"Kai ketina įvykti labai didelis pokytis viešoje erdvėje, žmonėms kyla atmetimo reakcija ir pyktis dėl to, jog su visuomene nėra diskusijos. Kalbant apie Reformatų skvero atnaujinimo planus, nėra architektūrinio, socialinio dialogo su erdve, tai – tos erdvės sunaikinimas, o diskusijos galėjo prasidėti gerokai anksčiau", – "Vilniaus dienai" sakė meno projektų kuratorė Vaida Stepanovaitė.

Konkursų atšaukti nenori

Aktyviai prieš Vyčio skulptūros atsiradimą sostinės Lukiškių aikštėje pasisakiusi V.Stepanovaitė teigė, jog ir paminklas J.Basanavičiui – toks, koks bus pastatytas, – dabartiniu laikmečiu nėra tinkamas viešajai erdvei.

"Paminklo J.Basanavičiui konkursui pristatyti pavyzdžiai, autoriams suteiktos sąlygos, kaip vyko diskusija su visuomene apie galimus kūrinio variantus – visa tai buvo ne iki galo parengta. Buvo tam tikros dalies akademinės bendruomenės, menotyrininkų, kitų viešąja erdve suinteresuotų grupių bandymas kalbėtis su rengėjais dėl esamų konkurso rezultatų, tačiau niekas nepakito.

Liūdniausia, kad tokiuose konkursuose pamirštama, kad galima atšaukti esamus rezultatus, kurie nėra pakankamos kokybės ar meninės vertės, skelbti konkursą iš naujo.

Tačiau to niekas nenori daryti dėl finansinių priežasčių, dėl nenoro pripažinti konkurso nepajėgumo ar dar dėl kitų priežasčių. Kai kas galbūt mano, jog tai – nesąžininga prieš autorius. Bet liūdna, kad tokie projektai toliau "važiuoja", – sakė V.Stepanovaitė.

V. Raupelio nuotr.

tik tradiciniai

Meno projektų kuratorė V.Stepanovaitė sakėsi  įžvelgianti dvi problemas. Pirma – skelbiant panašius konkursus į juos dažniausiai atsiliepia tradicinės meno mokyklos išugdyti monumentalistai ir taip viešosiose erdvėse randasi didingos skulptūros, užuot paieškojus kitų meninės raiškos priemonių.

"Nors tai gali skambėti kaip savaime suprantama, įamžinti atminimą galima nebūtinai skulptūra ant pjedestalo. Tai gali būti laikina garso ar šviesos instaliacija, renginys, leidinys. Prasmę atrasti įmanoma per kitas priemones, yra įvairiausių būdų, kaip mes galime įamžinti save ateityje.

Manyčiau, kad iš visų pusių yra bėdos: ir iš konkurso rengėjų, ir iš pačių autorių, kurie neatsiliepia į tokius konkursus.

Lukiškių aikštės atveju vietoj Lenino į tą pačią vietą buvo nutarta statyti kitą monumentalistinę skulptūrą, tegul ir simbolizuojančią Vytį. Vietoj vieno monumento – kitą, bet kodėl mes negalime pasirinkti kitų raiškos priemonių, kurios netgi bandomos įtvirtinti Seimo nutarimu, arba tik sutvarkyti aikštę, paliekant ją atvirą, taip atsisakant jos perteklinio įprasminimo?" – kalbėjo V.Stepanovaitė.

Mieste pritupdė angelų

Dar viena problema, pasak pašnekovės, iki numatytos datos žūtbūt sukurti skulptūrą.

"Kas vyksta su šimtmečio datomis ir jam paminėti skirtais objektais? Yra didelis perteklius viešųjų meninių sprendimų. Atrodo, kad yra skirta pinigų, ir už juos reikia kažką padaryti. Tada nutariama, kas tai bus, tačiau konstruktyviai nekalbama apie turinį.

Vienas iš pavyzdžių – Vilniaus "angelizacija", kai mieste buvo pritupdyta daug angelų pagal autoriaus ir finansuotojų norą.

Kalbant apskritai apie šimtmečio minėjimo metus, iš pradžių numatyta, kad ta proga reikia pastatyti 26 paminklus. Kur, kokius, kodėl toks skaičius? Galbūt atsakymo į šiuos klausimus reikia ieškoti tarp biurokratinių dokumentų. Bet iki šiol aiškaus atsakymo nėra. Numatyta, ir turi būti. Bet kiekvienas paminklas kainuoja daug nervų, pinigų ir laiko įsigilinti į idėją.

Taip pat – ir paminklas J.Basanavičiui, kurį būtinai reikia sukurti ir pastatyti iki J.Basanavičiaus gimtadienio. Taip kuriamas nacionalinio pasididžiavimo jausmas. Aš dėl to nesu visai prieš, bet pasirinktos priemonės yra netinkamos. Čia vėl kaip bet kokiais veiksmais visgi įgyvendinto Vyčio atveju. Pasidaro buldozeris", – sakė pašnekovė.

