Sako, Lenkijos pasienio miesteliuose savaitgaliais knibždėte knibžda lietuvių, atvykusių pigiau apsipirkti. "Kauno dienos" žurnalistai leidosi į kelionę tai patikrinti.

Pasienio postas – tuščias

Pasvarstę, kad prieš žygį į lenkų parduotuves vertėtų įmesti kažką šilto į skrandį, likus keliolikai kilometrų iki sienos stabtelėjome vienoje degalinių. Sovietinius laikus primenančioje kavinukėje kartu su keliais vilkikų vairuotojais užkirtome sočios kiaušinienės, už papildomą mokestį – juodos duonos, išgėrėme po puodelį gardžios baltos kavos. Dar kelios minutės, ir mes jau kertame pasienio postą, kuriame kadaise driekėsi ilgos vilkikų ir lengvųjų automobilių eilės. Dabar mus pasitiko tik tušti pastatai.
Netrukus lietuviškus užrašus ėmė keisti lenkiški ir angliški: "Winiety", "Kautor", "Exchange". Tokios iškabos keleiviams mojavo kas kelis metrus.

Pigesnių žvakių, vaikiškų prekių

Pirmoji vieta, kurioje nusprendėme sustoti, – prekybos centras "Kaufland" Suvalkuose, iki kurio nuo Kauno – truputį daugiau nei 100 km. Nieko nelaukdama puoliau prie bankomato. Tądien buvau pasirengusi išleisti 100 zlotų. Tokią sumą lenkiškų pinigų įsigijau už 93,24 lito.

Ne vieną dešimtį automobilių talpinančioje prekybos centro stovėjimo aikštelėje ėmėme žvalgytis lietuviškų transporto priemonių. Gal todėl, kad į Suvalkus atvykome penktadienį, suskaičiavome vos penkis automobilius su užrašu LT. Netrukus prie vieno jų, stumdami prekių vežimėlius, pasirodė keturi lietuviai. "Gyvename prie sienos, Liubave. Nuo namų iki čia ir atgal susidaro apie 30 km", – atstumą iki pigesnių parduotuvių skaičiavo Danutė.

Po ilgų įkalbinėjimų pusamžė lietuvė sutiko plačiau atverti savo pirkinių krepšelį, kuriame glaudėsi žvakių pakuotės, rūkyta mėsa, kopūstų gūžės ir įvairūs vaisiai. "Į Suvalkus atvykstame kiekvieną savaitgalį. Kam Lietuvoje už žvakę mokėti šešis litus, jei čia tokią pačią galiu įsigyti už du zlotus", – svarstė moteris.

Jos teigimu, žmonės į kaimyninę šalį važiuoja ne tik maisto produktų. Dažnas čia atvyksta norėdamas pigiau įsigyti pramoninių prekių ir drabužių. "Mažus vaikus auginantys pažįstami čia nuolat perka vaikiškus batukus ir drabužėlius", – pasakojo moteris.

Prie automobilio bagažinės arčiau pasikvietęs Danutės bendražygis Juozas taip pat džiaugėsi savo pirkiniais. "Ar matote kokios gražios vazoninės gėlės? Mokėjau tik 18 zlotų (16,74 Lt). Savame krašte už tokias mokėčiau beveik dvigubai", – skaičiavo vyriškis. Linkėdamas gero kelio jis nurodė kryptį ir vietą, kurioje galėtume įsigyti pigesnių mėsos produktų. "Važiuokite tiesiai ir prie žiedo sukite į dešinę", – šios koordinatės mums tapo sunkiai įkandama mįsle.

Kalba tik lenkiškai

Po klajonių 69 tūkst. gyventojų mieste galiausiai radome tai, apie ką kalbėjo Juozas.
Aplink drabužių ir maisto produktų turgų žmonės spietėsi kaip bitės aplink avilį. Tiesa, čia tėvynainių automobilių nebuvo nė kvapo. Ne kartą girdėję apie itin patrauklias drabužių kainas Lenkijoje, nusprendėme patikrinti, ar kalbos ne iš piršto laužtos. Laviruodama tarp plastmasinių manekenų ir pakabų, minutei stabtelėjau, o pamačiusi džinsų kainas, pasitryniau akis: ar tik nesivaidena? Juodi, mėlyni, platėjantys, klasikiniai, "plėšyti" džinsai kainavo po 45 zlotus (42 Lt). Įmantresni – dešimčia arba dvidešimčia zlotų brangesni. Šiltus moteriškus paltukus prekeiviai siūlė po 300 zlotų (279 Lt).

