Po darbo Vilniaus turizmo ir prekybos verslo mokykloje Zita Sprindienė skuba namo arba greičiau į kitą, daug jėgų reikalaujantį, darbą – atlikti bendrijos valdybos pirmininko pareigų.

Į penktąją dešimtį įkopusi konditerijos mokytoja Z.Sprindienė, kaip pati teigia, yra didelė estetikos mėgėja. Todėl negali pakęsti netvarkos ir neūkiškumo. Būtent todėl tapo dvylikaaukščio namo Kalvarijų gatvėje bendrijos pirmininke.

– Kaip nusprendėte tapti bendrijos valdybos pirmininke?

– Šiame name gyvenu nuo jo pastatymo – kitąmet šiam namui sueis 30 metų. Namo reikalais domėjausi nuo pat pradžių – buvau valdybos narė, tačiau buvę pirmininkai namo ir gyventojų gerove beveik nesirūpino. Pirmininkai neteikdavo metinių atskaitų, nerengdavo privalomų susirinkimų, savivaliavo – vyravo autokratinis valdymas. Jie nepaisė nei valdybos narių, nei gyventojų nuomonės. Sprendimai buvo priimami su niekuo nepasitarus.

Darbai nevyko, bendrijos biudžetas buvo iššvaistytas, vyravo chaosas. Neapsikentusi su kitais aktyviais namo gyventojais pradėjau dar intensyviau domėtis esama padėtimi. Buvusio pirmininko pareikalavome, kad mums būtų pateikta ketverių metų ūkinės finansinės veiklos ataskaita, tačiau buvęs pirmininkas tai daryti atsisakė.

Situacija pasikeitė, kai buvęs namo pirmininkas susirgo. Pagal galiojančius įstatymus, susirgus namo pirmininkui, vienas iš valdybos narių turi laikinai perimti jo pareigas – tai padaryti sutikau aš. Vėliau buvo organizuojamas visuotinis bendrijos gyventojų susirinkimas, per jį buvau išrinkta bendrijos valdybos pirmininke. Šias pareigas sutikau eiti dėl to, kad rūpėjo sutvarkyti namą, išsiaiškinti man ir gyventojams kilusius klausimus.

– Ką nuveikėte eidama bendrijos pirmininko pareigas?

– Visų pirma, norėčiau pabrėžti, jog dirbu ne viena ir tik keturis mėnesius. Visus iškilusius klausimus sprendžiame kartu su kitais valdybos nariais. Visus veiksmus, susijusius su namo tvarkymu, deriname tarpusavyje. Pasitarę nusprendėme, kad darbus pradėsime nuo rūsio. Nusileidę į rūsį labai nustebome, nes ten radome nemažai žiurkių, – kvietėme specialistus, jie per tris etapus jas išnaikino. Iš rūsio patalpų išvalėme šiukšles. Buvau šokiruota rūsyje radusi buvusio santechniko buveinę – čia jis nelegaliai buvo įsirengęs skalbyklą ir dušą. Jo paslaugų nedelsiant buvo atsisakyta, o jo užimtos patalpos buvo atlaisvintos ir išvalytos.

Sutvarkėme liftus – kvietėme liftų specialistus, ir šie pakeitė liftų linoleumus. Pasamdėme naują valytoją – ji iššveitė liftų sienas.

Virš dvylikto aukšto esančiose apleistose patalpose buvo rasta daug rakandų, nereikalingų daiktų, kurie buvo kaupiami nuo namo pastatymo laikų. Šias patalpas taip pat išvalėme.

Pakeitėme lauko duris, todėl dabar mus saugo gražios, naujos metalinės durys. Kiekvienas gyventojas turi specialų magnetuką arba tik jam priklausantį kodą, kurį įvedus gali įeiti vidun. Taip namas tapo saugesnis – apsisaugojame nuo piktavalių grafičių "meistrų" ir benamių, kurie paspaudus šaltukui lenda į daugiabučių laiptines pasišildyti.

Taip pat išdažėme fojė, nupirkome naujas pašto dėžutes.

Geranoriškų gyventojų dėka buvo sutvirtinti keli avarinės būklės balkonai.

Viso namo apšvietimas buvo pakeistas į judesio daviklius reaguojančiu šiuolaikišku apšvietimu. Taip namo bendrija sutaupo šiek tiek pinigų, nes šviesa užsidega tik tamsiu paros metu, kai davikliai užfiksuoja judėjimą.

– Ar domitės namo renovacija?

– Namo renovacija jau domėjomės. Į renovuojamų namų sąrašą mes nepatenkame, nes mūsų namas nesenas. Tačiau dėl dalinės renovacijos bandysime kreiptis į savivaldybę. Jei pavyktų gauti lėšų dalinei renovacijai – tvarkytume bendro naudojimo laiptines, kuriose yra išdaužytų langų.

– Kaip į pasikeitimus reaguoja gyventojai? Ar jaučiatės palaikoma?

– Gyventojų pasitaiko įvairių. Vieni teigia, kad jiems niekas nerūpi, kad jie čia ilgai negyvens, todėl jiems nereikia nei naujų durų, nei naujų pašto dėžučių. Būna tokių, kurie necenzūriniais žodžiais mane užgaulioja, kritikuoja atliktus darbus, yra visuomet viskuo nepatenkinti. Kiti – džiaugiasi, dėkoja ir net ranką pabučiuoja, nuolat mane kalbina ir šypsosi. Toks įvertinimas pats maloniausias – suteikia naujų jėgų darbui.

Jaučiuosi palaikoma, nes geranoriškų žmonių, kuriems rūpi jų gyvenamoji aplinka, yra daug daugiau nei pesimistų, kuriems niekas neįdomu.

– Ką žadate įgyvendinti ateityje?

– Žadu ir toliau aktyviai dalyvauti bendrijos namo veikloje. Su valdybos nariais, sulaukę pavasario, žadame dažyti bendro naudojimo laiptines, norime sutvarkyti pagrindinius laiptus prie įėjimo, taip pat žadame tvarkyti aplinką, kuri supa namą. Galbūt pasodinsime dekoratyvinių augalų – mums viskas prieš akis.

Apskritai visiems siūlau būti budriems, sąžiningiems, neabejingiems ir besidomintiems savo gyvenamąja aplinka. Viskas įmanoma, kai to labai sieki ir kai aplink save suburi geranoriškų, taip pat mąstančių žmonių grupę.