Primena praėjusį šimtmetį

V.Stepanovaitė pastebėjo, jog menininkus ir kūrėjus dalyvauti panašiuose konkursuose atbaido daugelis dalykų. Pirma – dažnai būna nepalankios konkurso sąlygos, skiriama mažokai laiko, dėl finansinių trūkumų nepavyksta gerai pasiruošti.

"Manyčiau, kad iš visų pusių yra bėdos: ir iš konkurso rengėjų, ir iš pačių autorių, kurie neatsiliepia į tokius konkursus.

Labiau reikėtų skatinti dialogą su pačiais kūrėjais, įtraukti įvairesnių kartų atstovus. Tačiau matome, kaip nutiko su Lukiškių aikštės memorialu, su kokiomis peripetijomis susiduriama ir dabar minami teismų slenksčiai. Bandoma tai uždrausti. Yra daug faktorių, kurie atbaido kūrėjus dalyvauti tokiuose konkursuose.

Dėl Lukiškių aikštės Lietuvos patriotinių organizacijų atstovai kreipėsi į Seimą, prašydami tuometinės Seimo pirmininkės pavaduotojos Irenos Degutienės, kad nebūtų leidžiama abstrakčia forma, kurią pasiūlė tuometinio konkurso laimėtojai, įprasminti laisvės gynėjų ir kovotojų atminimo.

Turime tam tikrų visuomenės grupių, jos turi grožio sampratą ir nori, kad būtų būtent taip – jie yra suformuoti savo laikotarpio. Tačiau nuo kada tokio aukšto politinio lygio institucijos priima sprendimus, susijusius su menine raiška? Ar tai neprimena praėjusio šimtmečio?

Žinoma, jog čia būtų galima įžvelgti šališkumą, kuriuos pasiūlymus lyg galima drausti, kurių – ne. Tačiau čia svarbiau pabrėžti tai, jog dėl to ir reikia atrasti dialogą, nes niekada nebus, kad visiems patiks vienas kūrinys. Tik būtina galvoti, kad monumentai, aikščių pertvarkos skirti būti ilgą laiką ir tai nėra tik laikinos akcijos", – sakė V.Stepanovaitė.

V.Stepanovaitė atkreipė dėmesį, jog visuomenės diskusija dėl diskusijos, bandymas kurti kartais tik populistines grupes taip pat nėra pakankamas lakmuso popierėlis, o į sprendimus dėl viešųjų erdvių atnaujinimo būtina įtraukti šios srities ekspertus.

Komentarai

Vytautas Kernagis

Seimo Kultūros komiteto narys

Kai mano kolegos teikė įstatymo projektą, kad Lukiškių aikštėje privalomai turi stovėti Vytis, aš nebalsavau ir išėjau iš salės. Pats ne kartą esu pasisakęs už Vytį – kaip už simbolį, nesvarbu, kieno tai būtų sukurta skulptūra. Tai galingas valstybės simbolis, ir aš jį labai palaikau. Bet esu prieš bet kokį politikų kišimąsi į viešąsias erdves. Tai yra miesto žmonių, kurie čia gyvena, erdvės, ir jie tegul sprendžia, kurioje vietoje ir kas turi stovėti. Apie ką mes kalbame? Kai politikai pradeda kištis į tokius dalykus, tai primena sovietmetį.

Manyčiau, kad pagrindinis balsas turėtų būti tik visuomenės, o ekspertai galbūt galėtų visuomenei tik pristatyti idėjas arba turėti patariamąjį balsą.

Taip, kaip dabar atrodo Lukiškių aikštė, aš joje nestatyčiau visiškai nieko. Tik didžiulį vėliavos stiebą ir vėliavą, kelis kartus didesnę nei Stambule. Tai yra nuostabi aikštė, puiki vieta, kur želia žolė, yra fontanas ir miestiečiai noriai ja naudojasi.

Kalbant apie J.Basanavičiaus paminklą – tai tėra tik mano nuomonė. Nieko prieš jį neturiu ir manau, kad asmuo gali būti atvaizduotas tūkstančiais būdų. Pasirinktasis variantas man nekliūva. Manau, kad svarbu apskirtai tai padaryti. Manau, kad "neužsiciklinkime" dėl to, kas vienam patinka, o kitam – ne. Judėkime į priekį.

Prof. Liudas Mažylis

Galiu kalbėti kaip Vilniaus svečias. Aš nesu menininkas, todėl sakau tai, ką eidamas matau.

Vilniaus miete centre esančios Lukiškių aikštės klausimas yra sprendžiamas uždelsiant, ir man, kaip valstybės piliečiui, tai nejauku. Nejauku, kai ten du dešimtmečius buvo Leninas, o dabar jis vis tiek ten yra, jis yra virtualiuoju būdu – iki tos vietos veda visi takai.

Tęsiasi diskusijos, nėra apsisprendžiama, spėju ir įtariu, kad galbūt gali būti kažkokių institucinių nesutarimų, ambicijų vieno prieš kitą. Arba, pavyzdžiui, kiek laiko truko debatai dėl Žaliojo tilto skulptūrų?

Aš, kaip realiųjų mokslų atstovas, vertinu pagal rezultatą, o jo – nėra.