Madingas, tačiau ne firmines palaidines, kurios lietuviškuose turgeliuose ir drabužių parduotuvėse kainuoja 50 litų, pas kaimynus lenkus galima įsigyti už 45 zlotus (42 Lt). Susigundžiau. Prekybininkė Vanda pakvietė į šiluma alsuojančią persirengimo kabiną. Juoda glamžytos medžiagos palaidinė buvo lyg pasiūta man. "Už kiek parduosite?" – pasiteiravau besišypsančios moters. "Už 40 zlotų", – traukdama maišelį atsakė ji. Patenkinta, kad sutaupiau 5 zlotus, supratau, kad šiame turguje derėtis galima.
Tiesa, čia pat subliūško mitas, esą lenkų prekeiviai supranta lietuviškai. Su Vanda kalbėjome rusiškai, tuo tarpu ji mums atsakinėjo sklandžia lenkų kalba. "Lietuvių daugiausia čia būna šeštadieniais", – į klausimą, kodėl nematyti nė vieno tautiečio, atsakė prekybininkė.

Kavos, alaus pirkti neverta

Daugiau stebuklų vietiniame turgelyje neradę grįžome atgal į "Kaufland".
Įsikibusi į didelį pirkinių vežimą, pasileidau po urmo bazės sandėlius primenančius parduotuvės skyrius. Neturėdama aiškaus tikslo, ėmiau žvalgytis į kainas ir į vežimėlį krauti tai, kas Suvalkuose pigiau nei pas mus. Pirmiausiai akis užkliuvo už bananų – 3,25 zloto. Lietuvoje už šiuos egzotiškus vaisius tektų sumokėti apie 5 litus.

Aliejaus kainos svyruoja nuo 4 iki 7 zlotų. Natūralus jogurtas, kuris didžiuosiuose Kauno prekybos centruose kainuoja 3,69, "Kaufland" prekybos centre įkainotas 2 zlotais. Alaus, kitų alkoholinių gėrimų ir kavos Lenkijoje pirkti neapsimoka – kainos panašios ar net didesnės. Tiesa, saldumynai čia žymiai pigesni. Galvodama apie lauktuvių laukiančius namiškius, į vežimėlį įsimečiau  kelias šokolado plyteles.

Ir nors dažniausiai moterys atsigauna pirkdamos kvepalus, dažus ir drabužius, "Kaufland" mėsos skyriuje pasijutau pakylėta. Prieskoniais barstytos šoninės gabaliukai, rūkytas kumpis, skilandis ir kitos mėsos pakuotės kainavo apie 10 zlotų (9,30 Lt).

Reziumė: už 43 zlotus (39,99 Lt) į maišą sukroviau du rūkytos mėsos gabalėlius, dvi dėžutes garstyčių, keturis butelius giros, alaus skardinę, kelis šokoladus, chalvos batonėlį, du varškės ir vieną olandiško sūrio gabalėlį, traškučių pakuotę ir lazanijos lakštų maišelį. Kitaip sakant, už 40 Lt prisipirkau iki soties.

Vadinasi, važiuoti pas kaimynus maisto produktų ir drabužių – apsimoka. Taip galvojau, kol nesutikau 16 metų Suvalkuose gyvenančio lietuvio Vyto. "Esu vairuotojas, važiuoju apsipirkti į Vokietiją, ten daug pigiau, – aiškino vyriškis, bet patvirtino prekybininkės Vandos žodžius: – Šeštadienį automobilių stovėjimo aikštelėje Suvalkuose nerasite vietinių automobilių. Visas vietas okupuoja lietuviai."