Vakar vakare Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje buvo aukojamos šv.Mišios už Ireną Matijošaitienę. Iš pradžių buvo ketinta aukoti Mišias už jos sveikatą, tačiau apie 14 valandą paaiškėjo, kad Mišios bus už amžinąjį jos atilsį.

„Pasaulis labai gražus“

„Nereikia gyventi metais, mėnesiais ar net savaitėmis į priekį. Pasaulis labai gražus. Kiekviena diena. Kiekviena akimirka“, – neseniai „Kauno dienai“ kalbėjo I.Matijošatienė. Moteris, kurią visi vadino labai šilta ir šviesia asmenybe, lygino su saulės spinduliu ir gėlės žiedu.

Kaip visuomet pilna energijos, gyvybingumo, ryški, ji šypsojosi ir vaišino kava šviesiuose savo ir vyro Visvaldo Matijošaičio namuose Vičiūnuose. Grojo pianinu, glostė šunį. Už jos nugaros matėsi laiptai į antrą namo aukštą – tie patys, kurie tapo mirtinais spąstais.

Antradienį anksti rytą, vos brėkštant, I.Matijošaitienė nuo šių laiptų krito ir itin sunkiai susižalojo. Jai lūžo stuburo slankstelis, tačiau tai medikai vadino mažiausia blogybe. Dramatiškiau buvo tai, kad lūžo kaukolės pamatas, ėmė kraujuoti į galvos smegenis. Trauma pasirodė mirtina.

Vakar, apie 14 valandą, praėjus kiek daugiau kaip dviem paroms po tragiško atsitikimo namuose, 55 metų Kauno verslininkei ir politikei I.Matijošaitienei medikai konstatavo smegenų mirtį.

„Jeigu ir miręs gali padėti žmogui, tai padėk“, – savo apsisprendimą dėl organų donorystės yra išsakiusi I.Matijošaitienė. Jos valia ir šeimos sutikimu sprendimas paaukoti organus perduotas Nacionaliniam organų transplantacijos biurui.

Atmerkdavo akis šviesai

Viena turtingiausių Lietuvos moterų – „Vičiūnų“ įmonių grupės bendraturtė I.Matijošaitienė prieš mirtį ne kartą yra pabrėžusi, kad laiminga jautėsi ne todėl, kad galėjo sau leisti daug ką. Ji sakė, kad tiesiog išmoko būti laiminga, o geriausi mokytojai buvo sunkumai ir skausmas.

„Ypač džiugina saulė. Kai ji šviečia, jaučiuosi trigubai geriau. Perkainojau vertybes. Anksčiau atrodė, kad pasaulis sugrius, jei aš neskubėsiu, nebėgsiu. Nėra taip. Pasaulis išlieka toks pat. Tik mes keičiamės“, – dar neseniai kalbėjo „Kauno dienai“ I.Matijošaitienė.

Žinoma verslininkė, Kauno tarybos ir visuomeninio judėjimo „Vieningas Kaunas“ narė nevengė viešumos, dažnai dalyvavo labdaros projektuose, daug bendravo, daug šypsojosi, lankėsi renginiuose, švytėjo, gerte gėrė gyvenimą ir niekada nedejavo.

Nors dar prieš kelerius metus ji sirgo sunkia depresija, o daugelis, žvelgdami į plačiai besišypsančią moterį, net negalėjo įsivaizduoti, kad ji buvo beveik apakusi ir patyrė ne vieną sunkią operaciją.

Negailestingi likimo kirčiai

Dėl kataraktos ir glaukomos I.Matijošaitienei buvo operuotos abi akys. Pavyko išgelbėti tik kairiąją akį. Regėjimas dešiniąja akimi taip ir nepagerėjo.

„Vienu metu į Kauno klinikas vaikščiojau kaip į darbą – kiekvieną dieną“, – prisiminė moteris ir vėl šypsojosi, tarsi pasakotų ne apie sunkumus.

„Kelis kartus paskambinusi darbe esančiam vyrui, pasikūkčiodama verkiau. Atrodė, kad pasaulis sustojo, gyvenimas baigiasi, nes nematydama negalėsiu daryti daugelio kasdienių dalykų“, – praeities išgyvenimus vardijo I.Matijošaitienė.

Ji negalėjo žinoti, kad likimas smogs dar kartą. Šįsyk – negailestingai.

Nesidrovėjo pardavinėti gėles

I. ir V.Matijošaičiai daug keliaudavo. Atvėsus orams, pora vykdavo į šiltesnius kraštus, o šiltas dienas mėgdavo leisti savo viloje Šventojoje. I.Matijošaitienę domino Lietuvos dvarai, su bičiuliais ji yra aplankiusi ne vieną istorinį pastatą.

Kokia buvo Irenos ir Visvaldo pažinties pradžia?

V.Matijošaitis, kaunietis iš Vičiūnų, 1977-aisiais Vilniuje sutiko gamtos mokslų studentę – geografę-sinoptikę. Ir iškart pajuto simpatiją gyvybingumu ir energija trykštančiai merginai.

Po dvejų metų, rugsėjo 15 d., jis su Irena susituokė, susilaukė dviejų sūnų – Dainiaus ir Šarūno.

Pirmąjį bendro gyvenimo dešimtmetį Irena dirbo geografijos ir biologijos mokytoja, laisvalaikiu abu augino gėles šiltnamiuose prie namų.

„Nesidrovėdavau ir turguje su gėlėmis pastovėti. Mokytojos darbas man taip pat patiko, tik pradėjau jausti, kad per pamokas mintys ima kažkur nuklysti. Kelerius metus dirbau “Katpėdėlėje„, o paskui kažkam reikėjo užsiimti reklama. Nuo jaunystės buvau prie meno, grojau gitara, vedžiau renginius, todėl šis darbas buvo man įdomus“, – apie jaunystę pasakojo I.Matijošaitienė. Tada, kai dar galėjo pasakoti.

„Šiandien – vedėja, rytoj gali būti šlavėja“, – mėgdavo kartoti ji.

Nemėgo juodos spalvos

Po patirtų sunkių operacijų, išgyventos sunkios depresijos, Kauno politikė nedejuodavo ir pabrėždavo, kad savyje skausmą slepia daugybė žmonių. Regis, ji mokėjo džiaugtis kiekviena gyvenimo diena.

„Kauno dienai“ ji yra sakiusi, kad mes dažnai nesusimąstome, koks nuostabus gali būti saulėtas rytas, tekanti upė, žaliuojantys lapai, žiemoti išskrendantys ar pavasarį iš šiltų kraštų sugrįžtantys paukščiai.

„Tereikia labai nedaug – tik pamatyti tai“, – kalbėjo I.Matijošaitienė.

Ji mėgdavo dienas leisti savo namo kiemo sode, nes viskas, kas susiję su augalija, jai buvo labai artima ir miela.

„Ji buvo pati nuostabiausia, gražiausia, protingiausia... Mes kartu pragyvenom 36-erius metus“, – vakar ištarė I.Matijošaitienės sutuoktinis V.Matijošaitis. Jis ir žmona atrodė kaip vienetas – ryški, darni ir, atrodė, neišskiriama pora.

2012 m. rugsėjį Irena ir Visvaldas atšventė 32-ąsias savo vedybų metines.

I.Matijošaitienė pasižymėjo stilingumu, originalumu, ryškiomis spalvomis. Ji, skirtingai nei dauguma moterų, nemėgo juodos spalvos. Šios spalvos drabužiais ji puošdavosi tik per laidotuves.