" vabalu – tai tikrai. Beje, rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais su dviem mano mažulėmis po Lietuvą keliavo LRT "Labo ryto" vedėjas Ignas Krupavičius, siekęs atrasti ir pakalbinti toliausiai nuo šalies centro nutolusiuose rajonuose gyvenančius žmones. Net vardus joms davė – Juzė ir Juozas. Keliauti "Apkabink Lietuvą" projekto komanda pradėjo su Juze, o kai ši Palangoje pametė ratą, toliau kelionę tęsė su 12 metų jaunesniu ir gerokai didesniu Juozu – "Volkswagen Beetle" automobiliu. Negreiti tie vabalai… Betgi kuo lėčiau važiuosi, tuo daugiau įdomybių pastebėsi. Ir tave vis daugiau Lietuvos žmonių pamatys.