Daugiau kaip prieš šimtą metų statytas Aleksoto malūnas ir grūdų saugyklos pripažinti kultūros paveldo vertybėmis ir tebealsuoja senove. Malūnas mala, o sandėliai laukia geresnių laikų.

Siaurukas tebeveikia

Visi žino, kad Aleksoto šlaito papėdėje, ant Nemuno kranto, stūksantys spalvingi bokštai priklauso vieno turtingiausių Lietuvos žmonių – Tautvydo Barščio – įsteigtai įmonei "Kauno grūdai". Tačiau žaismingai nudažytas statinys – ne pats malūnas, o elevatorius, kuriame gaminami kombinuotieji pašarai. Kviečiai ir rugiai miltais virsta kitoje H. ir O.Minkovskių gatvės pusėje, caro laikais statytame ir vėliau ne kartą rekonstruotame, į aukštį ir plotį išsiplėtusiame statinyje.

Raudonų plytų kelių aukštų malūno pastatas iškilo kartu su kitais Kauno tvirtovės statiniais XIX a. pabaigoje. Maždaug 35 tūkst. kv. m teritorija buvo skirta tvirtovės grūdams saugoti, perdirbti ir miltų atsargoms laikyti. Prie malūno rikiuojasi šeši milžiniški sandėliai, daugiau kaip prieš šimtą metų tarnavę carinės Rusijos kariuomenei.

Šiandien šiuose sandėliuose nėra nei grūdų, nei miltų atsargų. Pravėrus milžiniškų halių duris viduje pasitinka puikiai išsilaikiusių medinių sijų galerijos, į antrąjį aukštą vedantys mediniai laiptai, medinės grindys, čiuožynės maišams nuleisti ir kitokie senųjų sandėlių funkciją atspindintys interjero elementai. Tik sandėlių durys, atrodo, net itin dažnai varstomos.

Nuo sandėlių malūno link veda dvi geležinkelio atšakos įmonės vidaus reikmėms. Geležinkelis irgi laikomas vertybe, bet tai nėra vien eksponatas, jis ir šiandien naudojamas. Besižvalgant į sandėlius iš lauko reikia saugotis riedančių nedidelių krovininių vagonų.

Krizė sustabdė vizijas

Buvusių sandėlių zona šiandien apmirusi, netekusi gyvasties. Grūdai ir miltai dabar laikomi kitose saugyklose. Ar unikalių pastatų erdvės bus panaudotos kokiai kitai veiklai, jų savininkas, įmonių grupės "Kauno grūdai" valdybos pirmininkas T.Barštys, šiandien konkrečiai atsakyti dar negali.

Pasak verslininko, kurta vizija, kad sandėliuose galėtų įsikurti visuomeninio maitinimo įstaigos, viešbutis, meno galerijos, parduotuvė, tačiau per krizę jokių pertvarkymų imtis nežadama.

"Kol kas konkretumo tikrai nėra ir artimiausiu metu jokių veiksmų nevyks. Kiekviename versle įdėjus pinigų jie turi grįžti. Net Laisvės alėjoje parduotuvės tuščios – rinka formuoja paklausą", – dėstė T.Barštys.

Jo nuomone, sandėliai tiktų ir specifinei veiklai, pavyzdžiui, susijusiai su medžiokle, ginklais.

Neketinama iš Žemosios Fredos iškraustyti ir malūno bei dviejų elevatorių, nors tokių kalbų iki krizės ir buvo girdėti. Elevatoriai, kurių vienas – ant Nemuno kranto, kitas – greta malūno, nėra įtraukti į nekilnojamojo kultūros paveldo registrą, juos galima būtų nugriauti.

T.Barščio nuomone, ši teritorija visuomeninei paskirčiai taps patrauklesnė, jei bus įgyvendintas sumanymas nutiesti tiltą iš Nemuno salos į Žemąją Fredą. O kol kas, pasak jo, H. ir O.Minkovskių gatvė apmirusi.

Verslininko nuomone, rekonstrukcijoms būtų galima pritraukti ES fondų lėšų. O senąją architektūrą galbūt būtų galima suderinti su nauja, pavyzdžiui, sandėlius sujungus nauju stikliniu stogu.

Vertinga tvirtovės dalis

Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno teritorinio padalinio vedėja Irena Vaškelienė įsitikinusi, kad caro laikų malūno sandėlius galima pritaikyti įvairiai paskirčiai, tačiau privalu išsaugoti senąją architektūrą, saugotinus elementus.

"Nė vienas pastatas negriautinas. Jie gana geros būklės. Yra daug galimybių juos pritaikyti", – įsitikinusi I.Vaškelienė. Cariniuose sandėliuose esą galima įrengti prekybos centrą ar sporto salę. Senuosiuose pastatuose draustina tik viena veikla – cheminių medžiagų laikymas, nes tai kenktų pastatui.

Paveldo specialistės aiškinimu, malūnas ir sandėliai unikalūs kaip komplekso – Kauno tvirtovės sistemos – dalis. Sandėlių ir malūno, kurie statyti karo reikmėms, daugiau Kaune nėra, tad objektas unikalus.

Aleksoto malūno statinių komplekso istoriją sužinosite paskaitę šeštadienio "Kauno dieną".