Į tarpukariu gausiai žydų gyventą Kauną atvykę litvakai neslėpė sentimentų savo tėvų ir senelių miestui.

Užsukti į Ch..Sugiharos namus, aplankyti IX fortą, kuriame Antrojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta keliasdešimt tūkstančių žydų, ir įkasti kapsulę, skirtą būsimam memorialui, – tokia buvo III litvakų kongreso Kauno dienos programa. Pasivaikščioti po tėvų ir senelių miestą čia atvykusiems žydams beveik nebuvo kada, tačiau radę laisvą minutę jie mielai dalijosi prisiminimais apie Kauną.

Yaarit Glezev pasakojo, kad į savo jaunystės miestą grįžo po 30 metų pertraukos. "Iš Kauno išvykau 1967-aisiais, kai man buvo 17 metų. Gyvenau Laisvės alėjos ir Vytauto prospekto kampe, baigiau tuometę 10-ąją vidurinę, dabar pavadintą A.Puškino vardu. Kai pirmą kartą po kelių dešimtmečių atvykau į Kauną, nustebau, jis pasirodė daug gražesnis, nei prisimenu. Mano tėvas Pinė Krakinovskis buvo vienas žydų pabėgimo iš IX forto karo metais organizatorius", – apie savo ryšius su Kaunu pasakojo moteris.

Pastaruoju metu Y.Glezev gyvena Izraelyje, tačiau nuolat atvyksta į Lietuvą, kur dirba tarptautinėje komisijoje, tiriančioje vokiečių ir sovietų nusikaltimus. Kaunui moteris iki šiol jaučia ypatingus jausmus ir sentimentus. "Širdis pradeda smarkiai plakti, kai čia atvykstu, – jausmingai kalbėjo Y.Glezev. – Žydus domina jų palikimas, namai, kuriuose gyveno, draugai, kultūrinis palikimas. Yra daug jaunų žmonių, kurių tėvai gimė šiame mieste. Paviešėję Kaune jie sako, jog pradeda suprasti, kodėl jų tėvai jaučia sentimentus šiam gražiam ir jaukiam miestui."

"Prieš dvejus metus suradau namus, kuriuose buvau slepiamas per karą. Turiu nuotraukas žmonių, kurie mane saugojo ir slėpė. Kadangi keliavome turistiniu autobusu, turėjau laiko tik nufotografuoti šį istorinį man namą. Užvaldo stiprios emocijos, kai atvyksti į miestą, kuriame gyveno mano tėvai ir seneliai", – jaudulio neslėpė pokariu emigravęs, viename Austrijos universitetų dirbantis profesorius Julius Neumarkas.

Ne ką mažesnį susidomėjimą Kaunu reiškė ir jaunieji litvakai. Kai kurie pasakojo, kad kaunietiškos šaknys juos privertė pasidomėti visa giminės istorija. "Žinau, kad prie Karo muziejaus senelis statė geležinę tvorą, kuri iki šiol stovi. Tokie prisiminimai sujungia litvakus, tai yra labai svarbu. Pastaruoju laiku tyrinėju savo šeimos genealoginį medį. Mano seneliai prieš karą gyveno Kaune, jie pasakojo, kur tai buvo, aprodė šias vietas – prisiminimai yra labai svarbu", – teigė Dorit Grodnikaitė.